„Galimybė atrasti kažką naujo yra žaviausia mano darbo dalis. Tai plečia akiratį, skatina mokytis ir tobulėti su kiekvienu projektu. Koks geras jausmas apima, sukūrus naują, modernią funkciją įprasminantį derinį to, kas sena ir visiškai nauja. Kaip ir kuriant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjerą“, – sakė M. Mateika.
Jis priminė, kad dalis pastato buvo rekonstruota, o kita pusė pristatyta naujai.
„Kad senasis pastatas nėra nugriautas, o renovuojamas, yra džiuginanti aplinkybė. Juk kiekvienas autorius nori, kad jo kūrinys nebūtų sunaikintas, bet – pritaikytas naujiems poreikiams. Jeigu yra ką saugoti, vadinasi, tai turi vertę.
Šiuo metu atliekami pastato apdailos darbai, įgyvendinami interjero sprendiniai, už kuriuos aš su kolegomis esu atsakingas. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro išskirtinumas tas, kad kuriant interjerą tenka darniai sujungti teatro istoriją ir pritaikyti jį šiandienos poreikiams. Rekonstruojama pastato dalis mena sovietmetį, o naujai statoma dalis – dinamiška, „bioninių“ bangų formos.
Mums, interjero autoriams, tai įdomus projektas, nes tenka labiau nei kitais atvejais pasukti galvą bei rasti tinkamą interjero sprendimą. Vienas iš Klaipėdos architektūros skiriamųjų bruožų – molis (raudono molio plytos, čerpės ir kiti molio akcentai). Tai atsispindės ir mūsų kuriamame interjere. Klaipėdoje taip pat turime daug smėlio, jo bus ir teatro interjere.
Spalvas parinkome atsižvelgdami į miesto tapatybę. Šviesios spalvos suteikia gaivos, lengvumo, tamsios spalvos – arčiau dramos. Mes ieškojome balanso tarp tamsos ir šviesos“, – pasakojo interjero projekto autorius dizaineris M. Mateika.
Pagrindinis interjero kūrėjų (M. Mateika ir bendraautorės Indrė Ankudavičienė ir Audronė Pakalniškytė) siekis yra sukurti natūralų, jaukų, akustiškai „teisingą“ interjerą. Profesionalai kėlė sau tikslą naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų.
„Pavyzdžiui, pagrindinėje salėje bus naudojamas tikras molis. Tai yra novatoriška ir įdomu, nes naudojamas lietuviškas, rankų darbo produktas. Prisiminkime mūsų protėvius, kurie nuo senų laikų iš molio statė krosnis, jį naudojo namų statybai. Vėliau ši tradicija buvo visiškai pamiršta, o mes šią medžiagą bandysime atrasti iš naujo, panaudodami modernius apdorojimo būdus.
Džiugu, kad tapsime vienais pirmųjų, ypač kalbant apie tokį išskirtinį objektą kaip teatras. Molio naudojimas tokio mastelio visuomeninio objekto interjere tikrai bus pirmas Lietuvoje! Gali būti, jog tai bus ir pirmas didesnio kiekio molio panaudojimas interjero sprendiniuose Europoje ar net pasaulyje. Iš kur gabenamas molis, dar negaliu atskleisti, nes derybos vis dar vyksta. Planuojame, kad molio lipdiniai ir struktūros, primenančios bangas, papuoš teatro vidaus interjerą“, – aiškino M. Mateika.
Naujojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baldai taip pat bus unikalūs ir niekur nematyti. „Baldai kuriami specialiai šiai erdvei. Salės kėdės turės šalyje dar nematytą funkciją – jų atloše bus įmontuotas ekranas, kad žiūrovai galėtų priešais save matyti spektaklių titrus ir kitą reikiamą informaciją“, – pasakojo M. Mateika.
Teatras prasideda nuo rūbinės – šis sparnuotas posakis visiškai nusako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ypatybę. Vos įžengę pro pagrindines duris, teatro lankytojai pateks į rūbinę. Kituose teatruose rūbinės būna mažiau matomose vietose. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nėra didelis, tad dėl vietos stokos (naujoji pastato dalis kone įsprausta į senąją) nebuvo galimybės kitaip suplanuoti rūbinę. „Teko imtis nestandartinio sprendimo.
