Kartu su pirmomis rudens dienomis intensyviai prasidėjo ir teatro sezonas: Latvijoje rugsėjo 4 d. Rygą užėmė dvidešimtus metus organizuojamas jauno teatro festivalis „Homo Novus“, nuo rugsėjo 7 d. Tartu gatvėse estų teatro panoramos „Draama“ pradžią žymi raudoni festivalio atributai ir intensyvus spektaklių srautas, Vilniuje jau rugsėjo 9 d. prasidės Naujojo cirko savaitgalis, netrukus po to – ir festivalis „Sirenos“.
Pastarasis su „Homo Novus“ kolegomis Latvijoje dalijasi ir itin iškalbingu, nors ir bežodžiu spektakliu „Nekalbame, kad mus suprastų“, sukurtu Belgijoje, CAMPUS teatre.
„Naujo ryšio troškulys ir yra tai, kas padaro gyvenimą gražiu“, – Latvijoje, diskusijoje apie bendradarbiavimą pasakojo belgų kūrėjas choreografas Pieteris Ampe. Jis ir minėto spektaklio bendraautorius, žymus Belgijos vizualiųjų menų kūrėjas Benjaminas Verdonckas iš Rygos ne tik siuntė linkėjimus Lietuvos žiūrovams, bet ir atsakė į keletą klausimų specialiai lrytas.lt skaitytojams.
Nuo 2008 m., dar prieš spektaklį „Nekalbame...“ esate porąkart bendradarbiavę: B.Verdonckas prisidėjo prie P.Ampes šokio spektaklio „O Feather of Lead“ sukūrimo jam bebaigiant P.A.R.T.S., Anne Teresa De Keersmaeker šiuolaikinio šokio mokyklą, o vėliau „skolą grąžino“ Pieteris Benjamino spektaklyje „Song#2“, kurtame su Abke Haring 2012 m. padėjęs su choreografija. Šiemet ėmėtės bendro darbo – kas tai paskatino?
P.Ampe: Mes nebuvome gerai pažįstami, žinojome vienas apie kitą, esame dirbę kartu, tačiau... Benjamino darbuose mane traukia kažkas labai tyro, net nekaltai vaikiško. Stebėdamas jo darbus pajunti, kad kažkas tokio slypi ir tavyje.
B.Verdonckas. Mane sužavėjo tai, kad mums, dar prieš pradedant šį darbą, kitų pasirodymų kūrimo procese, supratau, kad nejaučiu jokios gėdos dėl kūno: nei dėl savo, nei dėl jo. Ir neturėjau galvoti apie kažkokį įdomų mediumą, galinti perteikti mano darbą, juo tapti gali pats kūnas. Ir tai atrodė kažkaip teisinga.
Kaip prasidėjo Jūsų spektaklio kūrimo procesas, ar turėjote konkrečią idėją, žinią, kurią norite pasakyti, ar viskas prasidėjo nuo improvizacijų? Kaip atsirado toks spektaklis, apie kurį kritikai rašo kaip apie puikią slapstick komedijos žanro ir griežtos vakarų visuomenės kritikos dermę?
B.Verdonckas. Aš buvau savotiškai apsėstas konkrečios temos ir labai norėjau kažką su ja padaryti. Manau, dėl to net ir proceso eigoje vengėme prisiliesti prie asociatyvių dalykų. Tačiau visuomet, kai pradedi dirbti ir turi kažkokią idėją, atsiranda išeities taškas, nuo kurio atsispiri.
Kaskart ateidamas į repeticijų salę aš atsinešu kažką pradžiai, bet rezultatas priklauso nuo to, kaip tu dirbi. Mes nesame tokie intelektualūs, kad, tarkime, kaip šioje diskusijoje, pradėtume nuo teorinių tekstų analizavimo ir atsispirtume nuo jų. Mes tiesiog susitikdavome su Pieteriu ir su savo idėjomis. Tuo metu aš koncentravausi į Vivaldžio „Metų laikus“ ir prie jo ėmė „lipti“ tam tikri motyvai.
