Pernai tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu parodytas interaktyvus pasivaikščiojimas po sostinę „Remote Vilnius“ sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio, tad nespėjusieji sudalyvauti šiame spektaklyje dabar turi antrą progą. Iki birželio pabaigos kiekvieną dieną rodomas spektaklis – vasariška įžanga į rudenį vėl visu smarkumu užkauksiančias „Sirenas“.
Devyniolikoje pasaulio miestų vykęs teatro projektas paremtas garsu ausinėse. „Remote...“ garso dizaineris Nikolas Neecke sutiko atsakyti į kelis klausimus apie garsinės atmosferos kūrimo niuansus.
- „Remote...“ unikalus tuo, kad pagrindinė varomoji jėga – garsas. Daugumoje teatro pastatymų garsas ir muzika, kad ir kokie svarbūs, paprastai būna antraplaniai elementai, svarbesni – aktoriai ir scenovaizdis. Kaip jaučiatės būdamas garso dizaineriu teatro projekte, kuriame garsas toks svarbus?
– Tai be galo malonu ir verčia jaustis ypatingai, žinant, kad mano darbas yra toks svarbus bei turintis šitokią įtaką viso projekto rezultatui. Tačiau taip pat tai reiškia, kad turiu didžiulę atsakomybę ir privalau atlikti viską kuo įmanoma geriau, galėčiau net patobulinti garso dizainą. Taip pat tai – labai besikartojantis darbas, kai viską dėlioji iš naujo ir iš naujo, miestas po miesto. Kartais sudėtinga neprarasti noro dirbti būtent dėl proceso kartojimosi.
Tačiau kiekvienas miestas vis kitoks. Kartais atsitinka taip, kad po spektaklio į mane kreipiasi žmonės, pasakojantys, kad muzika ir garsas juos pasiglemžė į savotišką kelionę, atitolinusią nuo realybės. Ar galėčiau tikėtis geresnio komplimento?
- Ar pats pavadintumėte „Remote...“ teatru?
– Manau, kad „Remote...“ tikrai gali būti vadinama teatru. Bet kuriuo atveju, šiandien teatro apibrėžimas yra ir gali būti labai atviras. Savo pasirodyme mes taip pat naudojame pamatinius teatro elementus, tik jie skiriasi nuo to, kaip įprastai jie yra naudojami.
Mes turime sceną ir ji yra milžiniška – tai mūsų maršrutui pasirinkta miesto erdvė. Tai nenuspėjama scena, jos scenografija gali pasikeisti jau kitą dieną. Joje yra begalės dalykų, kuriems mes neturime jokios įtakos. Pradedant vien nuo to, kad gali šviesti saulė arba gali lyti. Ir tai dramatiškai keičia, kaip turas yra priimamas.
Mes turime aktorius, daugybę jų – kai kurie apie tai net patys to nežino. Tai žmonės gatvėse, viešajame transporte, miesto gyventojai. Mūsų žiūrovai stebi šiuos žmones, tačiau ir patys žiūrovai yra stebimi vadinamųjų aktorių. Kartais pasivaikščiojimo metu žiūrovai priversti imtis tam tikro veiksmo, tapti demonstracijos dalimi arba dalyvauti trumpose šimto metrų bėgimo rungtynėse. Šiais momentais žiūrovai virsta aktoriais ir atvirkščiai. Buvimas aktoriumi ir žiūrovu praranda savo kontūrus, o man patinka tas apsimainymas.
Tačiau aš pats „Remote...“ projektą laikyčiau labiau interaktyviu audiopasivaikščiojimu. Taip pat galima tai vadinti vaikščiojimo filmu, kinematografine promenada, o kadangi apkrauname realybę garsais, į galvą šauna ir papildytos realybės sąvoka.
- Koks yra Stefano Kaegi ir Jorgo Karrenbauerio – „Remote Vilnius“ režisierių – vaidmuo garso dizaino procese?
– Abu jie man suteikia visišką laisvę. Jų atsakomybe tampa tekstas, jo turinys, o mano – muzikos turinys. Tačiau, žinoma, jie turi savo viziją ir nuomonę apie tai, kaip viskas turėtų skambėti. Jie pateikia man siūlymų, mes apie juos kalbamės.
Gali būti ir taip, kad tam tikrą garsą jie supranta kitaip nei aš. Sakykime, mano pasiūlytą garsą liūdesiui jie gali suprasti kaip per baugų arba pernelyg kičinį. Tačiau kartais ir aš turiu idėjų, koks turėtų būti tekstas, tad, manau, mūsų vaidmenys gana lygiaverčiai.
Taip pat yra galybė „funkcionaliųjų garsų“, kurie naudojami techniniu, ne meniniu aspektu. Tarkime, kertant gatvę girdisi padangų cypimas arba mašinos garsinis signalas. Naudojame tai norėdami paskatinti publikos sąmoningumą, suvokimą, kad jie kerta gatvę, nes turime jais rūpintis.
O žiūrovams tiesiog einant, jie girdi tam tikrą ritmą muzikoje. Šie scenarijaus elementai yra fiksuoti.
- Nuo ko atsispiriate kurdamas garsą konkrečiai scenai – ar visuomet nuo teksto?
– Taip, teksto turinys yra atspirties taškas. Tai, apie ką kalba balsas. Ar tai rimta tema, ar labiau sapniška būsena. Tačiau greta yra ir situacija, kurioje veikiama: ar vieta, kurioje vyksta veiksmas, yra apleista, ar itin moderni. Ar tai saugi vieta, ar labiau kelianti įtarimus. Architektūra ir ervės sąlygos taip pat daro stiprią įtaką garsinės atmosferos nuotaikai.
- Ar stengiatės garsu sustiprinti emocinį teksto efektą? Ar kaip tik kartais stengiatės sustiprinti nepriklausomą nuo teksto ar net jam besipriešinančią emociją ar nuotaiką?
– Tai vyksta panašiai kaip kine. Muzika yra scenos siela, emocinis jos apibrėžimas. Bet turiu vengti iliustratyvumo, nes viskas gali tapti per akivaizdu. O jei garso nuotaika nesusijusi su tekstu, tuomet ji atliepia vietą, į kurią ateiname. Žinoma, kartais visame tame gali būti ironijos, tačiau teksto turiniui stengiuosi nesipriešinti.
- Garsinė atmosfera yra ir realistinė (balsai, lėktuvai ir t.t.), ir sintetinė (elektroniniai garsai ir muzika). Kas lemia jų pasirinkimą?
– Elektroniniai ir sintetizuoti garsai yra visiškai dirbtiniai. Taigi, jie yra abstrakčios kilmės. Jie suteikia erdvės klausytojo vaizduotei. O įrašas yra audio piešinys, tai kažko, kas vyko kažkur tam tikru metu kopija. Lėktuvas yra lėktuvas, jį girdint, vietos vaizduotei lieka nedaug, šie garsai veikia tiesiogiai. O greta muzikos naudojami vietos garso įrašai kuria nuotaiką, pavyzdžiui, giedantys paukščiai arba čirpiantys svirpliai miesto parke.
- Kuo užsiimate šiuo metu?
– Pastaruoju metu dirbame prie „Remote Maskva“ projekto – tai jau devynioliktas miestas, kur mes kuriame šį spektaklį. Po Maskvos seks Karlsruhė, Paryžius, Hertogenbošas, Ročesteris, Erlangenas ir Abu Dabis. Taip pat šiuo metu kuriu muziką spektakliui vaikams, kurio premjera numatoma rugsėjį.
