„Neįprasta, kad pastarąjį kartą lėktuvu skridau liepos mėnesį, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo G.Kėvišas. – Pasiilgau kelionių, koncertų, spektaklių, bendravimo su kolegomis, artistais. „Zoom“ niekada neatstos gyvo kontakto.“
Tačiau per visus pandemijos metus nebuvo tokio šiokiadienio, kad jis ryte nesėstų prie darbo stalo biuru virtusiuose namuose. Pasaulyje atšaukus didžiuosius festivalius G.Kėvišas, kaip ir visi, dirba iš namų.
Antrasis karantinas ne kartą sužlugdė vadybininko lūkesčius atnaujinti veiklą. Laukdamas žalios šviesos G.Kėvišas su sūnumi ir verslo partneriu Martynu intensyviai rengiasi būsimiems projektams. „Mums padeda mūsų mobilumas“, – tvirtino vadybininkas.
– Pastaraisiais metais jūs rengėte Europoje garsių operos teatrų gastroles. Juk dabartinėmis sąlygomis tokio masto projektai labiau primena utopiją?
– Dabar nerealu gastroliuoti po pasaulį su keliais šimtais žmonių. Tokie projektai persikels į kitus metus. Jau esame pristatę Genujos „Teatro Carlo Felice“ ir Turino „Teatro Regio“ operos teatrus Liublianos festivalyje, o šiemet numatytas Madrido „Teatro Real“ gastroles teko perkelti į 2022-uosius.
Visos Azijos šalys kol kas uždarytos užsienio artistams, bet nuo rudens galbūt atsivers pavieniams solistams.
Pekino nacionalinis scenos menų centras jau dabar domisi keliais žymiais artistais. Kitais metais planuojame Venecijos „La Fenice“ operos teatro spektaklius Makao, Bankoke ir Šanchajuje. Tikimės, kad šįkart niekas nesutrukdys.
Labiausiai vargina situacijos neapibrėžtumas. Tačiau tai patiria visi. Tikėjomės atnaujinti veiklą jau praėjusį rudenį, o nuo šio vasario imtis darbų Liublianoje, bet gyvenimas patvarkė kitaip: dabar orientuojamės į startą birželio mėnesį – Ravenos festivalyje Italijoje, Granados festivalyje Ispanijoje, Budapešte ir Liublianoje.
– Esate labai senas Liublianos festivalio partneris. Šiam festivaliui vienam iš nedaugelio Europoje pavyko atsispirti pandemijai, išsaugoti įspūdingus projektus. O juk Slovėnija – ne turtingesnė už Lietuvą, Liubliana – gerokai mažesnė už Vilnių. Kaip jiems pavyko?
– Turiu pripažinti, kad tai požiūrio į kultūrą klausimas. Liubliana skiria savo festivaliui beveik tris milijonus eurų, dar prisideda rėmėjų lėšos ir pajamos už bilietus – turint tokį biudžetą nebaisu imtis drąsių, kartais ir rizikingų idėjų.
Praėjusią vasarą Liublianos festivalis turėjo stipriai apriboti klausytojų skaičių, laikėsi visų saugos priemonių renginiuose, bet vis tiek sukvietė didžiausius šių laikų solistus, dirigentus, rodė operas ir miuziklus po atviru dangumi. Jam buvo gyvybiškai svarbu palaikyti judėjimą, nesustoti.
Būtent pandeminiame festivalyje mums pavyko įgyvendinti savo seną svajonę – pristatyti pirmuosius mūsų įmonės projektus su dviem iškiliausiais, didžiųjų teatrų graibstomais dainininkais Jonu Kaufmannu ir Ana Netrebko.
Partnerystę su J.Kaufmannu, reto universalumo dainininku, vienu ryškiausių Giuseppe Verdi ir Richardo Wagnerio operų tenorų, laikau didele mūsų sėkme.
Jo pasirodymą Liublianos festivalyje profesionalai įvardijo kaip šimtmečio koncertą. Man pasakojo, kad publika lydėjo solistą plojimais nuo Kongresų aikštės, kurioje vyko koncertas, iki restorano, kur buvo numatyta vakarienė. 200 metrų jis ėjo visą pusvalandį sveikinamas žmonių iš lauko barų ir praeivių. Tikiu, kad tai galėtų įvykti ir Vilniuje.
Po pernykštės sėkmės mes susitarėme dėl J.Kaufmanno ir A.Netrebko koncertų šių metų Liublianos festivalyje. Be to, rengiamės pristatyti ir Amsterdamo „Concertgebouw“ orkestrą, prodiusuoti miuziklą „Čikaga“, dirigento Charles’io Dutoit ir pianistės Martos Argerich pasirodymus.
– Vadinasi, ir toliau darbuositės tik svetur?