P.Ampe. Manau, kad tai, ką Benjaminas siūlė, buvo labai aišku. Jis sakė, kad norėtų kurti apie gėdą, pradėjome nuo tam tikrų abstrakcijų, o nuo tada, kai jis pasiūlė „Metų laikus“, atsirado aiški tema. Nebeieškojome papildomų nuorodų. Labai aiškiai prisimenu vieną Benjamino elektroninį laišką, kuriame, aptariant repeticijas, jis rašė, kad mes turbūt dirbame ne ties noru kažką pasakyti, o ties tuo, kas veikia. Turbūt taip ir yra. Ir turbūt tai ir yra teatras, jo kūrimas.
Be to, kai repetavome, supratau, kad aš nuolatos kuriu daugybę skirtingų spektaklio sluoksnių, galbūt ne visuomet artikuliuotai, o gal ir netiksliai žinodamas, ką noriu padaryti finale. Jei Benjaminas daro vienaip, aš mėginu ieškoti kažkokio kitokio priėjimo. Ir net jei abu ne iki galo galime aiškiai pasakyti, kur link veda mūsų mintys, galiausiai turime grįžti prie buities: yra tam tikri terminai, kada mūsų rezultato ateis žiūrėti žmonės. Ir turi viską kažkaip sustyguoti, o apie tai, ką čia padarei, pagalvoti gal net kiek vėliau.
B.Verdonckas: Gal kai kursime kitą spektaklį, mums reikėtų paprašyti, kad kas nors mums pasakytų, ką mes čia darome.
Skaitant spektaklių recenzijas rodos, kad rašantieji Jūsų mintis ir humorą supranta. Vienur rašoma, kad svarbiausia „negalvoti, tiesiog žiūrėti ar mėgautis“, kitur, kad „...ir menas gali būti smagus“, taip pat pasitaiko pastebėjimų, kad spektaklis – dar ir taikli satyra, kurią sukurti, neturint omenyje konkretaus taikinio, labai sudėtinga. O koks atsiliepimas apie spektaklį Jums yra įstrigęs labiausiai?
P.Ampe: Pamenu vieną labai ilgą pokalbį su tokiu aktoriumi, su kuriuo anksčiau nebuvome bendravę. Jis, beje, buvo labai aukštas, o aš visuomet norėjau dirbti su aukštais žmonėmis. Ir pirmas mano pokalbis su tokiu aukštu žmogumi buvo labai paveikus. Jis pasakojo, kad galvodamas apie mūsų spektaklį prisiminė kartą žiūrėjęs filmą, kurio pradžioje maždaug penkias minutes tiesiog rodė vieną kadrą, kuriame – obuolys.
Ir tada jis suprato, kad juk lig tol jis niekada dar nebuvo iš tiesų matęs obuolio. Mes matome tam tikrus daiktus – tuos obuolius, va – čia peilis, čia lėkštė, – bet mes neskiriame laiko iš tikro į juos pažiūrėti, juos suprasti. Mes žinome, kad tai obuolys, tačiau tai ne tas pats, kas suvokti, jog tai obuolys. Tas aktorius sakė, jog tai buvo pirmas kartas, kai jis suprato gavęs laiko pabūti su objektu ir galįs jį reflektuoti. Man buvo labai malonu girdėti jį pasakojant šią istoriją ir taikant ją mūsų spektakliui.
Dar, aišku, esame gavę ir super ilgą elektroninį laišką, kuriame pasakojama, kodėl vienas prožektorius turėtų šviesti iš kitos pozicijos, negu šviečia dabar.
B.Verdonckas: Taip, tai ir buvo vienas įsimintiniausių komentarų.
