D. Razauskas sutiko lrytas.lt papasakoti apie dzeno praktiką, budizmo studijas, vakarietišką pasaulėžiūrą ir apie naują savo knygą, kuria leido „Dominicus Lituanus“ leidykla.
– Ir šioje knygoje, ir kituose jūsų kūriniuose matyti, kad jums dzeno filosofija labai svarbi. Šios knygos įvade rašote, kad joje norite „demaskuoti“ populiarius dzeno mitus. Taigi, įdomu, kaip jūs pats įvertinate dzeno vaidmenį savo kūryboje bei veikloje. Kaip tai pasireiškia jūsų kūryboje? Ar tai yra jūsų pasaulėžiūros ir filosofijos reiškinys, ar tai atspindi intelektualinį norą apie dzeną rašyti? Manyčiau, kad naujausia jūsų knyga būtų geras antro varianto pavyzdys.
– Pirmiausia susitarkime dėl sąvokų. Dzeno nelaikau nei tikėjimu (ši kategorija apskritai yra svetima budizmui), nei filosofija. Tiksliau, jei į dzeną žiūrime iš praktinės pusės, tai jis tėra meditacija. Tą ir reiškia pats dzeno pavadinimas. Ir viskas. Tiesioginis patyrimas. Visi tolesni samprotavimai betiksliai.
Net jei žiūrime iš mokslinės, budologinės pusės, dzenas neturi jokios apibrėžtos sistemos, nieko, ką esame įpratę suvokti kaip filosofiją, jokių nuosavų tekstų, jokių postulatų. Įvade rašiau, kad net garbingi budologai arba budistai teravadininkai (seniausios, pirminės budizmo srovės atstovai) kartais dzeno išvis nelaiko budizmu, nurašydami jį tiesiog kaip meditacijos mokyklą. Ir jie savotiškai teisūs.
Tad dzenas yra svarbus lygiai tiek, kiek svarbus tiesioginis patyrimas. Taip jau išėjo, kad su dzenu iš pradžių susidūriau atskirai nuo paties budizmo apskritai. Tik vėliau, ėmęs domėtis budizmu, budologine literatūra, dzeną ėmiau suvokti visame budizmo kontekste. Rašydamas įvadą tenorėjau paraginti nedaryti klaidos, kurią pats esu padaręs: susidūręs su dzenu be viso budistinio konteksto priėmiau tai kaip filosofiją, kaip kažką neapsakomai gilaus ir sudėtingo, kaip išsigelbėjimą, nuosavą nešiojamą psichoterapeutą. Rinkau knygas, mėgavausi koanais. Tai yra klaida. Dzenas yra paprastas. Taip pat paprasta yra pakelti akis į saulę.
Pats neturiu jokių intelektualinių ambicijų. Net šios knygos niekada nebūčiau sudaręs, jei ne Vytautas V. Landsbergis. Tiesa, prieš porą metų su viena leidykla turėjome rimtų planų išversti, parengti ir išleisti stambų vieno rusų budologo veikalą, tam tikra prasme įvadą į budizmą apskritai. Tai man būtų įdomu, mat lietuvių kalba nėra jokios rimtesnės knygos, supažindinančios su budizmu. O mitų ir įsivaizdavimų daugybė. Bet duokdie, mano buvusio dėstytojo ir esamo bičiulio budologo, Orientalistikos centro direktoriaus profesoriaus Audriaus Beinoriaus dėka ši spraga bus užpildyta. Didelė garbė, kad Audrius patiki knygą redaguoti. Tai be galo įdomu.
Bet dzenas... Neturiu noro apie jį rašyti, net skaityti apie tai nėra labai prasminga. Todėl šioje knygoje yra tik istorijos, tik pasakojimai, nieko pretenzingo. Mat mąstyti apie mankštą yra kvaila - reikia mankštintis. Bet visada galima papasakoti kokią istoriją, kuri nutiko užsiimant mankšta. Tokia ši knygelė.
Be to, dzenas negali būti pasaulėžiūra, dzenas tėra praktika, skirta išvalyti per ilgą laiką susikaupusius sąmonės teršalus ir pamatyti tikrąją savo, vadinasi, ir visų reiškinių prigimtį. Viena iš praktikų, kurios pagrindas – meditacija.
