Rašytojai buvo 93 metai. Kaip pranešė anūkė, jos gyvybė užgeso ketvirtadienį ryte.
Vytautė Genovaitė Žilinskaitė (g. 1930 m. gruodžio 13 d. Kaune) – Lietuvos prozininkė, humoristė, vaikų literatūros rašytoja.
Ji buvo trečioji duktė iš keturių vaikų šeimos. 1948–1958 m. moterų tinklinio rinktinės narė. 1950 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. 1950–1955 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo žurnalistiką. Nuo 1950 m. spausdino kūrybą.
1955–1961 m. žurnalo „Jaunimo gretos“ literatūrinė darbuotoja, 1961–1966 m. Literatūrinio skyriaus vedėja. 1961 m. išleidusi eilėraščių rinkinį „Nesustok, valandėle“, perėjo prie prozos. Nuo 1963 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Nuo 1966 m. rašytoja profesionalė. Gyveno ir dirbo Vilniuje.
V.Žilinskaitė suaugusiųjų literatūroje garsėjo kaip daugybės kandžių humoreskų rašytoja, satyrikė. Vaikų literatūroje žinomi jos apsakymai, literatūrinės pasakos, eilėraščiai ir kelios pjesės. Rašytoja dažniausiai pasakojo ne istorijas, o svarstė kokią nors problemą, ji „filosofavo“ pasirinkta tema, naudodamasi stulbinančiomis hiperbolėmis, fantastiškais įsivaizdavimais, kurdama absurdiškas situacijas.
„Vytautė Žilinskaitė gana sėkmingai pakeitė lietuviškojo sąmojo pobūdį, intelektualizuodama jo ištakas ir išraišką dabartinės prozos ir poezijos dvasia“, – rašė Vytautas Kubilius 1995 metais.
Pagal Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ parašė scenarijų kino filmui „Tas prakeiktas nuolankumas“ (rež. Algirdas Dausa, 1970 m.). 2008 m. jos apysaka „Kintas“ įrašyta į Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) garbės sąrašą. Kūryba versta į anglų, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų, rusų, bulgarų, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kt. kalbas.
* * *
V.Žilinskaitė prieš keletą metų 90-ojo jubiliejus proga davė interviu žurnalistei Laisvei Radzevičienei. Mat tuomet rašytojos jubiliejui leidykla „Alma littera“ dar kartą išleido bene populiariausią rašytojos knygą „Kelionė į Tandadriką“ ir rašytojos kūrybos rinktinę „Žiogas stiklinėje“.
Pateikiame tuometinį interviu.
– Jūsų literatūrinis debiutas buvo poezijos knyga. Ar kada dar grįžote prie poezijos suaugusiems?
– O, ne! Ne tik rašyti, bet ir skaityti jos nebenorėjau. Nieko nuostabaus: anuomet daugelis jaunųjų pradėdavo nuo eilėraščių ir jau tik po to stryktelėdavo į prozą ar publicistiką. Eilėraštis būdavo tarsi startas, atspirtis.
– Pati dar puikiai prisimenu jūsų humoreskas iš senųjų žurnalų. Man visada rodėsi, kad satyra yra be galo sunkus žanras. Ne kiekvienas rašytojas savo humoro jausmą gali paversti geru kūriniu. Kokį pėdsaką jūsų kūryboje paliko šis žanras?
– Be abejo, paliko. Ir gana ryškų. Šit ir „Kelionė į Tandadriką“ be juoko ir satyros liktų it paukštė apkirptais sparnais. O aukščiausias mano siekis – supinti juoką su ašara... Kas gali būti nuostabiau, kai vaikas juokiasi, o akyse regėti dar neišdžiūvusios ašaros?
– Esate sakiusi, kad rašyti vaikams pradėjote, kai ėmėte sekti pasakas sūnui Mariui. Kodėl radosi jausmas, kad tai, ką kalbate, reikia užrašyti?
– Savo sūnui pasakas sekdavau apgailestaudama, kad iš bobutės gavau išgirsti vienui vieną pasaką – apie Vosyliuką, kurį pagrobė ragana. Atsimenu ją žodis žodin.
Kadangi daug pasakų nežinojau, beliko sūneliui sekti savo sukurtas. Deja, nė vienos neužrašiau. Magėjo verčiau sugalvoti naują, nei užrašyti turimą. Dabar gaila anųjų, neužrašytųjų, prastųjų...
– Jūsų apsakymuose ir apysakose vaikams galima rasti visą jausmų gamą. Iš kur žinote, kaip vaikai jaučiasi?
– Kaip nežinosiu, jei pati buvau vaikas? Anuomet išgyventi jausmai neišsitrynė, liko labai giliai. Kartais mėgindavau apie tai kalbėti su broliu ir seserimi, bet jiedu visa tai jau buvo pamiršę ir negeidė prisiminti. O mama apie tai išvis nenorėjo kalbėti.
