Jais tapo fotomenininkė Violeta Bubelytė, dailės istorikė, kitikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, rašytoja Violeta Palčinskaitė (už viso gyvenimo kūrybą), tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė (už viso gyvenimo kūrybą), aktorė Rasa Samuolytė, kompozitorius Mindaugas Urbaitis.
Komisija išrinko šešių premijų laureatus iš 12 pretendentų sąrašo. Ją sudaro: dailininkas, filosofas, muziejinių parodų kuratorius Arūnas Gelūnas (pirmininkas), aktorė Nelė Klimienė, kompozitorė Lina Lapelytė, kino režisierius Arūnas Jonas Matelis, menotyrininkė, fotografijos ekspertė Agnė Narušytė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, literatūrologė Brigita Speičytė, muzikologė Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, rašytojas Rimvydas Stankevičius, menotyrininkas, šokio ekspertas Helmutas Šabasevičius, istorikas Aurimas Švedas.
12 pretendentų sąraše buvo (pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka): fotomenininkė Violeta Bubelytė, rašytojas Gintaras Grajauskas, dailės istorikė, kitikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, dailininkas, vaikų knygų autorius Kęstutis Kasparavičius, aktorius Albinas Kėleris, vertėja Rūta Kumžienė, rašytoja Violeta Palčinskaitė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė, aktorė Rasa Samuolytė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, juvelyras Sigitas Virpilaitis.
„Mūsų komisijoje turbūt nėra nė vieno nario, kuris nebūtų apgailestavęs, kad premijų tiek mažai“, – sakė skelbdamas šiemečius laureatus Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas A. Gelūnas. Jis priminė, kad šiemečiai Nacionalinių premijų laimėtojai buvo renkami net iš 47 kandidatų, tad prireikė daug pastangų jau laimingųjų dvyliktukui sudaryti.
„Trumpasis laureatų sąrašas reiškia tik tai, kad tiek turime premijų, bet ne tai, kad negavę jų yra menkesnio lygio ar kalibro“, – tikino komisijos pirmininkas, pasvarstydamas, ar nevertėtų ateityje grįžti prie devynių premijų.
A. Gelūnas taip pat paaiškino, jog bandymų skaičius tam pačiam pretendentui siekti aukščiausio šalies kultūros apdovanojimo nėra ribojamas, tačiau bet kuriuo atveju sėkmę lemia tik komisijos narių individualaus balsavimo rezultatai, bet ne tai, kelintą kartą teikiamas kandidatas.
Nuopelnai, už kuriuos šiemet skirtos premijos
* V.Bubelytė premiją pelnė už drąsą ir autoironiją fotografiniuose monospektakliuose.
* G.Jankevičiūtė – už visuomenės kritinės atminties formavimą tarptautinio kalibro knygomis ir parodomis.
* V.Palčinskaitė – už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose.
* E.Rakauskaitė – už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui.
* R.Samuolytė – už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą teatre ir kine.
* M.Urbaitis – už urbanistinę energiją ir minimalizmo grožį muzikos ir šokio scenose.˙
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriamos šešios premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Vienos premijos piniginė išraiška – 39 tūkst. 200 eurų. Apdovanojimai bus įteikti kitų metų Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, proga.
Nuotraukos – tarsi ekranas
„Kūrėja žavi ir keri žiūrovus. Ji yra stebuklinga, o jos kūną ir veidą galima ramiai stebėti valandų valandas. Fotografijos yra tarsi ekranas, rodantis žiūrovo emocijas ir jausmus. Vienas bus sužavėtas, kitas nuliūdęs, trečias susijaudinęs, ketvirtas susierzinęs, bet nė vienas neliks abejingas. V.Bubelytė visas emocijas ir sielos virpesius priima kaip komplimentą. Ji nenori priimti tik vieno – abejingumo“, – apie 67 metų fotomenininkės Violetos Bubelytės kūrinius rašė žinomas lenkų meno istorikas ir kritikas Adamas Mazuras.