– Jūsų kūryboje yra daug dzeno apraiškų, bet sakyčiau, kad ši knyga yra pirmas jūsų intelektualus dzeno filosofijos aprašymas. Ar tai nauja jūsų kūrybos kryptis? Ar planuojate ir toliau dzenu remtis savo kūryboje – ne tik kaip kūrybos šaltiniu, bet ir kaip kūrybos tema? Ar planuojate toliau gilintis į dzeno teorinius bei intelektualius pagrindus? Gal laikote šią knygą vienkartiniu projektu – bandysite „ištaisyti“ lietuvių dzeno supratimą ir toliau kursite taip, kaip ir kūrėte? Daugiausia kuriate muziką ir eilėraščius. Ar galime iš jūsų tikėtis daugiau knygų?
– Niekada negalvoju apie kūrybos kryptis. Kas kuriasi, tam nesipriešinu. Man mieliausia rašyti dainas, jas dainuoti, retkarčiais sukuriu kokį eilėraštį, nors poetas esu prastas. Viską, ką sukuriu geriausio – sudedu į dainas. Tačiau kas šaus į galvą ateityje – negaliu pasakyti. Svajoju kada nors pabandyti jėgas prozoje, bet manau, tam dar esu nepasiruošęs, dar per jaunas. Turėčiau praryti dar keletą knygų.
Gilintis į dzeno teorinius bei intelektualius pagrindus nepavyks. Ten nėra jokių teorinių, intelektualinių pagrindų. Net istoriniai yra abejotini ir migloti.
O šia knyga tikrai nieko nenoriu taisyti, skatinti, kurstyti. Rinkdamas ir versdamas šias istorijas jaučiausi lyg sudarinėdamas puikių poetų rinktinę ir istorijų poetiškumas man buvo net svarbesnis už bet kokią didaktiką. Tačiau jei ką nors ši knyga paskatins kuo nors labiau pasidomėti, patiems ko nors imtis, labai džiaugsiuosi.
– Ko gero, galite daug papasakoti apie dzenu besidominčių žmonių bendruomenę Lietuvoje. Kiek bendraminčių dzeno mėgėjų veikla paplitusi Lietuvoje? Būtų įdomu išgirsti ir apie viešą dzeno bendruomenę, pavyzdžiui, jūsų minėtą Tarptautinę Kwan Um Zen mokyklą Lietuvoje, ir apie jums artimesnį ratą – tarp savo pažįstamų, ko gero, nesate vienintelis dzeno praktikuotojas? Be to, savo knygoje bandote „patobulinti“ lietuvių dzeno supratimą. Ar kiti dzeno mėgėjai Lietuvoje irgi to siekia? Ar Lietuvos dzeno bendruomenė kol kas labiau susirūpinusi savo pačių dzeno supratimo tobulinimu?
– Deja, tikrai negaliu jums papasakoti apie dzenu besidominčių žmonių bendruomenę Lietuvoje. Vilniaus zen centras kadaise man labai padėjo, bet neakivaizdžiai – prisidėdamas išleidžiant šviesios atminties dzeno meistro Seung Sahno pokalbių ir kalbų knygą „Pelenų barstymas ant Budos“.
Tik pasirodžiusi, ši knyga mane tiesiog supurtė (rodos, dar mokiausi mokykloje) ir paskatino permąstyti daugybę dalykų, pakeisti vektorių, kaip sakoma. Ji buvo tam tikras atspirties taškas, nors tada dar, pamenu, labiau mėgavausi savimi, skaitančiu tokią knygą, nei pačia išmintimi.
Tačiau aš nesu bendruomenių žmogus. Niekada jokiai bendruomenei nepriklausiau. Nevykstu į bendrus atsiskyrimus, mano atsiskyrimai yra mano šeima ir mano gitaros. O geriausias atsiskyrimas įvyksta scenoje prie mikrofono. Tad manęs negalima vadinti dzeną praktikuojančiu žmogumi.
