„Nemanau, kad jei socialdemokratų rinkėjas būtų žinojęs, jog bus tokia baigtis, būtų balsavęs už tą partiją. Tai yra grėsmė visai politinei sistemai, grėsmė nacionalinio saugumo požiūriu. Turėsime premjerą, kuris visą laiką bus savotiškai pakabintas. Dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis nežinau, ar gali būti kas nors blogiau“, – kalbėjo D.Žalimas.
Europos Parlamento (EP) narys interviu metu paragino G.Palucką užsičiaupti ir nebekalbėti apie santykių su Kinija atšilimo svarbą, ypač tokiu metu, kai JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas.
Kritikos politikas pažėrė ir mūsų šalies vadovui Gitanui Nausėdai, kuris, jo teigimu, diriguoja visam koalicijos sudarymo orkestrui, neatsižvelgdamas į Lietuvos geopolitinę situaciją ir rizikas.
„Džiaugiuosi, kad artimiausius ketverius metus turėsiu šitą darbą. Nežinau, ką aš veikčiau Lietuvoje su tokia koalicija. Manau, kad situacija šalyje, panašu, bus nelabai įkvepianti. Bent jau tokiems žmonėms, kaip aš“, – pareiškė D.Žalimas.
Europarlamentaras taip pat papasakojo, kaip jam sekasi dirbti Briuselyje, kokias Laisvės partijos klaidas įžvelgia Seimo rinkimuose ir kaip vertina galimybę tapti naujuoju šios politinės jėgos pirmininku.
– Papasakokit, kaip gyvenate. Ar darbas EP iš tiesų primena sanatoriją, kaip juokaujama Lietuvoje po vienos jūsų kolegės sprendimo nesiimti premjerės pareigų?
– Matote, čia kaip kiekvieno politiko darbe, taip pat ir Seime – yra Seimo narių, kurių jūs niekada ir nematote, jie tik balsuoja ir daugiau nieko neveikia. O jeigu tikrai nori dirbti, siūlyčiau nepavydėti šito darbo. Sąžiningai dirbant visuose komitetuose, į kuriuos esi paskirtas, dar yra politinė grupė, delegacijos, EP narių įvairios grupės interesų pagrindu – yra labai didelė problema ir su laiku, ir su energija. Kartais būna, kad posėdžiai persidengia, vienu metu vyksta trys posėdžiai, tai net fiziškai ne visur gali suspėti.
Čia yra nebloga platforma realizuoti savo idėjas. Aš tikrai negaliu skųstis, nes dalyvauju ir tose veiklose, kurios pagal komitetą man nepriklausytų. Turiu omeny įvairių rezoliucijų – ar dėl Ukrainos, ar dėl Baltarusijos, ar dėl Sakartvelo – rengimą. Galiu tik pasidžiaugti, kad paprastai mano teikiamos pataisos viena ar kita forma patenka, nepaisant to, jog čia yra labai sudėtingas derinimo mechanizmas. Geras jausmas, kai matai, kad tavo idėjos yra realizuojamos.
Darbo tikrai yra. Ta kolegė savo atstovaujamos institucijos atžvilgiu galėtų elgtis korektiškiau. Čia yra įvairaus amžiaus žmonių, ir mūsų frakcijoje yra vyresnių už ją, kurie labai aktyviai reiškiasi užsienio politikos srityje, yra ilgamečiai EP nariai, labai įtakingi. Kad jie čia nieko neveiktų ir jiems čia būtų sanatorija – aš taip tikrai nedrįsčiau sakyti.
Yra tokių, kaip Petras Gražulis, kurio nė karto nemačiau nė viename komiteto posėdyje. Jis, beje, komitete yra vienintelis, atstovaujantis savo frakcijai, tai tuo pačiu daro žalą ir jai. Man, aišku, jų frakcijos negaila. Ji yra pagarsėjusi savo prorusiška laikysena.
– Kalbamės dieną, kai paaiškėjo, kad JAV prezidento rinkimuose laimėjo D.Trumpas. Pasikalbate čia, Briuselyje, su kolegomis, kokios pirmosios reakcijos?