Aktais išgarsėjusios V.Bubelytės kūryba iš tiesų nepalieka abejingų. Vienus piktina jos drąsa fotografuotis nuogai, kitus stebina sugebėjimas atskleisti vienatvės esmę.
„Iš pradžių norėjau fotografuoti modelį, bet jo neradau. Juk visos mano draugės buvo sportininkės, jojikės. Teko fotografuoti save. Kai padariau pirmuosius savo darbus su veidrodžiais, nežinojau, kaip tai pavadinti. Man atrodė įdomu, nauja ir šiek tiek chuliganiška.
Labai nedrąsiai juos parodžiau fotografui Algimantui Kunčiui, kurį šiek tiek geriau pažinojau. Jis susidomėjo ir net pasikvietė jų pasižiūrėti tapytoją Algimantą Švėgždą ir menotyrininką Alfonsą Andriuškevičių. Juk Lietuvoje tokių dalykų tuo metu dar niekas nedarė.
Aš nuščiuvusi klausiausi, kaip darbus komentuoja A.Švėgžda. Negalėjau atsistebėti. Iš kur jis taip tiksliai žino, kaip jaučiuosi ir kodėl taip darau? Juk pasakyti to nesugebėjau, tad pridariau paveiksliukų. Pasirodė, kad jie – perskaitomi“, – apie savo kūrybinio kelio pradžią „Lietuvos rytui“ yra pasakojusi menininkė.
Daugelį metų V.Bubelytė fotografavo pati save – be rūbų, bet ne kaip erotinių fotografijų modelį, o kaip savų istorijų personažą, išraiškingą aktorių fotoscenoje. Ir nors visada fotomenininkė buvo matoma Lietuvos fotografijos peizaže, tačiau tik šiame amžiuje jos darbai sulaukė pelnyto dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių – parodose pristatoma kūryba, fotografijos tyrinėtojai gėrisi jos sukurto fotografinio teatro istorijomis ir fotopaveikslų plastika.
Pasak fotomenininko Stanislovo Žvirgždo, atsiribojusi nuo lietuvių akto fotografijoje vyravusio romantizmo ir seksualumo problematikos, V.Bubelytė tyrinėja estetinę dimensiją. Jos fotografijoms būdinga asketizmas, atsiribojimas nuo socialinio konteksto, neutralus fonas, kūną gaubianti ir tirpdanti šviesa. Pasitelkusi savo kūną menininkė ieško lakoniškų formos išraiškų – nutolstančių nuo konkretaus objekto ir artėjančių prie abstrakcijos.
V.Bubelytė užaugo pačiame Vilniaus centre – komunaliniame bute šalia Lukiškių aikštės. Maždaug penkiolikos pradėjo jodinėti. Karjeros pradžia – nuo žirgyno arklininkės iki fotografo Juliaus Vaicekausko laborantės. Nuo 1980 m. ji yra Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjungos) narė, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. Dirbo Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ir fotokorespondentė įvairiuose Lietuvos periodiniuose leidiniuose.
Jos fotografijų galima rasti valstybiniuose Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose, taip pat ir Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje. Kūryba įvertinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2014 m.).
Šalia dailės – politika ir literatūra
Humanitarinių mokslų daktarė G.Jankevičiūtė – viena atidžiausių Lietuvos dailės istorijos tyrinėtojų, nebijanti nukrypti nuo jau išmintų takų. Ji – ne tik knygų apie menininkus ar rimtų tyrimų autorė, populiarus jos parašytas iliustruotas turistinis vadovas po Lietuvą bei kiek neįprasti pasivaikščiojimai po Italijos sostinę Romą.
63 metų vizualiosios šalies istorijos tyrinėtoja viena pirmųjų atsisakė užsisklęsti formaliosios menotyros bokšte ir savo darbuose aprašė ne tik įvairių meno kūrinių ar jų idėjų atsiradimo aplinkybes, bet ir publikos ir kritikos reakcijas ar pačių menininkų laikyseną permainingos šalies istorijos fone.
Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu veikianti G.Jankevičiūtės su Krokuvos nacionalinio muziejaus direktoriumi Andrzejumi Szczerskiu kuruota paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“ jau minima tarp įspūdingiausių jubiliejinių sostinės metų renginių.
Dailės istorikė nuolat skelbia mokslo darbus Lietuvos ir užsienio spaudoje, aktyviai dalyvauja nacionalinėse ir tarptautinėse mokslo konferencijose ir projektuose. Į literatūros lauką ji įžengė tyrinėdama, kaip kunigas ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis formavo savo įvaizdį poezijos knygose. Ne mažiau įdomi ir jos atlikta Kristijono Donelaičio „Metų“ vizualinio kanono analizė.
G.Jankevičiūtė visuomet siekia viešinti tyrimų rezultatus visuomenėje, ieško novatoriškų ir lankytojams patrauklių parodų formų, pristato naujus meninės kultūros reiškinius arba siūlo kitokiu žvilgsniu pažvelgti į jau žinomus dalykus.
Ji viena pirmųjų prabilo apie Kauno modernizmo architektūros išskirtinumą savo knygoje „Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“. Šio tyrimo medžiaga iki šiol naudojama Kauno architektūrą ar tarpukario dizainą pristatančiose parodose.
Nemažai diskusijų sukėlė jos kuruota paroda apie dailę ir dailininkus pirmosios sovietinės okupacijos metu – „Po Raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m.“, surengta istorinėje prezidentūroje Kaune. Pastarųjų metų menotyrininkės tyrinėjimų centre – Lietuvos dailė II pasaulinio karo metais.
Bendradarbiaudama su rimčiausių privačių Lietuvos meno kolekcijų savininkais, menotyrininkė surengė įspūdingą parodą „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji kuravo ir pirmąją Vilniaus Užupio rajone įkurto Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ parodą.
G.Jankevičiūtė dirba Lietuvos kultūros tyrimų institute ir dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Ji stažavosi Vidurio Europos universitete Prahoje, Šveicarų kultūros institute Romoje, taip pat Paryžiuje. 2014 metais menotyrininkė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Eiliuoti pradėjo vaikystėje
Šiemet 80-metį šventusi V.Palčinskaitė – poetė, prozininkė, dramaturgė, scenaristė, vertėja, didžiausią savo kūrybos dalį skirianti mažiesiems skaitytojams. Su rašytojos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne viena skaitytojų karta.
„Eiliuoti pradėjau vaikystėje – nežinau kodėl. Tiesiog netyčia dėliodavau eilutę prie eilutės, o kai jos staiga gražiai suskambėdavo, ėmė patikti toks neįprastas žaidimo būdas. Juk dar nebuvo kompiuterių“, – atskleidė V.Palčinskaitė, išleidusi per 30 įvairaus žanro knygų,
Per pastaruosius kelerius metus pasirodė tokios įsimintinos V.Palčinskaitės knygos kaip antrasis atsiminimų tomas „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“, (2019), „Stebuklinga Mocarto fleita“ (2019), „Ką padarė šokių salė“ (2020), „Bala nematė“ (2021), „Trolis Molis ir Čiurlionis“ (2021). Buvo perleistos ir kelios ankstesnės rašytojos knygos: eilėraščių rinktinė „Vaikų kambarys“ (2020), pjesė „Aš vejuos vasarą“ (2022).
„Jaučiuosi kaip didžioji dalis menininkų, nepritapusių prie pinigų kartos. Būti rašytoja bent jau man reiškia mokėti svajoti. O kaip sakė Oscaras Wilde‘as, visuomenė dažnai atleidžia nusikaltėliui, bet svajotojui – niekada. Tačiau savo ištikimų mažųjų skaitytojų dėka nesijaučiu pamiršta ar nereikalinga“, – yra sakiusi V.Palčinskaitė.
