Avangardinio kino kūrėjas J.Mekas (1922–2019), 2012-aisiais sukurtame savo filme „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ („Out-takes From the Life of a Happy Man“) kalbėjo: „Atminties nebėra. Bet vaizdai yra ir vaizdai yra tikri.“
Šie jo žodžiai tapo Romoje surengtos parodos devizu.
Paroda „Jonas Mekas. Vaizdai yra tikri“ („Jonas Mekas. Images Are Real“) surengta ekspozicijų erdvėje „Mattatoio di Roma“ – pastate, kuriame kažkada veikė skerdykla.
„Jonas Mekas. Vaizdai yra tikri“ – didžiausia J.Meko jubiliejui skirta paroda Europoje. Planuojama, kad ji veiks iki vasario pabaigos.
Parodoje išsamiai pristatoma gausi iš Lietuvos kilusio menininko kūryba. Ją organizavo Lietuvos kultūros institutas kartu su Lietuvos kultūros atašė Italijoje bei Lietuvos ambasada. Daug prisidėjo ir pati J.Meko šeima.
Atidaryme dalyvavo iš JAV atvykęs J.Meko sūnus Sebastianas, eksponuojamus dokumentus atvežęs iš Niujorke esančio J.Meko archyvo.
Avangardinio kino krikštatėviu vadinamą lietuvių režisierių ir Italiją siejo ypatingas ryšis.
O italų meno kuratorių F.Ragazzi ir F.Urbano duetas, pasivadinęs „Francesco Urbano Ragazzi“, lydėjo J.Meką ne vienoje meninėje kelionėje po visą pasaulį.
Apie pažintį su lietuvių filmininku (kaip pats J.Mekas mėgo save vadinti), jo įtaką italų ir viso pasaulio kinui ir išskirtinę parodą „TV antenai“ pasakoja J.Meko bičiuliais tapę parodos kuratoriai „Francesco Urbano Ragazzi“.
– Ką J.Mekas reiškia Italijai ir jos kinui? – paklausiau kuratorių.
– J.Meko gyvenimas ir kūryba pasakoja kitokią kino istoriją – asmeninę ir poetinę, priešingą didžiosios industrijos istorijai, kuri prasidėjo nuo brolių Lumiere'ų ir vystėsi didžiosiose Holivudo studijose.
Šis kino kūrimo būdas padarė didelę įtaką italų kultūrai. 60-aisiais J.Mekas organizavo „Naujojo Amerikos kino grupės“ („New American Cinema Group“) kino seansus Spoleto, Pesaro ir Turino miestuose.
O 1964-aisiais Venecijos kino festivalyje jo filmas „Daboklė“ („The Brig“) pelnė Didįjį prizą dokumentinių filmų kategorijoje.
Jo palikimo aidai stiprūs „Nepriklausomo kino kooperatyvo“ (1967 m. Italijoje įkurta eksperimentinio kino kūrėjų organizacija. – Red.)
narių Massimo Bacigalupo, Gianfranco Baruchello, Alfredo Leonardi, Adamo Vergine darbuose.
narių Massimo Bacigalupo, Gianfranco Baruchello, Alfredo Leonardi, Adamo Vergine darbuose.
J.Mekas intensyviai bendravo su tokiais italų kino grandais kaip Federico Fellini, Pieras Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni, Roberto Rossellini.
Italų kinas JAV buvo žinomas ir suprantamas dėl J.Meko straipsnių, publikuotų leidiniuose „Film Culture“ ir „Village Voice“.
– Romoje atidaryta parodoje apžvelgiami šeši J.Meko kūrybos dešimtmečius – nuo 1950-ųjų, kai ką tik į Niujorką atvykęs išeivis iš Lietuvos už pasiskolintus pinigus nusipirko pirmą savo filmavimo kamerą „Bolex“, iki 2010-ųjų pabaigos. Šio kūrėjo gyvenimo istorija ypatinga. Ar gali ją pajausti parodos lankytojai?
– Parodos lankytojai tikrai gali pajausti veržlią jo avangardo dvasią.
J.Meko istorija – išskirtinė. Lietuvis pabėgėlis, ilgiau nei metus išbuvęs nacių darbo stovykloje, ketverius metus praleidęs dviejose
pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, į JAV atvyko būdamas 27 metų.
pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, į JAV atvyko būdamas 27 metų.
Niujorke jis nusipirko savo pirmą filmavimo kamerą, redagavo kino žurnalą, kuris tapo vienu svarbiausių Amerikoje.
J.Mekas įkūrė „Naujojo Amerikos kino grupę“, „Filmininkų kooperatyvą“ („Filmmakers' Cooperative“), „Antologijos filmų archyvus“ („Anthology Film Archives“). Jis sukūrė daugiau nei šimtą filmų, kurie pakeitė šio meno istoriją.
– Parodoje atsispindi svarbiausi J.Meko gyvenimo ir kūrybos etapai, jo paties įamžinti vaizdo dienoraščiuose. Ką paroda gali reikšti šiuolaikiniam žiūrovui, kuris jo kūrybos galbūt visiškai nežino?
– Norime parodyti, kaip vaizdo dienoraštis, kurį J.Mekas pradėjo kurti dar 60-aisiais ir plėtojo per visą savo karjerą, tapo mūsų tūkstantmečio kino žanru.
Juk šiandien visi turime filmavimo kameras, kiekvienas internete galime skelbti savo kinematografinius dienoraščius.
Mes esame dėkingi J.Mekui ir daugybei kitų autorių bei aktyvistų už tai, kad kinas tapo plačiai paplitusia kalba.
– Jūs puikiai pažinojote J.Meką, lydėjote jį ne vienoje kūrybinėje kelionėje nuo Venecijos iki Niujorko, nuo Seulo iki Reikjaviko, tapote bičiuliais. Kuo ypatinga ši jo 100-ečiui skirta paroda šalyje, kurią J.Mekas labai mylėjo ir kurioje dažnai lankydavosi su šeima ir draugais?
– Kartu su Jonu intensyviai dirbome daug metų. Jo kūrybą visuomenei pristatydavome įvairiais būdais. Parodas organizuodavome ir mažose erdvėse, ir dideliuose muziejuose. Rengdavome publikacijas spaudoje.
Šioje „Mattatoio Di Roma“ parodoje mes bandėme atskleisti įvairialypį šio lietuvių kūrėjo talentą. Juk Jonas buvo ne tik kino kūrėjas, bet ir poetas, kritikas, daugelio institucijų įkūrėjas, kino aktyvistas.
Parodoje taip pat yra dvi dar niekur nepublikuotos fotografijų serijos – „Skaistykla“ ir „Tautos gimimas“ („Šeima“).
Kitaip tariant, „Jonas Mekas. Vaizdai yra tikri“ yra mūsų dėkingumo išraiška žmogui, kuris per kiną nugyveno savo gyvenimą kaip meno kūrinį.