– Tas pasikalbėjimas nebūtinai atspindi viso EP nuotaikas. Mūsų frakcija akivaizdžiai į D.Trumpą žiūri įtariau ir atsargiau. Pats politikos veikimo būdas, kaip jis siekė posto, jo viešasis kalbėjimas mums kelia nerimą.
Visų pirma, dėl paramos Ukrainai, solidarumo su Europa jos saugumo klausimais. Sritis, kuri dažnai išnyksta iš daugelio akiračio, bet turėtų būti ne mažiau svarbi – demokratijos erozija. Tai yra veikėjas, kuris iš esmės veikia prieš demokratinę sistemą.
Iš kitos pusės, esame realistai, žinome, kad retorika ne visuomet sutampa su realiais veiksmais. Žiūrėsime, kaip čia bus. Tai, kad su teisės viršenybe JAV gali būti nekas, kelia nerimą, nes tai vienaip ar kitaip atsispindi ir EP veikloje.
Manau, kad prorusiškos frakcijos įgaus įkvėpimo, bus daugiau akivaizdžių išpuolių prieš europines vertybes – žmogaus teisių, demokratijos. Aišku, pagal dabartinę EP struktūrą, tos jėgos čia neturi didelės perspektyvos.
– Sugrįžkime į EP. Ar jūs apsigyvenot Briuselyje, ar skraidot?
– Aš skraidau. Pasakysiu labai paprastai ir pragmatiškai. Iš pradžių aš galvojau apsigyventi, bet, kai mes su šeima išsiaiškinome apsigyvenimo čia sąlygas, tai, matyt, EP nario gyvenimo sąlygos yra sukonstruotos taip, kad labiau verta skraidyti ir grįžti. Tai užima nemažai energijos.
Bet čia nėra tokios paramos šeimai sistemos, kaip, pavyzdžiui, gauna Europos Komisijos (EK) nariai arba ES Teisingumo teismo teisėjai.
– Jūs kalbate apie finansinę pusę?
– Visų pirma, taip, apie finansinę. Šeimai čia gyventi būtų žymiai didesnės išlaidos, nes čia nėra jokių specialių išlaidų persikraustymo padengimui ir panašiai. Tada imi galvoti, kas labiau apsimoka. Be to, šeimai persikraustyti nėra labai paprasta. Reikia surasti ir šeimos nariams čia ką veikti.
– Ekspertai jau kiek pakritikavo mūsų europarlamentarus, kurie atskrenda tik į posėdžius, negyvena Briuselyje, esą jie neturi progos sudalyvauti užkulisiniuose žaidimuose.
– Aš jums pasakysiu sąžiningai – užkulisiniai žaidimai čia paprastai baigiasi penktadienį ir savaitgalį čia nieko nevyksta. Dažniausiai.
– Prie alaus bokalo gal kažkas ir vyksta kokiame bare?
– Tai kiek čia jų ir lieka. Jūs kada nors čia pasilikite ketvirtadienį, taip labiau į vakarą, ir pamatysite, kad EP visiškai ištuštėja.
Žinote, yra ir antra priežastis. Jeigu visiškai persikraustai į Briuselį, tavęs nebus Lietuvoje. Aš manau, kad ne mažiau svarbu yra išlikti ir Lietuvos politiniame lauke, o tam reikia karts nuo karto sugrįžti į tėvynę. Spėju, gal dėl to tokia sistema ir sugalvota. Jeigu europarlamentaras turi skleisti žinią apie EP veiklą, vargu, ar tai būtų visiškai įmanoma absoliučiai negrįžtant namo.
– Kaip jums pats miestas? Spėjote paturistauti?
– Jeigu atvirai, tai dar nespėjau. Vieną ar du kartus buvau senamiestyje, bet šiaip nėra kada. Šiandien (kalbėjomės praėjusį trečiadienį, aut.past.) iki vėlaus vakaro – eurokomisarų klausymai, rytoj vėl tas pats. Kai rutina pagauna, kartais nebelieka jėgų.
Būna kartais vakarais renginiai, ir gana prasmingi. Briuselyje yra energingų lietuvių, kurie, pavyzdžiui, gamina dronus Ukrainai. Užtenka ir tų keturių dienų, kurias čia prabūnu. Esu pasilikęs ir ilgiau, jeigu Briuselyje būna kokia konferencija. Dažniausiai keturias dienas leidžiu Briuselyje, o tris – Lietuvoje.