Rūbinei skirta erdvė bus matomiausioje vietoje. Drąsiu sprendimu rūbinę siekėme paversti labai estetiška, unikalia, o svarbiausia – neprarandančia savo pagrindinės funkcijos. Tikiuosi, kad šis netikėtas sprendimas visiems patiks!“, – vylėsi M. Mateika.
Anot dizainerio, pats įspūdingiausias Muzikinio teatro akcentas, kurį pavyko išsaugoti iš senojo teatro, yra originalus sietynas. Jis bus pateiktas moderniai, priderintas prie naujojo interjero.
„Tai mūsų reveransas tam, kas buvo. Pastato eksterjere taip pat lengva atskirti senąją ir naująją dalis. Teatro vidaus interjere stengėmės ne tik kurti, bet ir išsaugoti. Juk Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ne naujas, o turintis gilią istoriją, patyręs įvairiausių dramų, išgyvenęs sudėtingų laikotarpių. Tą norime atspindėti ir interjere“, – pabrėžė pašnekovas.
Išskirtinis teatro akcentas taip pat yra bokšto viršuje esanti apžvalgos aikštelė. „Esant poreikiui, iš čia bus galima ne tik grožėtis miesto panorama, bet ir rengti nedidelius renginius“, – pastebėjo M. Mateika.
Anot dizainerio, jį nustebino teatro patalpų, skirtų rekvizitui, dydis: „Jos bus labai didelės ir talpios. Man, kaip dizaineriui architektui, ši teatro erdvė sukėlė nuostabą. Neįsivaizdavau, kad teatras sandėliuoja tiek daug kostiumų ir rekvizito. Tai didžiausia kada nors mano projektuota garderobinė!“
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro logotipe pavaizduota banga. Net naujojo teatro pastato stogas bus banguotos formos. „Molio lipdiniai pagrindinėje salėje taip pat primins bangas. Aliuzija ar sąsaja su teatro logotipo bangomis bus juntama visame pastate. Norisi pabrėžti, kad tai teatras, įsikūręs mieste prie jūros“, – dėstė M. Mateika.
Muzikiniai teatrai ar koncertų salės Europoje statomos retai.
„Mes, interjero kūrėjai, turime sunkiai dirbti ir įrodyti, kad esame verti pasitikėjimo, kad rezultatas būtų vertas pasididžiavimo. Norėdami išvengti netinkamų, nefunkcionalių sprendimų, daug dėmesio skyrėme užsienio ir šalies blogų pavyzdžių nagrinėjimui, kad nepakartotume klaidų ir padarytume geriau.
Estetikos ir akustikos reikalavimų suderinimas buvo jautriausia visų mūsų darbo sritis. Be abejo, muzikiniame teatre prioritetas buvo teikiamas akustikai. Tačiau nesinorėjo, kad estetika atrodytų mažiau svarbi. Noriu, kad šio teatro interjeras būtų toks, kad nereikėtų prieš nieką teisintis, kodėl pasirinktas vienas ar kitas sprendinys. Noriu, kad viskas atrodytų taip, kaip reikia“, – pabrėžė M. Mateika.
Pasak interjero projekto autoriaus M. Mateikos, vos įžengęs į teatrą, žmogus turi pasijusti šventiškai, o sykiu ir įpareigotas.
„Teatro hole jis turėtų pasijusti, nepabijosiu to žodžio, kaip bažnyčioje. Įžengęs į bažnyčią žmogus pasijunta patekęs į sakralią erdvę, o ne šiaip pasipuošęs kostiumu ar dailesne suknele. Taip pat ir teatre jis aiškiai turi suvokti, kad yra ne namie, ne kavinėje, pajusti, kad pateko į erdvę, kurioje netrukus vyks drama, kurioje kažkas kažką įsimylės, o gal net neišgyvens.
Sykiu man buvo svarbu, kad teatro erdvė savo išskirtinumu neišgąsdintų žiūrovo, kad joje jis jaustųsi jaukiai. Vis dėlto reikia, kad žmogus pajustų teatro kuriamą išskirtinumą, tik jam skirtą sielos šventę. Žmogui svarbi visuma: kokia rūbinė, vidaus interjeras ar salė jį veda į teatro pasaulį. Ši erdvė publiką turi paruošti „išgyventi“ spektaklį“, – sakė interjero profesionalas.