Sykį ji yra prabilusi apie tam tikrą savo panašumą į Don Kichotą. „Kodėl? Kova su vėjo malūnais. Besąlygiškas teisingumo poreikis. Idealizavimas daugelio dalykų, kurie egzistuoja vaizduotėje, bet dažnai neatitinka karčios realybės“, – tuomet kalbėjo būsimoji Nacionalinės premijos laureatė.
Vadina save paskenduole
„Kvėpuodama per vamzdelį ji visiškai panyra į išlydytus gyvulių taukus, kurie kadaise buvo gyvas kito audinys. Skaidrūs lyg krištolas karšti riebalai pradžioje išryškina kūno kontūrus, bet stingdami jį paslepia, pradangina, įkalina. Vėliau menininkė sakė bijojusi, kad taukams visiškai sustingus iš to stiklinio karsto nebegalės išlipti be kitų pagalbos“, – taip vieną garsiausių 57 metų tarpdisciplininio meno kūrėjos E.Rakauskaitės darbų „Taukuose“ aprašė menotyrininkė Erika Grigoravičienė.
E.Rakauskaitė – viena svarbiausių XX a. pabaigos-XXI a. pradžios Lietuvos menininkų, savo kūryboje pasitelkianti skulptūrą, objektus, instaliaciją, performansus ir videofilmus. Ankstyvojoje E.Rakauskaitės kūryboje ryškus kūniškumas, organinių medžiagų efemeriškumas, kultūrinių reiškinių tyrinėjimai ir socialinė kritika.
„Esu paskenduolė, mano tokia dalia – skandinau save taukuose, bet niekas mano kūrinio taip neinterpretavo“, – interviu „Lietuvos rytui“ yra prisipažinusi menininkė.
Jos kūrinius galima pamatyti ne tik muziejuose ar galerijose, bet ir medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ vystomoje virtualioje platformoje Sinemateka.lt, kur pristatomas suskaitmenintas ankstyvasis Lietuvoje kurtus videomenas. Šalia pačios E.Rakauskaitės parinktų videodarbų pristatoma performanso „Meduje“ dokumentacija, užfiksuota menininkės tėvo, Lietuvos fotografijos mokyklos klasiko Romualdo Rakausko.
R.Rakauskui skirtas menininkės filmas „Tėvas“ sukėlė nemažai diskusijų, nes dukra jame apkaltino fotomenininką melavus, specialiai režisavus gražius vaizdus.
Vaikystė, grožis, fasadas (kūnas) ir vidinis konfliktas – ypač dažnos menininkė kūrinių temos. Neatsitiktinai ji vis naujai interpretuoja istorinį savo kūrinį performansą „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“. Gyvoji merginų, sujungtų kasomis, skulptūra pirmą kartą rodyta 1995 metais, o naujausia jos versija – šių metų meno mugėje „ArtVilnius“.
Tarp teatro ir kino
48 metų aktorė R.Samuolytė renka įvairius apdovanojimus jau nuo karjeros pradžios, o publikos numylėtine tapo nuo savo nepamirštamų pirmųjų vaidmenų Oskaro Koršunovo teatro spektakliuose.
Nuo 2011-ųjų ji yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės narė, vaidina ryškiausiuose šio teatro spektakliuose. Jos talentą pastebėjo čia kūrę garsūs režisieriai Krystianas Lupa, Arpadas Schillingas, Jo Strømgrenas, Łukaszas Twarkowskis ir kiti.
Pastarąjį dešimtmetį aktorė intensyviai ir sėkmingai reiškėsi kine. Vien per pastaruosius trejus metus ji Nacionaliniuose kino apdovanojimuose pelnė tris „Sidabrines gerves“ už vaidmenis režisieriaus Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“, Linos Lužytės „Pilyje“ ir Tito Lauciaus režisuotame „Parade“.
