O proceso mus vis dar taip ir neduota matyti, jis per brangus vežiojimui čia, į abejingą menams šalį (aišku, abejingi ne mes, žiūrovai), važinėkime patys pas procesą. Todė teatro festivalyje „Sirenos“ matysime to proceso blyksnius ir turėsime tikėti, kad, pavyzdžiui, užsienio programą pradėjusio spektaklio „Plaučiai“ režisierė britė Katie Mitchell yra viena įdomiausių, kad ji kviečiama statyti svarbiausiose pasaulio scenose ir taip toliau, mintinai mokame.
„Plaučiai“ atkeliavo iš Berlyno, iš „Schaubühne“ teatro (kurio vadovo Thomo Ostermeierio darbų irgi nesame matę, jų reikia ieškoti Berlyne, Avinjone, Venecijoje). O atvežtasis spektaklis „Plaučiai“ garsėja ne tik savo režisierės pavarde, bet ir faktu, jog ten du jauni aktoriai Jenny König ir Christophas Gawenda visą valandą mina dviračius, kad generuotų elektrą savo spektakliui ir papasakotų dviejų žmonių gyvenimo ir meilės istoriją. Dar keletas asmenų mina dviračius scenoje, kad aprūpintų spektaklį garsu. Kas čia svarbiau – tie dviračiai, ar ta istorija?
Keista, beveik neįtikėtina, bet dviračių mynimas istorijos pasakojimui netrukdo. Nes abu dalykai siejasi ir pastangos minti dviratį, kad būtų šviesa, palengva virsta pastangų gyventi ir išgyventi metafora. Tų žmonių gyvenimuose nevyksta joks karas ar katastrofos, jie kaip turbūt dauguma pasaulio porų ginčijasi apie galimą ar būsimą vaiką ir supranta, kad šita Žemė ir be jų vaiko perpildyta, todėl kažin ar verta paleisti į ją dar vieną gyvybę, nors kaipgi be jos, kai du žmonės myli vienas kitą, o mylėdami ir nepasitiki, ir bijo pasekmių, kokios jos bebūtų. Pažįstama baimė? Per visą spektaklį tarp postamentų su dviračiais šviečia lentelė su dešimtženkliu skaičiumi – daugiau kaip 7 milijardai žmonijos šiuo metu gyvena pasaulyje, ir skaičius didėja. Atidesni žiūrovai pastebėjo, kad per tą valandą, kol vyko „Plaučių“ vaidinimas, Žemėje prisidėjo 12 tūkstančių naujų gyvybių.
Britų dramaturgas Duncanas Macmillanas savo pjesėje punktyrais nubrėžia visą tos poros meilės, išsiskyrimo, ilgesio ir šeimos sukūrimo trajektoriją. Iki pabaigos, kol – Katie Mitchel spektaklyje – vienas nustoja minti dviratį ir jo šviesa užgęsta, ir kol sustoja kitas, to taip baugiai laukto vaiko rūpestingai apgyvendintas senelių prieglaudoje.
Tokia detalė: po spektaklio aktoriai pasakojo, kad repetavo dvigubai – ir tekstą, ir dviračių mynimą. Repeticijoms vadovavo preciziką vertinanti režisierė, kuri vokiškai nesupranta, tad berlyniečius aktorius koregavo iš klausos. Treniruotėms vadovavo fizioterapeutas. Pirmų eilių žiūrovams Vilniuje irgi būtų pravertusios treniruotės, nes „Plaučių“ titrų lentelė kabėjo tokiame aukštyje, jog... Bet tekstas buvo toks, geras, kad... Artistai irgi. Tarp „Plaučių“ vertinimų yra skirtingų nuomonių: ir kad tai radijo teatras, ir kad tai jau minėta tiksli gyvenimo metafora. Antro vertinimo kryptis man labiau patinka. Juk dabar, stengdamasi parašyti apie „Plaučius“, iš tiesų minu dviratį, menamą, aišku, o baimė ne menama – su savo tekstu skverbiuosi į kitų tekstų knibždėlyną, ir kol rašiau savo šitą puslapį, net neįsivaizduoju, kiek tūkstančių naujų tekstų įšoko į eterį, kuris ir taip perkimštas.
