Išvarymas: didelis spektaklis ir nelaukta kūrybos gaiva

Teatro plakatai su pigiais flanelės marškiniais, nudirbtomis rankomis ir stereotipiniais atvirukais iš Londono signalizavo tą patį.

Oskaras Koršunovas? Irgi nuomonės neturėjau, bet įgimtas mano bjaurumas sakė, kad jeigu taip godojamas, tai tikriausiai nepelnytai.

Marius Ivaškevičius? Žinau, kad jis norėjo, rašydamas pjesę, su manim pasikalbėti, susirašėm ir susiskambinom, buvo Londone, o paskui aš negalėjau, o paskui jis negalėjo, ir likau jam nepadėjęs ir netaręs savo svaraus žodžio. Dramaturgui nuostolis mažas arba jokio, tačiau man šioks toks kaltės jausmas. Lyg ir norėjosi, kad būtų nepavykę. Būčiau galėjęs sakyti: tu matai, su manim nepasitarė, ir štai prašom nepasisekė.

Leksika, kaip plastmasinis kaulas paprastuoliams

Gal ir gerai, kad nenuėjau į premjerą (ne tai kad kvietė - prašom nepagalvoti), nes turėjau galimybę pasiklausyti daugelio įvertinimų. Daugeliui vertinimas prasidėjo nuo leksikos, ir taip pat daugeliui ja ir baigėsi, ir pagal savo asmeninius pagedusius, parsidavėliškus polinkius jie ir paaiškino: žinoma, bet kokia reklama yra gera reklama, ir todėl čia ciniškai padaryta su daug keiksmažodžių, kad būtų patraukta kvaila publika, kuriai reikia gyvuliškų dirgiklių.

Nesunku atspėti, kad taip diagnozavo tie patys raštingi marozai ir mokyti durniai, kurie patys būtent taip ir kurtų spektaklius, laidas, pjeses, knygas ir straipsnius. Tik taip juos įgalina elgtis vienaženklis vingių skaičius makaulėse, menkas pasaulio pažinimas ir kolūkietiškos vertybės.

Panašiai, galiu pasakyti susireikšmindamas, mano straipsniuose gausi emocinių idiotų grupė visada ieško (ir dažniausiai randa) kokio nors runkelių arba debilų paminėjimo, arba kokio nors suprantamo, bet nenorminio žodžio (kaip, pvz., galaslovnas arba krachaboras), kad galėtų ties tuo sutelkti savo skūdnas mintis. Vėliavą jiems į rankas.

Vėliavą jiems į rankas - taip pat nusprendė ir Ivaškevičius su Koršunovu, nes rusiškos leksikos gausa leidžia primityvių šventuolių gaujai pasigriebti tuos keiksmažodžius ir juos graužti, kaip šuniui plastmasinį kaulą. Tai duoda mums nemenką privalumą: jie graužia kaulą ir neužpildo eterio savo bukaprotiškom įžvalgom.

Lygiai taip pat kvailiukams praėjusiais metais buvo numestas drabstomo šūdo pseudoklausimas spektaklyje apie Kristaus paveikslą: smaginkitės, intelektiniai pigmėjai, džiūgaukite. Toliau jūs nepasieksite vis tiek.

Taigi, leksika Ivaškevičiaus pjesėje. Ji lygiai tokia, kokios reikia. Nė daugiau, nei mažiau. Ji absoliučiai autentiška, maža to, keiksmažodžiai yra tikslūs laiko požiūriu: ši karta keikiasi jau kiek kitaip, tai Ivaškevičiaus ir Koršunovo (ir mano, jeigu ką) bendraamžių leksika.

Dažnas mano, kad Anglijos (Airijos, Norvegijos) lietuviškųjų untermenšų populiacija, dirbanti juodus darbus, gerianti, besimušanti, girta vairuojanti, krušanti savo budulines pateles, kartais gimdanti ir auginanti iš Primarko rengiamus maroziukus yra tiesiog riekė nuo lietuviškos socialiai nuskriaustųjų klasės.

M. Ivaškevičius labai gerai parodo (ir tai didžiausias pjesės pasiekimas), kad taip nėra: lietuviai iš socialinio dugno (tai yra, truputį daugiau, nei beveik visi emigracijos gyventojai) išvykę į anglijas-norvegijas suformuoja naują, ypatingą socialinį tipą, su savo įpročiais, su savo lūkesčių, vertybių ir tarpusavio bendravimo modeliais, kurių Lietuvos metropolija dažniausiai nesuvokia.