Pasak kino kritikų, R.Samuolytė sugeba sukurti vaidmenį vos iš kelių frazių, išauginti iš detalės. Jos vaidyboje paradoksaliai dera gaivališka intuicija ir racionalumas. Pati aktorė teatrą vadina magišku pasauliu, o kiną – akimirkos menu.
Ir teatre, ir filmavimo aikštelėse dažnas R.Samuolytės partneris – jos sutuoktinis, taip pat Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas aktorius Dainius Gavenonis. Porai ne kartą yra tekę vaidinti sunkiai sutariančius vyrą ir žmoną. Tačiau gyvenime, pasak aktorių, kūryba juos dar labiau suartino – ji persipynė su kasdienybe.
„Kai tenka kartu dirbti, gyventi kartu pasidaro lengviau, bet nebėra kada“, – prisipažino režisierių graibstoma menininkė.
Moko ir mokosi pats
„Tobulumo pasiekti neįmanoma – šis procesas yra begalinis“, – teigė 71 metų kompozitorius M.Urbaitis. Jis pats tam pasitelkia, atrodytų, visa, kas įmanoma.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, daug metų dėstantis studentams naujosios muzikos disciplinas, yra neprilygstamas eruditas. Jau daugiau kaip 20 metų jo su kolega Šarūnu Naku kuriamos ir vedamos radijo laidos „Modus“ apie naująją muziką užaugino kelias melomanų kartas, tapo jiems savotiška akademija, kurioje nėra vadovėlinių tiesų, o autoriai mokosi kartu su klausytojais, trokšdami sužinoti naujų dalykų. Kompozitorių duetas už šias laidas šiemet Lietuvos kompozitorių sąjungoje buvo pagerbtas tarp ryškiausių muzikologijos darbų autorių.
Tikra mįslė, kaip M.Urbaitis randa laiko muzikos kūrybai, kuri pastaraisiais metais taip pat kopė į aukštumas. Išskirtiniu šio koncertų sezono įvykiu tapo jo simfoninės drobės „Bruckner Revisited“ pasaulinė premjera Vilniaus festivalyje, skirta 700-ajam Vilniaus gimtadieniui. Ji įdomiai įprasmino lietuvių menininko dialogą su legendiniu austrų simfonistu Antonu Bruckneriu.
Nepaprastos sėkmės sulaukė ir naujausias M.Urbaičio darbas muzikiniame teatre – muzika choreografo Martyno Rimeikio baletui „Procesas“, pelniusi kompozitoriui „Auksinį scenos kryžių“. „Procesą“ pamatė tarptautinio „Mezzo“ televizijos kanalo auditorija, Brno (Čekija) ir Varšuvos teatrų publika, o šio baleto garso įrašas vinilinės plokštelės pavidalu pasiekė net Japoniją.
„Darbas prie „Proceso“ buvo toks įtraukiantis, kad jį užbaigus atsivėrė tuštuma“, – atviravo M.Urbaitis. Bet atsivėrė ji neilgam – bendradarbiauti kompozitoriui pasiūlė „Proceso“ muzika susižavėjęs kino režisierius Ernestas Jankauskas. Už muziką jo filmui „Man viskas gerai“ šiemet M.Urbaitis buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“ Nacionaliniuose kino apdovanojimuose. Be to, jis sukūrė garso takelį ir Saimiro Bajo dokumentiniam filmui apie Tomą Venclovą „Dekadentas No. 2419“ .
„Man patinka kino specifika – ateiti paskutiniam, kai viskas padaryta, filmas jau užrakintas. Muzika mane žavi savo savybe pačiais įvairiausiais ir netikėčiausiais būdais sąveikauti su kitais menais“, – yra sakęs M.Urbaitis. Publika ir atlikėjai visada laukia ir koncertinių jo kūrinių. Pasak kompozitoriaus gerbėjų, tai muzika, kuri „pagauna ir nepaleidžia“, žavi disciplina, vientisumu, skaidrumu. Pats laureatas mėgsta pabrėžti, kad jo idealas yra paprasta ir natūrali kaip kasdienis gyvenimas muzika.