Su šiuo spektakliu labai nemažai gastroliuojate – jau pasirodėte ne tik savo gimtinėje Belgijoje, bet ir Austrijoje, Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, netrukus atvyksite ir į Lietuvą – kaip skiriasi publika, ar spektaklis skirtingose šalyse priimamas vis kitaip?
B.Verdonckas: Taip, labai skirtingai. Didžiausias skirtumas yra Belgijoje ir toje Olandijos dalyje, kur žmonės yra matę daugiau mūsų darbų, sukurtų atskirai vienas nuo kito. Jie jau žino mūsų kūrybos kontekstą ir mano galį numatyti, kokį darbą sukursime, dirbdami kartu. O tuomet, jei jų lūkesčiai ar prognozės nepasiteisina, žmonės jaučiasi sutrikę. Apskritai, labai juntama, kai į spektaklį susirenka žmonės, kurie „jau žino, kas čia bus“. Arba – dar geriau – „kaip turėtų būti“. O jūsų kūrybos kontekste šis spektaklis įsilieja savaime ar jis kažkuo išskirtinis? Ar kuriant jį – kadangi tai vis tik bendradarbiavimu paremtas kūrybinis procesas – turėjote daryti kažkokių kompromisų dėl, sakykim, savo kūrybinio braižo?
B.Verdonckas: Ne, tai nesijautė kaip kompromisas. Tai buvo tikras bendradarbiavimas net ir ta prasme, kad mes pradėjome kūrybą iš meilės vienas kitam. Tarp mūsų idėjų ir mūsų kūnų iškart atsirado ryšys. Dar tuomet, kai darėme pratimus, dirbdami prie kito projekto, pajutau, kad su Pieteriu jaučiuosi patogiai, nejaučiu kylančio pasipriešinimo judėti su juo kartu ir nuo to, kad nebuvo jokios gėdos, atsirado kažkoks pradžios taškas kartu kurti.
P.Ampe: Man šis spektaklis greičiausiai įsilieja į bendrą liniją su anksčiau kurtais darbais. O dėl kompromisų... Tai buvo dviejų smalsių žmonių susitikimas, paieškos to, ką norėtum daryti būtent šią akimirką. Anksčiau esu dirbęs ir su broliu, tačiau tai visai kitoks kūrimo būdas: net jei mes ir nesusitikdavome labai dažnai, dirbami kartu galėjome atnaujinti savo ryšį. O su Benjaminu mes turėjome jį sukurti iš nieko. Turėjome surasti būdą dalintis tuo pačiu žodynu. Dirbdami su juo mes daug laiko leidome būtent bendrų išeities taškų paieškoms. Diskusijoje apie bendradarbiavimą, Pieteri, minėjote, kad daug laiko praleidote ir ieškodami, tarkim, gražiausio būdo popieriaus lapui nusklęsti.
P.Ampe: Taip, buvome atidūs ir detalėms. Ypač spektaklio kūrimo pradžioje. Artėjant spektaklio premjeros datai viskas savaime ėmė konkretėti. Ar pristatydami spektaklį žiūrovams turite kažkokių lūkesčių, ar tikitės ką nors pakeisti jų mintyse, suteikti kažkokių idėjų, sulaukti reakcijų? Ar norite kažką perduoti žiūrovams?
P.Ampe. Man, tiesą sakant, labai svarbu, kad neturėčiau jokių lūkesčių. Kitaip tai privers mane jaustis nelaimingu, nes vienas žiūrovas gali sureaguoti, taip, kaip tu nori, o kitas – ne. Ir aš visad galvosiu apie pastarąjį. Bet man patinka, kai žiūrovai sako, kad spektaklis suteikia jiems energijos – mane tai be galo džiugina. Tačiau tai jau savotiškas lūkestis – taip? Tada nebekalbėsiu.
Ir jie nebekalbėjo. Kad juos suprastų.
Spektaklis „Nekalbame, kad mus suprastų“ bus rodomas „Menų spaustuvėje“ rugsėjo 30 – spalio 1 dienomis, bilietus platina „Tiketa“.