Aš praktikuoju muziką ir viską randu ten. Ji – ir mokytojas, ir atsiskyrėlio urvas, ir pati griežčiausia vienuolyno tvarka. Todėl apie Lietuvoje esančias mokyklas ir bendruomenes atsakingai ir išsamiai papasakoti negalėčiau.
Keista, turiu bičiulį rašytoją Robertą Kundrotą – vieną Vilniaus zen centro įkūrėjų, bet nepamenu, kad būčiau kada nors su juo apie tai kalbėjęs! Kodėl? Todėl, kad nėra apie ką kalbėti, jei turime galvoje praktinę dzeno pusę.
O jei turime galvoje dzeną, kaip budologijos objektą, tada tai kas kita. Budologija mane labai domina. Bet tam yra mokslinė literatūra, paskaitos, visas Orientalistikos centras Vilniaus universitete. Studijuojančių ten daugybė. Kiek ir kas iš jų praktikuoja, į kokias grupeles jungiasi, aš nežinau. Kol tai ne muzikinės grupės.
– Kodėl jūs susidomėjote dzenu? Kaip su tuo susidūrėte Lietuvoje? Lietuvoje juk nėra daug dzeno praktikuojančių žmonių, juo labiau – dzeno supratimą gilinančių įstaigų. Kaip pats sakėte, dzeno supratimas Vakaruose dažniausiai yra paviršutiniškas, klaidingas, pro vakarietiško mąstymo filtrą praskiestas susižavėjimas egzotika. Daug kam to ir užtenka, o jums lyg ir ne. Kuo remiasi jūsų paties dzeno supratimas? Kaip jūs susidūrėte su tais tekstais, kuriuos išvertęs pateikėte šioje knygoje?
– Nemanau, kad kokia nors įstaiga gali pagilinti dzeno supratimą arba kad tas supratimas kinta priklausomai nuo valstybės. Net Rytai ir Vakarai seniai tapo mentalinėmis, ne geografinėmis kategorijomis. Dabar „vakarietis“ greičiau yra mąstymo tipas ir patys Rytai yra pilni „modernių“ vakariečių.
Mano paviršinė pažintis su budizmu prasidėjo labai įprastai – per XIX amžiaus Vakarų filosofų veikalus (daugiausia Friedricho Nietzsche's), vėliau, skaitydamas „bytnikų“ literatūrą, susidūriau ir su dzenu (šia tema pernai kaip tik teko skaityti pranešimą).
Lemtingą vaidmenį suvaidino jau minėto Seung Sahno vertimai, nuo kurių atsispyriau. Ėmęs rinkti įvairiausią dzenbudistinę literatūrą rusų, anglų kalbomis, susidūriau su dzeno nevienalytiškumu ir suvokimu, kad tai, kas per japonų dzeno ambasadorius keliavo į Vakarus, yra tik viena dalelė kažko didelio, seno ir gilaus.
Tiesa, jau nuo paauglystės būdamas feodalinės Japonijos istorijos, karybos mylėtojas (iki šiol jaučiu silpnybę filmams apie samurajus), negalėjau nesusidurti su dzenu, juo ten viskas persmelkta.
Būdavo baisiai įdomu, kas ta meditacija, kodėl taip sėdi, kodėl Buda šventykloje vaizduojamas taip, o kitur kitaip, kas tas Dogenas ir t. t. Taip po nuotrupą, po knygą, po kruopelytę, po pirmus meditacijos bandymus ir artėjau, kaip man rodėsi, kažko švaraus ir siektino link. O tai, aišku, yra iliuzija.
Studijuodamas literatūrą susidūriau su akademiniu pasauliu, pradėjau lankyti budologo A. Beinoriaus paskaitas. Jis mokė budizmą suvokti kaip visumą, mokė pažinti kontekstus ir neatmesti to, kas išlepusiam protui rodosi nepatogu ir konservatyvu. Buvęs mano dėstytojas turbūt skaniai nusijuoktų, nes tada aktyviai girtavau ir vos nesusimoviau per įskaitą, bet tai, matyt, irgi buvo pamoka, nes iki šiol jaučiu dėl to gėdą.