– Tai ir keliaukime dabar į Lietuvą. Ar jūs jau įstojote į Laisvės partiją? Pamenu, sakėte, kad jei su šia partija pateksite į EP, tapsite jos nariu.
– Taip, aš galvojau apie tai. Dar galutinio sprendimo iki galo nepriėmiau. Tai yra laiko ir partinės transformacijos klausimas.
– Vadinasi, atsirado abejonių?
– Žmonės, kurie nekeičia savo matymo, keičiantis aplinkybėms, keistai atrodytų. Aš galvoju, kaip geriau pasielgti.
– Ar jūsų sprendimui turi įtakos partijos rezultatai Seimo rinkimuose?
– Ne, neturi. Man labiau įdomu, kuria linkme partija pasuks. Vieną dalyką, ką galiu užtikrinti, kad tikrai toms idėjoms, su kuriomis atėjau į EP, ir toliau atstovausiu. Tai sėkmingai ir darau.
– Laisvės partijai rinkimai buvo tiesiog tragiški. Partija nebeturi nė vieno atstovo parlamente. Iškart po rinkimų partijos vadovybė ėmė ieškoti priežasčių, buvo svarstoma, ar nereikėjo trenkti durimis ir pasitraukti iš koalicijos, kai Laisvės partijos programa buvo ignoruojama. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Labai lengva retrospektyviai vertinti, kaip būtų buvę geriau, bet mes iš tiesų nežinome, kuris kelias būtų buvęs geriausias. Sakyčiau, kad yra kitas dalykas, jog keičiantis aplinkybėms partija turėjo taikyti kitokią rinkimų strategiją, nes man susidarė toks įspūdis, kad buvo važiuojama pakankamai tradiciniu bagažu.
Ką aš turiu omeny? Nepavyko keli dalykai. Vienas dalykas, nepavyko, kaip paradoksaliai tai skambėtų, pritraukti jauno rinkėjo. Nemažai jaunimo tiesiog neatėjo balsuoti. Vadinasi, neidentifikavo savęs su Laisvės partija. Tai yra mūsų visų problema. Reikia rasti atsakymus. Tie patys rinkiminės agitacijos metodai ne visada veikia.
Kitas dalykas, kurį taip pat matyčiau – nesugebėjimas įveikti primesto stereotipo, kad tai yra 2–3 klausimų partija, nors iš tiesų puikiausiai žinau, jog ir Aušrinė Armonaitė, ir Vytautas Mitalas, ir Tomas Vytautas Raskevičius, ir daugelis kitų, kurie dirbo Seime, užsiėmė ne dviem ir ne trimis klausimais. Kažkaip nepavyko viso šito ištransliuoti. Tai irgi davė neigiamą rezultatą. Tarsi pažadėjo du klausimus išspręsti, išsprendė visą eilę kitų, bet, kadangi tų dviejų nepavyko... Tai galėjo būti vienas iš niuansų.
Dar vienas dalykas, kad kartais pritrūko ambicijos. Tai susiję su tuo, ką jūs kalbate – jeigu ir reikėjo daryti skyrybas su koalicija, reikėjo tą daryti anksčiau, parodyti daugiau ambicijos, siekiant savo tikslų. Man kartais pasirodydavo, kad buvo per daug susitapatinta su koalicija. Susitapatinta su politine sistema, kuri ir prarijo Laisvės partiją.
Vis tiek Laisvės partija buvo šiek tiek antisisteminė, bet sveikai. Sveikai antisisteminė, ne kažkokie radikalai. Tai – tik mano pasvarstymai, tam reikėtų rimtesnių tyrimų.
– Ar aš teisingai suprantu, kad norite pasakyti, jog Laisvės partija, kaip 2020 metais, turėjo būti labiau išsišokėlė?
– Reikėjo surasti šviežesnį savęs pateikimo būdą. Kai tu eini su lozungu, kad mes turime nebaigtų darbų, tai neatrodo labai šviežia. Tai yra mano subjektyvus vertinimas. Taip, 2020 metais Laisvės partija atrodė šviežia politinė jėga. To šviežumo nepavyko išlaikyti.