Iš esmės, jie yra naujieji kolonistai (kai kada net misionieriai), o kolonistai visuomet bando perkelti savo namų pasaulį kartu su savimi, bet rezultatas visuomet yra naujas pasaulis, o ne paliktojo namuose replika.

Pjesės turinys yra kelių žmonių persipinančios istorijos: centrinio veikėjo Beno, jo draugelio Vandalo (kurį Marius Repšys vaidina taip autentiškai ir stipriai, kad kartais pradeda atrodyti kaip hiper-realistinis piešinys, kuris toks panašus į nuotrauką, kad niekas negali patikėti, jog tai pieštuku piešta) ir visą lietuviško moteriškumo emigracijoje spektrą uždengusios Eglės (nuo jauno naivumo iki saviapgaulės iki sekso už pinigus iki santuokos su kitaodžiu ir kitatikiu ir vaikščiojimo juodame maiše su skyle akimis).

Skirtingai nuo klasikos, čia nėra gėrio ir blogio jėgų, teigiamų ir neigiamų veikėjų ir skirtingų gyvenimo vektorių (jei kažkam pasirodė, kad Benas juda į viršų nuo juodadarbio iki klubo apsauginio iki policininko, tai labai daug pasako apie lietuviško varguolio troškimus: oho, pagaliau su kostiumu, pagaliau valdiškas darbas, ir dar su socialinėmis garantijomis, ir dar su angle sugyventine) . Pjesėje yra neigiami personažai - ne ta prasme, kad jie labai daug blogio kitiems linkintys ar darantys, ne, jie tiesiog yra įvairūs kvailumo, naivumo, proto siaurumo ir neišsipildžiusių vilčių įgarsintojai. Vilties nėra. Ant debesies nėra sidabrinio pamušalo.

Vienintelė gera baigtis gali būti grįžimas namo, bet ji ir lieka tik svajone (Eglės pasakojimas apie nusipirktus bilietus ir jau paruoštas dovanas ir planai grįžti prieš šventes, na, gal tada per Velykas, na, vasarą tai tikrai - yra tokie kraupiai tikroviški ir tiek daug kartų girdėti realybėje, kad šiurpas nubėga per nugarą).

M. Ivaškevičius sakė, kad pjesėje lietuviškas gyvenimas Anglijoje yra sutirštintas, bet jis neteisus, o gal sąmoningai taip sako. Gal dramaturgas pats vengia per didelės kontraversijos, kurią sukeltų pripažinimas, kad čia ne kreivas veidrodis ir ne hiperbolizuotas šaržas, o tikslus, reprezentatyvus, net šaltai bejausmis to gyvenimo atvaizdas.

Spektaklis ilgas, nes užima daug laiko, kol viską papasakoji (aš žiūriu, kad ir recenzija netrumpa gaunasi, tai štai jums ir prašom). Tiesiog tema yra didelis, vos vos pradėtas arti dirvonas, ir talentingam autoriui tai radinys. M. Ivaškevičius yra talentingas autorius.

Oskaras Koršunovas, kaip režisierius, čia yra visiškoje, absoliučioje aukštumoje. Tai boso, valdovo, turinčio išteklius ir laisvę ir nebijančio jais naudotis, masterpysas. Čia O. Koršunovas yra kaip Francis Ford Coppola, kurdamas antrąjį Krikštatėvį: tada jau režisierius darė viską, ką norėjo, jam nebenurodinėjo studijų klapčiukai, o vadovybė nebedrįso ko nors neleisti. Kai tau nebedrįsta aiškinti, kaip turi dirbti, rankose turi didįjį pripažinto kūrėjo ginklą, ir Koršunovas čia juo naudojasi bravūriškai ir įspūdingai.

Aktorių gausa ir neginčijamai stipri, brandi vaidyba, gyva muzika, grojama vietoje, laiku ir stipriai (taip, aukščiau minėtieji neišmanėliai tą muziką ir popsinius intarpus nurašo, esą, čia miuziklas padarytas), scenografija ir viskas, ką sprendė O. Koršunovas, čia alsuoja modernumu ir pasitikėjimu, ir nevaikiška jėga.