Dauguma knygoje panaudotų šaltinių man jau buvo žinomi, kai ką parekomendavo A. Beinorius, o vieną knygą mums labai linksmai pasiūlė V. V. Landsbergis. Jis niekaip negalėjo prisiminti jos pavadinimo ir bandė nupasakoti pagal viršelio spalvą. Paieškos milžiniškoje A. Beinoriaus namų bibliotekoje truko kelias savaites, nes „ta knyga mėlynais viršeliais“ pasirodė esanti ne vienintelė tokia.
– O dabar apie patį produktą. Į akį krito knygelės dizainas ir iliustracijos. Koks buvo jūsų bendradarbiavimas su knygos dailininke Vida Kabailiene ir dizaineriu Jonu Landsbergiu? Kiek įtakos turėjote jų darbams? Ir atvirkščiai – ar jie kaip nors paveikė jūsų darbą?
– Deja, asmeniškai nepažįstu nei J. Landsbergio, V. Kabailienės, kuri, kiek žinau, gyvena Australijoje. Bet šie žmonės nuveikė pagrindinį darbą, ir vos pamatęs, kaip knyga atrodo, meldžiau vieno: kad mano atrinktos istorijos nesugadintų tokios švaros ir tobulo minimalizmo.
Reikėtų klausti V. V. Landsbergio, bet, kiek žinau, būtent V. Kabailienės piešiniai, jų fragmentai ir virto impulsu padaryti tokią knygą. Aš viliuosi, kad tekstai jiems suteikia papildomo grožio.
– Kas, jūsų manymu, vakariečiams labiausiai trukdo suprasti dzeną? Klaidingi stereotipai, mitai ar įsitvirtinusi vakariečių mąstysena? Kaip dzenas gali vakariečiams praversti?
– Tai labai platus klausimas, prašantis atskiros paskaitos. Šia tema prirašyta krūvos knygų, disertacijų. Viena vertus, dzenas jau yra įsismelkęs į daugumą sričių – nuo psichoterapijos iki ekonomikos, nuo filosofijos iki architektūros. Tuo nesidomint to nematyti.
Antra vertus, dzenas nėra už ką nors geresnis ar konkurentas kažkam, pavyzdžiui, krikščionybei, baltų tikėjimams. Nors yra žmonių, kurie turi išankstines nuomones, tokiems nieko neįrodysi. Ir nereikia įrodinėti.
Kadangi iš praktinės pusės dzenas tėra meditacija, klausimą reikėtų formuluoti taip: kuo meditacija gali praversti pavargusiam, ciniškam, apdulkėjusiam prie TV sėdinčiam vakariečiui (ne geografine prasme)? Aš sakyčiau – viskuo. Nuo A iki Ž. Bet kol nepabandysite, mano kalbos nieko nepakeis.
Trečia vertus, dzadzen meditacija (dzenbudizmo pagrindas) yra tik vienas iš kelių, kai kam jo reikia, kai kam – ne. Kitas renkasi maldą, trečias šokį, muziką, poeziją, darbą darže.
Nė vienas kelias nėra klaidingas, kol jis veda išsilaisvinimo link. Yra gausybės liudijimų apie vienuolius, visą gyvenimą atidavusius meditacijos praktikai, o senatvėje prabudintus paprasčiausios buitinės detalės ar situacijos.
Didžiausia vakariečio bėda, kurią pastebiu ir savyje, yra noras viską gauti čia ir dabar, greitai. Kažką šiek tiek jau apkramtyta, kad būtų lengviau nuryti. Antra bėda yra aklas pasitikėjimas protu ir intelektu.
– Kas yra dzenas, jūsų neklausiu, bet gal galėčiau jūsų paklausti – iš visų savo knygoje išverstų istorijų kurią norėtumėte papasakoti skaitytojams? Tai gali būti egzotiškiausia, linksmiausia, mėgstamiausia ar geriausiai dzeno filosofiją apibūdinanti istorija.
– Na, jos visos man jau tapusios lyg vientisas albumas, bet pacituosiu trumpiausią: „Šeši šimtai vienuolių mokėsi pas Penktąjį Patriarchą. Ir visi suprato budizmą. Tik Eno nesuprato budizmo. Ir tapo Šeštuoju Patriarchu.“