– Iš partijos pirmininkės pareigų jau pasitraukė A.Armonaitė. Ar matote jos atsakomybę, kad kaip lyderė ji nesugebėjo sudėlioti tokios strategijos, apie kurią jūs kalbate?
– Aš manau, kad civilizuotame pasaulyje yra įprasta, jog partijos, kuri pralaimi rinkimus, vadovas traukiasi. Tokias taisykles diktuoja politinė logika. Iš tiesų aš neturėčiau dėl ko kaltinti A.Armonaitės, nes ji, mano požiūriu, puikiai atliko ministrės pareigas. Partija nėra vien A.Armonaitė.
Gal tik vienas dalykas, kurį norėčiau pasakyti, bet tai jokiu būdu nėra partijos vadovės atsakomybė. Kai aš pats dalyvavau prezidento rinkimuose, pastebėjau, kad Laisvės partija turi ne tik etiketę, jog tai yra dviejų klausimų partija, bet ir dar vieną – Vilniaus partija. Deja, kartais tekdavo tą pajusti. Per EP rinkimus tai buvo mažiau matyti, bet į juos apskritai atėjo mažiau rinkėjų.
Kai man pačiam teko važinėti po regionus, aš tikrai pasigedau stipresnės partijos struktūros regionuose. Nekalbu apie didžiuosius miestus, nors ir ten kai kur buvo trūkumų. Tai, kad Laisvės partija netapo tikra nacionaline partija, yra viena iš problemų. Yra savivaldybių, kur Laisvės partija yra apskritai nematoma.
Manau, kad per šiuos ketverius metus būnant valdančiojoje koalicijoje, būnant parlamentine partija, buvo galima tai išnaudoti didesniam partiniam tinklui sukurti. Regionuose turėtų būti žmonių, ir jų tikrai yra, kuriems yra artimos šitos idėjos. Pritrūko įvairesnių veiklos metodų.
– Ar jūs žinojote, kad A.Armonaitė trauksis?
– Ne, aš nežinojau, man pačiam tai buvo naujiena. Bet tai buvo galima nuspėti.
– Partijai dabar reikės naujo pirmininko. Laisvės partijos vienas lyderių V.Mitalas jau pasakė, kad nekandidatuos. Akys, akivaizdu, kryps ir į jus. Ar jau sulaukėte klausimų? Kandidatuosite?
– Nežinau, dar turbūt nenukrypo. Kol kas rimtų klausimų nesulaukiau.
– O nerimtų?
– Tai nerimtų, žinote... Turbūt turėtų kažkaip kitaip tai įvykti. Labai rimtų užuominų ar klausimų tikrai neturėjau.
– Ar pati A.Armonaitė yra jūsų klaususi, ar norėtumėte vadovauti partijai?
– Dar ne. Nežinau, gal ateity. Žinote, visi klausimai yra svarstytini. Tai reikėtų gerai apgalvoti. Tai turėtų subręsti natūraliai. Pas mus yra problema, kad partijos yra siejamos su vienu asmeniu. Laisvės partija gal net mažiausiai siejama su vienu asmeniu, bet iš tiesų to neturėtų būti.
Partijoje tikrai yra žmonių, kurie galėtų imtis šitos atsakomybės.
– Pavyzdžiui?
– Na, kaip aš dabar pasakysiu... Jūsų išvardyti asmenys, aš suprantu, kad V.Mitalas atsisakė, bet yra ir T.V.Raskevičius, ir Remigijus Šimašius, Morgana Danielė. Yra pakankamai daug žinomų žmonių, kurie turi savo įvaizdį visuomenėje.
– Na, jums turbūt būtų nesunku tapti partijos pirmininku, kai iš esmės, kad ir kituose, bet rinkimuose esate laimėjęs. Ar pasiūlymas vadovauti Laisvės partijai būtų ta paskata, kuri padėtų apsispręsti dėl tolesnio savo veikimo šioje politinėje jėgoje?
– Matote, nėra taip paprasta. Partinė struktūra yra sudėtinga, ji skiriasi nuo visų kitų struktūrų. Dabar negalėčiau atsakyti, kad vienareikšmiškai galėčiau tapti partijos lyderiu.