– Ar galėtumėte prisiminti labiausiai įstrigusius vaikystės ir paauglystės įvykius, kurie, galbūt, turėjo reikšmės tolesniam jūsų gyvenimui?
– Mano vaikystė bėgo Kaune, Žaliakalnyje. Gyvenome ant kalvos, po kuria ėjo tunelis, o nuo viršaus leidosi laiptai į Laisvės alėją. Sykį, kopiant laiptais, kelią pastojo kalakutas, aš kliūtį įveikiau ir nusileidau į alėją, tiesiai į budinčio policininko rankas. Man tebuvo treji, taigi, koks galiūnas atrodė policininkas, gėrėjausi jo puošnia uniforma! Ir kokie menkučiai, bespalviai man vėliau rodėsi sovietiniai milicininkai.
Tėvas pastatė namą Tunelio gatvėje, o vėliau, kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, jį paskyrė į sostinę dirbti ekonomistu Turniškėse. Apsigyvenome name, kuriame įrengta prezidento rezidencija. Nuostabus, lenkų statytas namas. Kai atsikraustėme, aplink buvo vien statybos – lenkai ruošėsi statyti elektrinę. Tačiau užgriuvo sovietai ir viskas susijaukė, būstą iš mūsų atėmė, likome, kaip sakoma, ant lauko pliko.
– Jums teko išgyventi daugybę pasikeitimų. Ką pasakytumėte vaikams, ar reikia jų bijoti? O gal, atvirkščiai, kiekvienas pasikeitimas – užgrūdina?
– Ką užgrūdina, o ką – įbaugina... Susitikusi su vaikais, tiesiog papasakočiau vieną kitą istoriją ir visi kartu jas aptartume.
– Esate sakiusi, kad jūsų mėgstama knyga buvo „Tomo Sojerio nuotykiai“. Ar vėliau, suaugusi, skaitydavote knygas vaikams?
– Neskaitydavau. Užgriuvo begalė knygų suaugusiems, kur tu suspėsi!
– Ar esate pajutusi, kad dabartiniams vaikams reikia kalbėti kita kalba? O gal egzistuoja universali visų laikų kalba ir nereikia kreipti dėmesio į pasikeitusį laikmetį?
– Svarbiausia – išvis kalbėtis su vaikais. Apie tai, kas jiems rūpi ir įdomu. Kitaip praleis pro ausis.
Gali būti, kad kuris nors pasakojimas nulems vaiko ateitį ar profesiją. Vaikystėje protas yra imliausias, vaizduotė – plačiausia, užtat vaikai nuolat visko klausinėja suaugusiųjų. O tie, užuot ugdę smalsumą ir žinių troškulį, tik atsimoja ranka. Kalba – universali ar individuali – šioje situacijoje mažareikšmė.
– Esate minėjusi, kad „Robotas ir peteliškė“ yra jūsų mėgstamiausia knyga. Kokią žinią vaikams ja siuntėte?
– Toje knygoje mėgstamiausia mano pasaka yra apie robotą ir peteliškę. Ir mažiems ji tinka, ir dideliems. Man atrodo, kad sudėjau į ją tai, kas išsibarstė po kitus kūrinius. Rašiau apie robotą, kuriam vieną dieną pabudo širdis. Deja, ne tam, kuris šiomis dienomis atėmė iš manęs Nacionalinę premiją. Jubiliejaus proga – ar tik nebus pirmasis atvejis? Nepaisant to, kad mano kūriniai buvo spausdinami ir transliuojami po visą pasaulį.
Tad perspėju vaikus: jei jie kovos už teisybę, ne kartą gaus nukentėti. Ir kad verčiau nukentėti nei būti savanaudžiu prasisiekėliu.
– Ar galite prisiminti, kaip atsirado „Žiogas stiklinėje“? Ir ką reiškia gyvūnų pasaulį perkelti į žmonių gyvenimą? Ar vaikams tokios paralelės būna aiškios?
– Tos paralelės egzistuoja seniausiose visų tautų pasakose. Manau, kad vaikams jos aiškesnės nei suaugusiems.
– Jau turite proanūkių. Ar jie prašo jūsų sekti pasakas?
– Deja, mano proanūkiai gyvena atskirai, ir aš dėl to liūdžiu. Gyvąjį bendravimą pakeičia televizorius ir internetas su pridėtinėmis pagundomis. Nauja randasi technikoje, o šioji padeda ir skatina – vis įžūliau – nuotolinį bendravimą. Ir nieko čia nepadarysi, internetas pučiasi kaip ant mielių, o popierinės knygelės tarsi atsiduria anųdviejų šešėlyje. Ir vis dėlto, toji popierinukė lieka visų mieliausioji.
– Kaip manote, ar gėris pasaulyje visada laimi?
– Jeigu taip būtų, pasaulis būtų tobulas. Bet tokiai svajonei, matyt, nelemta išsipildyti.