Vytautas Anužis neįgaliojo vežimėlyje, kaip pasakotojas ir užkadrinis balsas, ir pagrindinio veikėjo Beno refleksijos apie save patį iš laiko distancijos ne tik permuša ir pagyvina dialogus (o, Dievas mato, to reikia, kai teatre, nuo atėjimo iki išėjimo, su pertraukomis, praleidi šešias valandas). Ne, ten įvyksta dar vienas stebuklas: iš teatro padaroma televizija gerąja prasme. Žiūrovas teatro salėje, pagal apibrėžimą turintis tik bendrą planą, stebėdamas neįkyriai po sceną važinėjantį pasenusį veikėją, stebintį save patį iš šalies, gauna virtualų montažą ir stambius planus, lyg filmuotus kamera nuo peties.

Čia, vaikai, yra režisūra. Čia yra meistriškumas.

Oskaras Koršunovas iš aktorių išspaudė beprotiškai daug - beveik viskas yra tobula (Tado Gryn suvaidintas pakistanietis yra išvis neįtikėtinas), vienintelė silpna vieta - tai Liz, ir jos anglės policininkės atspindėjimas. Prie autentikos priartėta, bet nepakankamai.

Puikiai nupiešę Anglijos lietuvių pasaulį, taip pat puikiai pavaizdavę kitus Anglijoje gyvenančius kitataučius, M. Ivaškevičius ir Koršunovas atsimuša į akmeninę sieną, bandydami parodyti anglus lietuvių rankomis: tie anglai išeina lyg kartoniniai, ir jų naratyvas neįtikinamas, na, panašiai kaip Holivudo filmuose, kai amerikiečių arba britų aktoriai bando suvaidinti rusus. Neužtenka apsivilkti telogreikės, kai veidas spindi gyvenimu Kalifornijoje.

Su policininkais susijęs ir vienintelė pretenzija Agnės Jagelavičiūtės kostiumų sprendimams: kodėl Londono policininkai yra ne aprengti beveik tikromis uniformomis, tačiau ne iki galo atkurtomis, o įkyriai ir akis badančiai apytikrėmis, lieka neaišku. O gal čia yra gilesnė prasmė, gal čia yra reveransas tam lietuviškam neįsigilinimui iki galo, kuris yra skiriamasis tautiečių bruožas? Nes aš nemanau, pavyzdžiui, kad Monika Vaičiulytė (Eglė) netyčia taria žodį „delicate“ kaip „delikeit“, nors turėtų būti arčiau „delikit“. Tai yra būdingas išmokusiems anglų kalbą, tačiau ne iki galo, lituanijan tarimas: žinote, kaip žodį „insurance“ kirčiuoja pirmajame skiemenyje.

Nuostabiausias dalykas spektaklyje yra universalumas ir vienuometinis darbas kelioms auditorijos grupėms.

Dialoguose protingi ir gudrūs juokai yra nuolatos maišomi su primityvia, buduliška, J. Erlicko šeštadieninių „Apreiškimų“ lygio piguva ir lėkštuva, ir pasiekiamas fantastiškas rezultatas: protingas kūrinys taip pat peni ir neišvengiamai publikoje sėdinčius paprastesnio proto Radžio vestuvių žiūrovus: jie sau linksmai žvengia ir ištveria tas pačias šešias valandas.

Dvisluoksnis turinys nėra naujas dalykas: „The Simpsons“ kūrėjai savo animaciją nuo pat pradžių kuria taip, kad ji trauktų ir vaikus, ir suaugusius - jie girdi vieni kitų juokus, bet jų nesupranta ir tai jiems netrukdo, nes kiekvienas iš jų turi savo turinį.

Na ką, recenzija užsitęsė. Laikas daryti išvadą. Spektaklis puikus, skubėkit pamatyti, kol rodo, ir jei gausite bilietų. Tai žaviai modernus, gilus, provokuojantis ir stimuliuojantis protą, galingas ir meistriškai atliktas menas. Tai puiki, profesionali, šiuolaikiška vaidyba be rusiškos draskymosi ir perspaustos emocijos mokyklos („kuo garsiau rėki, tuo geresnis teatras“).

Jei kas ir gali atgaivinti susižavėjimą Lietuvos teatru po senųjų grandų, susicukravusių savo šlovės marinate, nuobodybės, tai tokie spektakliai, kaip Išvarymas. - Marius IVAŠKEVIČIUS, Išvarymas. Režisierius Oskaras Koršunovas. Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras. Muzika - Saulius Prūsaitis. Kostiumai - Agnė Jagelavičiūtė. Šviesa - Eugenijus Sabaliauskas. Vaidina Ainis STORPIRŠTIS, Vytautas ANUŽIS, Marius REPŠYS, Monika VAIČIULYTĖ, Tadas GRYN ir kiti.

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai.