Šviesioje Duras prozoje bunda Saigono priemiesčių paukščiai ir prieškario šmėklos, su vandeninga Mekongo upe srūva pirmąkart herojės patiriama karštligiška aistra, pasiklysdama opiumo rūkyklų rūkuose, Monparnaso poetų būrio reminiscencijose, Šolono mergaičių licėjaus ir pensionato aušroje.
***
Į mergaitę fetrine skrybėle šviečia saulė, žaidžianti drumstam upės vandenyje, ji stovi viena denyje, atsirėmusi į turėklus. Nuo vyriškos skrybėlės viskas aplink švyti rožine šviesa. Ši spalva – vienintelė.
Rūkeliu aptrauktoje saulėje virš upės, karštymečio saulėje, krantai atrodo tarsi trintuku ištrinti, upė, regis, nuvilnija tiesiai į patį horizontą. Ji teka tyliai, be jokio garso, kaip kraujas gyslose.
