Prie sostinės Bokšto gatvės 9-ojo namo kol kas tik kukli iškaba skelbia, kad čia yra Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. Stebėtis nereikia – šių patalpų nuomos sutartį su Vilniaus savivaldybe muziejus pasirašė tik prieš pusantrų metų. Pirmiausia reikėjo suremontuoti vieną iš dviejų visiškai nugyventų pastatų, o dabar eksponatai fotografuojami, aprašomi, rūšiuojami.
Juos tvarkančiai muziejininkei Juditai Baltrušaitienei darbo per akis – studijuoti katalogus, žinynus, naršyti po internetą, kad kiekvienas daiktas turėtų savo „pasą“.
Bet pastate jau yra ir ekspozicija – įrengta karališkiesiems asmenims skirta salė, XVII–XVIII a. didiko kambarys, eksponuojami kulinarinės tematikos meno kūriniai. Pirmuosius lankytojus muziejus priėmė praėjusių metų gegužės mėnesį ir jau sulaukė jų apie tūkstantį.
– Kaip kilo tokio muziejaus idėja? – pasiteiravau entuziazmu trykštančio verslininko V.Kontrausko.
– Eksponatus renku jau tris dešimtmečius. Vienas pirmųjų – draugų vokiečių dovanotas porcelianinis kavos malūnėlis. Jis pasirodė toks gražus, kad įžiebė daiktų, susijusių su žmogaus fiziologiniu poreikiu valgyti ir gerti, kolekcionavimo aistrą. Kolekcionuoti nepavargstu niekada. Lankydamasis svečiose šalyse visada einu į antikvariatus ir sendaikčių turgus – po kiekvienos kelionės rinkiniai pasipildo.
Dabar juose – apie 25 tūkstančius vienetų: porcelianas, stiklas, sidabras, melchioras, keramika. Baldai, indai, įrankiai, paveikslai. Maždaug poros tūkstančių kulinarijos knygų įvairiomis kalbomis (tarp jų 500 antikvarinių leidinių ir raritetų) biblioteka, taip pat pora tūkstančių valgiaraščių.
Norisi šiais eksponatais pasidalyti su kitais – juk tai ir pažintis su mūsų istorija, buities kultūra, mūsų krašte gyvenusių įvairių tautų žmonių tradicijomis ir papročiais.
Lietuvos muziejuose yra daiktų, atspindinčių valgymo kultūrą, bet tos ekspozicijos nedidelės, tik kaip priedas prie kitų. O viską apimančio – nuo LDK iki šių dienų – niekur nėra. Norime užpildyti šią spragą, parodyti, kad lietuvių virtuvė nėra tik bulvės.
Mano žmona Henrita, istorikė, su virtuvės vadovais atkūrė XIV–XVIII a. LDK valdovų ir didikų virtuvės patiekalų receptus. Mes pirmieji savo restorane „Ida Basar“ pradėjome gaivinti Lietuvos kulinarinę istoriją. Mūsų žmonės valgė išskirtinius patiekalus iš žvėrienos, žuvies, grybų, uogų, medaus. Anaiptol ne cepelinai mūsų nacionalinis patiekalas.
– Ką jau pavyko įgyvendinti?
– Kulinarinio paveldo muziejų įkūrėme seniai – viešąją įstaigą įregistravome 2003 metų kovo 12 d. 2007 m. gegužės mėnesį buvo atidaryta Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus ekspozicija Birštone, Senjorų rezidencijoje. Atidaryme dalyvavo beveik visų Lietuvos muziejų atstovai, daug žmonių iš Kultūros ministerijos.
2010 metų lapkritį dalis Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus rinkinių pradėta eksponuoti mūsų įmonėje „Ida Basar“ ir atidarytas vienas iš keturių Europoje muziejų-restoranų. Vien jame yra apie 6 tūkstančius eksponatų.
2014 m. gegužę Vilniaus miesto taryba priėmė nutarimą – kiek teko girdėti, sutartinai balsavo ir pozicija, ir opozicija – ir leido ne konkurso tvarka išsinuomoti patalpas adresu Bokšto g. 9.
Gavome apgailėtinos būklės patalpas – kadangi jos buvo neeksploatuojamos, viskas buvo išjungta: šildymas, elektra, vanduo, dujos.
Įstatėme langus, suremontavome sienas, sudėjome grindis, pakeitėme elektros instaliaciją, vėdinimo sistemą, išvalėme kaminus, sutvarkėme kiaurus stogus, kanalizaciją, išorinį fasadą. Buvo įsimetęs pelėsis ir juodasis grybas – atlikome tyrimus ir specialia metodika su tuo kovojome.