– Aš susidomėjęs stebiu, kas vyksta Lietuvoje, ir norėčiau čia palankių pokyčių, ypač kultūroje, nes turime puikių talentų ir pripažintų menininkų. Tačiau ne viską galiu vertinti teigiamai.
Pandemija palietė visas gyvenimo sritis, kainavo daug gyvybių ir sunaikintų verslų. Vis dėlto nemanau, kad koncertų salės ir teatrai yra pavojingiausia vieta užsikrėsti, prilygstanti šiuo atžvilgiu naktiniams barams ar sporto arenoms.
Beje, koncertų salės ir teatrai jau seniai buvo uždaryti, kai „Žalgirio“ varžybas stebėjo tūkstančiai įsiaudrinusių žiūrovų.
Koncertų salėje pats ne kartą sėdėjau su kauke, saugiu atstumu ir neturėdamas jokio kontakto. Juk muzika neskleidžia viruso. Pagaliau ribojimai itin skaudžiai paliečia menininkus, jie negali dirbti.
Nemanau, kad švelninant suvaržymus teisinga pastatyti kultūrą į bendrą eilę su sporto varžybomis, grožio salonais ar naktiniais klubais.
Šiomis dienoms vyksta Vincenzo Bellini operos „Norma“ premjera Madrido „Teatro Real“. Netikiu, kad ten rizika užsikrėsti yra mažesnė.
Domėjausi nukentėjusiųjų nuo pandemijos subsidavimu. Mūsų kompanijos partneriams Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir kitose ekonomiškai mažiau pažengusiose šalyse praėję metai buvo labai sunkūs, bet jie gavo didžiulę paramą savo valstybėse ir galėjo iš jos pragyventi.
Visi ieško ir suranda būdų palaikyti gyvybę, nepasiduoti stagnacijai. Budapešte rengiame „Karmen“ koncertinę versiją su latvių primadona Elyna Garanča ir tarptautine solistų komanda. Jei birželio mėnesį teks riboti publiką, Budapešto menų centras pasiruošęs transliuoti koncertą iš savo salės be žiūrovų.
Neseniai mačiau operos „Kaimietiška garbė“ koncertinę versiją su J.Kaufmannu ir E.Garanča iš tuščio Neapolio „Teatro di San Carlo“. Ji sklido per visą pasaulį. Žinoma, tai niekada nepakeis gyvo spektaklio ar koncerto, tačiau bent jau leidžia menininkams kurti ir tikėtis geresnių laikų.
Be to, Serbija, kurios niekas nepriskirtų prie pirmaujančių Europos kraštų, įtraukė menininkus ir kultūros darbuotojus į prioritetinę grupę skiepyti nuo COVID-19, kad galėtų kuo greičiau atverti teatrus visuomenei, gyvai rengti koncertus ir spektaklius. Tai sužinojau iš savo partnerio Belgrade. Jam dar nėra 50-ies, o jis paskiepytas dar sausio mėnesį.
– Užsidarymas namuose gal savaip jums padėjo susitelkti naujiems sumanymams?
– Tai metas stabtelėti, pagalvoti ir susimąstyti, ar apskritai verta taip skubėti. Labai daug laiko leidžiame tuščiai. Neskubant ateina gilesnių minčių ir geresnių idėjų. Dabar su sūnumi brandiname kelis netradicinius projektus. Jie galėtų sudominti daugelį pasaulio scenų.
Kiekvieną rytą einu į savo darbo vietą namuose kaip į tarnybą biure – kartais su švarku, kaklaraiščiu ar net kostiumu. Darbuojuosi iki pietų be kavos pertraukų ir šaldytuvo varstymo.
Jau seniai darau tai, ką patarė psichiatras Eugenijus Laurinaitis norintiems išvengti psichologinių krizių karantino sąlygomis, kai čia pat dirbama, valgoma, miegama. Aiškiai atskiriu darbą nuo asmeninio gyvenimo. Man patinka dirbti namuose ir tai visiškai netrukdo susikoncentruoti į veiklą.
– Ar per karantiną įgijote naujų pomėgių?
– Didžiausias mano pomėgis, kaip ir anksčiau, – kelionių planavimas. Tikrai galėčiau dirbti kelionių agentu. Kaip vieno filmo apie „Formulės“ lenktynes herojus, pamatęs varžovo avariją, prideda greičio, nes žino, kad visi kiti pristabdys, taip ir aš, pasauliui sustojus, dar aistringiau planuoju keliones.
Jeigu staiga atsivertų sienos, turėčiau bent penkias keliones su kultūros savaitgaliais, egzotika, vairavimu, viešbučiais ir skrydžiais. Kai virš manęs praskrenda lėktuvas, širdis suspurda, kad manęs jame nėra.
