Tuo metu dešimties populiariausių vyrų rašytojų (tokių kaip Charlesas Dickensas ir J.R.R.Tolkienas) skaitytojai – 55 proc. vyrų ir 45 proc. moterų. Pasak tyrimo autorių, vyrai, neskaitydami moterų sukurtos literatūros, daug praranda, nes savo noru atsisako galimybės geriau pažinti priešingos lyties pasaulį.
Malonumai Niujorke
Buvusi žurnalistė Elizabeth Gilbert visais meniniais atžvilgiais tikrai neprilygsta M.Atwood, bet lietuvių skaitytojų, greičiausiai moteriškos giminės, yra itin mėgstama. Neatsitiktinai rugpjūtį tarp perkamiausių buvo net du šios amerikiečių rašytojos opusai – „Vagos“ darsyk perleista populiarioji kelionių atsiminimų knyga „Valgyk, melskis, mylėk“ ir ką tik išleistas naujausias romanas „Merginų miestas“.
Dėl 2010 metų filmo su Julia Roberts kultiniais vos netapusiuose memuaruose „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė po skaudžių skyrybų leidosi į kelionę ieškoti skirtingų dalykų trijose kultūrose: malonumų – Italijoje, dvasingumo – Indijoje, o pusiausvyros tarp jų – Indonezijoje. „Merginų miestas“ – jau visai kitoks kūrinys, nors irgi susijęs su kelione, bet ne autobiografine, o laužta iš piršto. Pagrindinė herojė Viviana Moris patenka į praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio laisvamanišką miestą Niujorką ir semia malonumus rieškučiomis.
Ar vyriškos giminės skaitytojai iš šios knygos gali pasisemti kokių nors žinių apie moterų pasaulį? O kaipgi. E.Gilbert įrodo, kad tikrai neverta ieškoti sudėtingesnės, išskirtinesnės romano struktūros, jei rašai popsą ir labiausiai sieki perkamumo. Senstanti Viviana Moris pirmajame puslapyje sėda rašyti laiško apie viso savo gyvenimo paslaptis ir jį baigia 496 puslapyje – vokas turėtų būti įspūdingo dydžio. Herojė mėgsta kartoti, kad gerai moka tik du dalykus, – siūti ir mylėtis.
Na, siuvimo subtilybėmis vyrus sunku sudominti, bet mylėjimosi vingrybės kai kuriuos gali ir suvilioti. Ko verta vien keliolika puslapių besitęsianti scena, kurioje Viviana už pinigus praranda nekaltybę su pirmąkart matomu veterinaru.
Užstalės dainos
Lietuviai anksčiau mėgdavo užstalės dainas – prieš šešetą metų net buvo išleista knyga „Lietuviškos užstalės dainos“, kurioje sutilpo pustrečio šimto populiariausių užstalėse dainuojamų dainų tekstai. Panašu, kad užstalės dainos iki šiol žavi skaitytojus, tik kadangi daugelis spėjo prarasti klausą, tai jų jau ne dainuoja, o skaito.
Kaip kitaip paaiškinti Nijolės Narmontaitės knygų populiarumą? Štai ką tik pasirodžiusi šeštoji aktorės knyga „Aktoriai ir(gi) skanėdos. Ko neragavo žiūrovai“ („Alma littera“) išsyk šovė į perkamiausių dešimtukus.
Ką randame šioje knygoje? Šimtus tokių artistų kaip Saulius Bareikis, Aistis Mickevičius, Elvyra Piškinaitė, Algirdas Paulavičius, Eglė Gabrėnaitė, Olegas Ditkovskis, Inga Norkutė fragmentiškų atsiminimų, itin primenančių euforiškai pasakojamus anekdotus, kuriuos visiškai klausą praradęs žmogus galėtų ir išdainuoti. Štai S.Bareikis papasakojo, kaip su Juozu Baltušiu keitėsi pašto ženklais, o Egidijus Bavikinas paporino, kaip įkrito į skylę, trenkėsi kakta į mūrą ir atsidūrė vandenyje – jo mama, išvydusi veidu srūvantį kraują, tuomet vos nenualpo.
Tačiau įdomiausia knygos dalis – pačios autorės prisiminimai iš užstalės, mat vaikystėje ją vadino „smaku“, nes ji buvo labai valgi.
„Kai gamindavo šaltieną, labai mėgdavau iš kiaulių kojų kauliukų iščiulpti sultinį (tėtis sakydavo, kad siurbiu į save sveikatą). Prieš valgant šaltieną užpildavo actu, bet man labiau patikdavo su krienais. Macnumielis! Net ašaros ištrykšdavo“, – atskleidė N.Narmontaitė. Tačiau ji mėgdavo ne viską: „Neskaniausia man – cibulynė su kepintom silkių galvom. Styrodavo tos galvos pabalusiomis akimis, net į tą pusę žiūrėti negalėdavau.“
Rasime knygoje ir receptų – tiek artistų, tiek pačios autorės. Pagal juos net nebūtina gaminti – užtenka perskaityti. O kadangi receptai tam tikru atžvilgiu yra patiekalų natos, knygoje esančius receptus taip pat galima sudainuoti. Na, viskas, baigiu, nes kažko ėmė traukti prie dainų ir valgio.
Kaip sako kartvelai, kuriems pritaria ir N.Narmontaitė: „Gyvenimas yra šventė. Švęsk jį.“