Gavę patalpas, pradėjome domėtis jų istorija. Šie pastatai minimi jau XVIII amžiuje, čia buvusi ir karčema, ir gyveno daug amatininkų, jie turėjo savo dirbtuvėles. Taigi net istoriškai taip susiformavo, kad ši vieta teikė įvairias paslaugas miestiečiams.
Radome ir praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje darytą nuotrauką, iš kurios matyti, kad ten stovėjo dar du pastatai, kurie vėliau buvo nugriauti. Kodėl buvo nugriauti, dabar sunku pasakyti. Kilo noras juos rekonstruoti. Jau ruošiami projektiniai dokumentai, surinkta visa medžiaga, net surasti senieji šių pastatų brėžiniai ir paskelbtas projektavimo darbų konkursas.
Dabar iš savivaldybės nuomojamės du pastatus, kurių plotas – 349 kvadratiniai metrai. Jeigu pavyktų rekonstruoti nugriautus pastatus ir likusią išnuomotųjų dalį, susidarytų daugiau kaip 800 kvadratinių metrų. Mes padidiname plotą daugiau kaip du su puse karto, nes muziejaus eksponatai nebetelpa į tą erdvę, kurią turime.
– Eksponatų, kaip suprantu, užtektų ir keliems muziejams. Bet šiuolaikiniai muziejai – ne tik eksponatų saugykla? Kokie dar jūsų užmojai?
– Planai didžiuliai. Mes įsipareigoję savivaldybei, kad visi darbai turi būti atlikti iki 2018 m. gruodžio 31 d. Viešoji įstaiga yra prisiėmusi didžiulius finansinius įsipareigojimus dėl muziejaus įkūrimo. Pinigų tikimės gauti ir per Europos struktūrinius fondus. To visiškai pakaks ir rekonstruoti pastatus, ir atgaivinti šią vietą, ir įkurti labai solidų Lietuvos kulinarinio paveldo muziejų, kuris, tikimės, taps labai įdomia Vilniaus vieta ir traukos centru tiek lietuviams, tiek užsieniečiams.
Mūsų planuose yra ir parodyti senąją Vilniaus gyventojų sudėtį – lietuvių, lenkų, žydų, gudų, totorių, vokiečių buitį, kulinariją.
Esame jau parengę 13 edukacinių programų. Vilniuje dėl vietos stokos dar negalėjome jų įgyvendinti, bet padarėme tai Birštone ir sulaukėme didžiulio susidomėjimo.
Su Lietuvos edukologijos ir Vilniaus universitetais tariamės, kad studentai rašys magistro darbus iš kulinarinio paveldo. O ir dabar muziejus dalyvauja leidžiant naujas knygas iš kulinarijos istorijos. Viena naujausių, pristatytų šiemetėje Vilniaus knygų mugėje, – „Prie pietų stalo visa Lietuva“, kuriai iliustruoti panaudoti muziejaus eksponatai, vieno straipsnių autorė yra H.Kontrauskienė.
Jau dabar pagal sutartį su Vrublevskių biblioteka spaudai parengta „Kuchmeisterio Černeckio 1682 metų receptų knyga“ – išversta į lietuvių kalbą, perfotografuotas originalas. Ji išeis dviem kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai. Skaitytojai bus nustebinti tų receptų išradingumo.
Pernai parėmėme Radvilų dvaro meniu knygos leidybą. Tai išties unikalus leidinys, praskleidžiantis skraistę, kokie patiekalai buvo ruošiami kunigaikščiams, jų tarnams, arklininkams, auklėms.
Ruošiamės suburti savanorių būrį, ne tik jaunus žmones, bet ir senjorus – buvusius muziejininkus, gidus, istorijos specialistus. Jų žinios, patirtis ir gebėjimai tikrai pravers muziejaus veikloje.
O ir dabar muziejus turi per šimtą bičiulių, rėmėjų, eksponatų dovanotojų, be to, mezgame ryšius su užsienio partneriais – kulinarinio paveldo muziejais Barselonoje, Kalifornijoje. Vyksta darbas, norime, kad Lietuva būtų kuo labiau ir plačiau žinoma.
– Entuziastingai vardijate darbus ir sumanymus, bet jūsų balse girdžiu ir susirūpinimo gaidų. Iš kur jos?
– Liūdina, kad netikėtai Vilniui mūsų muziejaus tarsi ir nereikia. Išgirdome, kad Vilniaus miesto valdžia, motyvuodama tuo, jog Vilniaus finansinė padėtis sudėtinga, svarsto pastatą, kuriame kuriasi muziejus, įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą.
Nesuprantu ir niekas negali suprasti, kas vyksta, – čia nėra koks nors kioskas. Atliktas milžiniškas darbas, mes į tuos pastatus jau investavome savo pinigus, pagerinome savivaldybės turtą, o dabar norima viską sudaužyti.
Vis prisimenu šviesaus atminimo Leoną Kiauleikį, kuris turėjo puikią laikrodžių kolekciją, norėjo dovanoti Vilniui, bet miestui jos nereikėjo. Jis mirė, ir kolekcija buvo išdraskyta. Aš nenoriu, kad taip atsitiktų. Mes atidarysime muziejų šiuo adresu ir tada visa visuomenė galės spręsti, ar jis reikalingas Lietuvai, ar ne.
Reikia tik džiaugtis, kad yra entuziastų
Zigfridas Jankauskas, Lietuvos kolekcininkų asociacijos atsakingasis sekretorius, kolekcininkas: „Pasaulyje yra įvairiausių muziejų. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Vroclave, yra gana populiarus Sagų muziejus, šalia Varšuvos, Belvederyje, – Plakatų muziejus. Kulinarinio paveldo muziejų kitose šalyse taip pat esama. O mums, jei atsiranda kas nors nauja, iškart kyla baimė. Štai Lietuvos bankas įkūrė Pinigų muziejų – turbūt ir Baltijos šalyse, ir Rytų Europoje vieną puikiausių, gausiai lankomą. To nepadarė kiti muziejai, bet atsirado su jais visiškai nesusijusių žmonių ir padarė.
Jei yra iniciatyva, sukaupti eksponatai, Kulinarinio paveldo muziejus taip pat turėtų būti. Jeigu žmogus dovanoja, geranoriškai rodo visuomenei, reikia tik džiaugtis ir ploti rankomis, kad tokių entuziastų dar yra. Kulinarinio paveldo muziejus – naujovė, į kurią reikia žiūrėti drąsiai, padaryti gerą eksponatų atranką ir rodyti tai, kas brandžiausia, unikaliausia.
Manau, kad daugelis net nesuvokia, ką tai reiškia Kulinarinio paveldo muziejus. O juk ten vien unikali biblioteka ko verta. O jeigu patenka į rankas koks nors ankstesnių epochų stalo įrankis, dar ilgai krapštome pakaušį, kam jis buvo reikalingas. Pavyzdžiui, buvo prietaisas vištos kulšelei įstatyti, prisukti, kad galėtum valgyti neišsitepdamas rankų, arba stovelių įrankiams. Yra daugybė primirštų smulkmenų, kurias, tikiuosi, šiame muziejuje visi pamatytume.“
Muziejus būtų vienas lankomiausių
Diana Varnaitė, Valstybinio kultūros paveldo departamento direktorė: „Kulinarinis paveldas – sritis, per kurią turime pristatyti savo praeitį, tapatybę, savastį. O ši sritis kol kas labai menkai pažįstama. Idėja atkurti LDK kulinarines tradicijas, mano supratimu, puiki – nieko panašaus iki šiol Lietuvoje neturėjome.
Pažvelkime, kokį pasisekimą turi Lietuvos žydų bendruomenės inicijuotas projektas „Beigelių krautuvėlė“. Nuo senų laikų Kaziukomugėje populiariausia prekė buvo Beigelių riestainiai – yra išlikę nuotraukų, kuriose užfiksuota, kaip ištisi kaimai juos kepa. Lietuvos žydų bendruomenė atgaivino autentišką receptūrą, savo bendruomenės patalpose atidarė kavinukę „Beigelių krautuvėlė“, kur kepa riestainius ir jie tiesiog graibstomi.
Tai rodo, kad žmonėms reikia autentiško produkto, autentiško pavidalo, per kurį jie suprastų, kad paveldas – ne tik pastatai, kraštovaizdis, bet ir mūsų kalba, ir visa kita, kas sukurta.
Atgaivinti kulinarinį paveldą, jį parodyti tiek per eksponatus, tiek per gyvąją edukaciją, labai svarbu. Todėl toks muziejus, juolab kuriamas ne tuščioje vietoje, o turint milžinišką patirtį, didžiulę kolekciją istorinių receptų, eksponatų, atskleidžiančių mūsų maitinimosi įgūdžius, estetiką, buities kultūrą, mano manymu, būtų vienas lankomiausių.“
Kultūros skyrius nieko nežino
„Ar Vilniui reikia kulinarinio paveldo muziejaus?“ – pasiteiravome Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Aušros Kiškūnienės, atsakingos už muziejus.
„Pirmą kartą girdžiu, kad steigiamas toks muziejus. Mūsų skyrius nematė jokių oficialių raštų, jokių tarybos sprendimo projektų. Nieko negaliu komentuoti.“
Ji pati, ne kaip valdininkė, o tiesiog kaip vilnietė, įsitikinusi: tokio muziejaus reikėtų. „Kuo daugiau muziejų, kuo įvairesnės tematikos, šiuolaikiškesnių, tuo geriau. Aš visomis keturiomis „už“, bet jo steigimo dokumento nemačiau“, – paaiškino Kultūros skyriaus specialistė.
