J.Romanenka yra pats tikriausias Maidano įvykių dalyvis – aikštėje jis praleido beveik visą laiką nuo užpraėjusių metų lapkričio iki 2014-ųjų vasario 19-21 dienos, kai Kijevo nepriklausomybės aikštėje susirėmimuose su nuverstojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus, atsisakiusio vesti Ukrainą Europos keliu, pajėgomis žuvo 100 ir buvo sužeista 500 ukrainiečių. Vėliau jis daugiau kaip šimtą kartų vyko koncertuoti į karinių veiksmų zoną, tiesiogiai bendravo su ukrainiečių kariais.
Jau ne kartą Lietuvoje viešėjusi „TaRuta“ šįkart atvyks į Vilnių artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai. Kovo 5-ąją sostinės „Tamstos“ klube su jais pasirodys Robertas Semeniukas ir grupė „Žalvarinis“, Šarūnas Mačiulis ir grupė „Poliarizuoti stiklai“, grupė „Merlin“. Visi muzikantai koncertuos labdarai. Koncertas nemokamas, bet klube stovės aukų dėžutė ir lankytojai galės paaukoti, kiek išgali, Ukrainos karių paramos fondui. Į vakarą kviečiama ateiti pasipuošus ukrainietiška atributika.
Atitinka lietuvių paparčio žiedą
Sutuoktiniai Jevhenas ir Olėna Romanenkos yra etnomuzikologai, patys renkantys ir atliekantys liaudies dainas. Sykiu jie – grupės „TaRuta“ lyderiai.
„Esame pasaulio muzikos grupė, kurios kūryboje susipynęs etnorokas, džiazas, disko muzika, fankas, autentiškos dainos, atliekamos a cappella. Įvairūs stiliai pateikiami taip, kad iš ansamblio repertuaro būtų galima aiškiai pajusti ukrainietišką dvasią“, – nuo 2007-ųjų gyvuojantį ansamblį apibūdino J.Romanenka.
Ansamblis įsikūręs Kijeve, bet jo muzikantai atstovauja visiems Ukrainos regionams – ir Vakarų Ukrainai, ir Donecko regionui, ir Poltavai. Visus juos draugėn suvedė noras populiarinti autentišką ukrainiečių folklorą, visi jie savo mokytoja laiko Iriną Klimenko, etnografinių ansamblių judėjimo Ukrainoje pradininkę.
Iš kur toks grupės pavadinimas, primenantis lietuvišką rūtą? Pasirodo, jis ir reiškia rūtą. Vyresnioji karta dar prisimena kadaise ir Lietuvoje dažnai skambėjusią kompozitoriaus Volodymyro Ivasiuko dainą „Raudonoji rūta“ („Červona ruta“). V.Ivasiukas ją sukūrė pagal Karpatuose išgirstą legendą apie tai, kad šiaip jau geltonai žydinti rūta kartą per dešimt metų pražysta raudonai . Jei vaikinas ras šį žiedą ir padovanos savo mylimajai, ne tik jie, bet visos ateinačios kartos bus laimingos.
„Ta rūta, kurios reikia ieškoti, kad būtum laimingas, ir tapo mūsų ansamblio pavadinimu“, – paaiškino J.Romanenka.
„TaRuta“ du kartus tapo garsiausio Ukrainoje tautinės dainos festivalio „Červona ruta“ laureate. Ansamblio nuotrauka kabo V.Ivasiuko muziejuje Černivcuose, kur kompozitorius gimė ir kur parašė jį išgarsinusią dainą. Ji Ukrainoje anuomet sukėlė tokį tautinį patriotinį atgarsį, kad net sukėlė sovietų valdžios išgąstį.
Beje, kompozitoriaus V.Ivasiuko likimas paslaptingas – jis rastas miške pasikoręs. Bent jau taip bylojo oficiali išvada, tačiau ja Ukrainoje mažai kas tikėjo ir tiki. V.Ivasiuką norėta palaidoti Kijevo Sofijos soboro šventoriuje, bet valdžia neleido.
Duodavo ženklą giedoti himną
J.Romanenka su žmona Olėna ir kitais „TaRutos“ muzikantais nuo pirmųjų dienų buvo Kijevo Maidano nepriklausomybės aikštėje.
„Kartu su studentais, kitais susipratusiais žmonėmis savaitę laukėme tikėdamiesi, kad V.Janukovyčius lapkričio 23-iąją Vilniuje pasirašys Ukrainos ir Europos Sąjungos asociiacijos sutartį. Kai jis to nepadarė, mitinguotojai neišsiskirstė. V.Janukovyčiaus komanda neištvėrė: lapkričio 30-ąją tuo pretekstu, kad aikštėje reikia statyti Kalėdų eglutę, 4 valandą nakties pasiuntė „berkutininkus“ išvaikyti apie tūkstančio mitinguotojų. Aikštės valymas baigėsi tuo, kad žmonės buvo sumušti lazdomis, 165 sužaloti.
Kitą dieną po šios akcijos aikštėje į mitingą susirinko apie 800 tūkstančių žmonių, po savaitės dar daugiau – milijonas du šimtai“, – daugiau kaip metų senumo įvykius prisiminė J.Romanenka.
„TaRuta“, paprašyta mitinguotojų, dainuodavo savo dainas, o Jevhenas tapo Maidano scenos nakties pamainos vedėju – naktį aikštėje likdavo apie tūkstantį žmonių, dieną susirinkdavo iki poros šimtų tūkstančių.
Nuo sausio 19-osios, kai Hruševskio gatvėje buvo pralietas kraujas, visi pramoginiai koncertai buvo nutraukti, žmonės dainavo tik liaudies, kazokų, partizanų dainas a cappella. O kad palaikytų kovinę dvasią, Jevhenui pasiūlyta kas valandą užtraukti Ukrainos himną. Taip jis ir skambėdavo 24 kartus per parą.
„Atsilaikėme per maldas ir dainą, – teigė J.Romanenka. – O aš vasario 19-21 dienomis, kai buvo sušaudyta Dangaus šimtinė, galima sakyti, išėjau pagreitintus jaunojo karininko rengimo kursus. Mikrofonas buvo geriausias ginklas: stovėdamas scenoje galėjau matyti daugiau negu apačioje susibūrę žmonės, pastebėti, kur gęsta laužas, kur atsiveria spraga, kur reikia pastiprinimo, ir duoti komandas veikti.“
„O kokios dabar nuotaikos Ukrainoje?“ – pasiteiravau muzikanto.
„Negaliu kalbėti už visus, žmonės skirtingi, yra ir tokių, kurie sėja paniką. Tačiau apie šimtą kartų koncertavęs karo veiksmų zonoje, tiesiogiai bendravęs su ukrainiečių kariais, galiu pasakyti, kaip jie nusiteikę: neatiduos nė pėdos Ukrainos žemės. Mūsų kariai netiki Minsko susitarimais, netiki, kad Vladimiro Putino žodis ko nors vertas. Visi kartoja seną išmintį: „Nori taikos, ruoškis karui“, – kalbėjo J.Romanenka.
Vaizdo klipe – kovotojų veidai
Ukrainiečių karius J.Romanenka įamžins savo dainos „Mintys po mūšio“ vaizdo klipe. Šią dainą dar vasarą jis įrašė Gintauto Litinsko studijoje Klaipėdoje. Toje pačioje studijoje, kurioje buvo įrašyta ir kita ukrainietiškos tematikos daina „Mes niekada nebūsim broliai“ pagal internautų simpatijas užkariavusias jaunos ukrainiečių poetės Anastasijos Dmitruk patriotines eiles apie carui besimeldžiančius ir laisvės nesuvokiančius rusus. Jos muziką sukūrė klaipėdiečiai muzikantai Virginijus Pupšys ir G.Litinskas, o dainos vaizdo klipui panaudoti bene milijono švieselių Maidano aikštėje kadrai – žmonės gieda Ukrainos himną, iškėlę įjungtus mobiliuosius telefonus.
J.Romanenka iš žurnalisto Romano Bočkalos, važinėjančio po karščiausius karo veiksmų zonos taškus, gavo vaizdo medžiagos – stambiu planu nufilmuotų kovotojų veidų – ir panaudos savo dainos „Mintys po mūšio“ vaizdo klipe. Muzikantas nori parodyti, kuo skiriasi dviejose pusėse stovintys žmonės: banditėliai, košiantys pro sukąstus dantis tūžmastį, ir atviri, šviesūs, pilni karinio ryžto ir meilės tėvynei kariai.
Nors ir patirdami daugybę sunkumų, netekčių, ukrainiečiai nepraranda šmaikštumo. Antai po Donecko oro uosto gynybos Ukrainoje pasirodė piešinys, kuriame pavaizduoti du vadinamieji „kiborgai“ švytinčiais veidais ir jų pokalbis: „Putinas persigalvojo imti Kijevą.“ „Kodėl?“ „Jam pasakė, kad Kijeve yra du oro uostai.“
Ukrainietiškas vakaras su grupe „TaRuta“. Kovo 5 d. 20 val. Vilnius, klubas „Tamsta“.
„TaRutos“ vaizdo dainų pavyzdžiai:
„Leleka“ („Gandras“) - autobiografinė daina apie jaunuolį iš sodžiaus, išlydėtą motinos į didmiestį ir nuėjusį kelią iki garsaus daininko, kurio dainų įrašai šiandien groja net metro
„Borom, borom“ („Šilais, miškais“) - mitologinė daina apie karžygį, išvadavusį savo draugus iš nelaisvės. Su garsaus ukrainiečių dailininko animaciniais intarpais
„Čumacjka“ („Čumako daina“. Čumakas – druskos vežėjas, senovinės ukrainiečių profesija, smulkusis pirklys.) Istorija apie vienuolį atsiskyrėlį, įsimylėjusį vienintelę savo mūzą – Muziką