– Kitaip paklausiu. Ar turite tokią ambiciją?
– Ambicijų mes galime turėti visokių. Tiesiog specialiai apie tai negalvojau. Būtų labai keblu ką nors išsamiau atsakyti. Ką galėčiau pasakyti, kad, kai prisimenu reitingavimo į EP rinkimus laikus, partijoje tikrai yra ne vienas žmogus, kuris yra vertinamas ne mažiau palankiai, nei aš.
– Būtumėte ne pirmas partijos pirmininkas iš Briuselio. Aktualijos mūsų šalyje rodo, kad visai sėkmingai tokia situacija gali susiklostyti.
– Viena, ką aš tikrai galiu užtikrinti, kad aš tikrai aktyviai dalyvausiu Lietuvos politikoje. Pareiškimais ar kaip nors kitaip. Manau, kad būsima valdančioji koalicija tikrai suteiks ne vieną progą konstruktyviai ir aštriai ją pakritikuoti. Aš tikrai tą pažadu.
Mano vertybės yra visiems žinomos. Teks stabdyti galbūt ne vieną veiksmą, kuris galėtų Lietuvą pastūmėti atgal – ar žmogaus teisių, ar saugumo srityje. Aš tai tikrai esu nusiteikęs daryti. O ar prie to prisidės kokios nors partinės pareigos, ar ne, šiandien nespėliosiu.
– Minėjote, kad Laisvės partijos šūkis „Turime nebaigtų reikalų“ nebuvo labai įkvepiantis. Liberalų sąjūdžio šūkis, kurio vienas iš pažadų buvo „netrukdysime“, bent jau man asmeniškai irgi neskamba labai įkvepiančiai. Kaip atsitiko, kad Liberalų sąjūdžiu žmonės vis tik patikėjo, o Laisvės partija – ne?
– Neturiu atsakymo į šitą klausimą. Tai yra paradoksas. Ne Laisvės partija yra nuteista partija, o Liberalų sąjūdis. Klausimas, kodėl iš tiesų žmonės juos labiau rinkosi. Gal kažkuria prasme aš čia ir turiu omeny rinkiminės taktikos naudojimą, kai į rinkimus nebuvo pritrauktas jaunas rinkėjas, o Liberalų sąjūdis yra labiau patrauklus pagyvenusiems žmonėms, kurie tarsi taip įsivaizduoja solidesnę veiklą. Nors, žiūrint turinio prasme, nieko ten solidesnio nematau.
Manau, kad tai suvaidino lemiamą vaidmenį. Liberalų sąjūdis sugebėjo save pateikti tokiu būdu, kad jis yra nusiteikęs bendradarbiauti kone su visais – tai yra tam tikra prasme valdžios partija. Gal tai sužaidė.
– Kai Seime nebeliko nė vieno Laisvės partijos atstovo, kiek turite vilties, kad Liberalų sąjūdis tinkamai atstovaus žmogaus teisių darbotvarkei, atsižvelgiant į jų balsavimus šios kadencijos metu?
– Žinant pastarųjų ketverių metų balsavimus, tai neturiu daug vilčių. Dėl to manau, kad Laisvės partijai yra pagrindo atsigauti, jei tie ketveri metai bus išnaudoti tikrai efektyviai. Poreikis idėjoms, kurioms atstovauja Laisvės partija, neišvengiamai bus ir jis netgi turėtų augti. Ar tai būtų žmogaus teisių klausimai, kurie vis dar yra neišspręsti, ar tai būtų principinga nuostata nomenklatūrinio korupcinio paveldo atžvilgiu. Liberalų sąjūdis yra gerokai minkštesnis.
– Sugrįžkime į pradžią. Užsiminiau apie V.Blinkevičiūtę. Kaip jūs matote šitą pabėgimo situaciją? Žmonėms buvo žadamas vienas premjeras, bet po rinkimų gavo kitą. Kas prieina prie politikų, žinojo, kad taip bus, o patys socialdemokratai aiškina nieko nežinoję. Į šitą šou įsivėlęs ir prezidentas, tik dar neaišku, kokiu lygiu. Ar tai galima vadinti rinkėjų apgavyste?
– Manau, kad ne tik galima, bet ir reikia. Tokio masto apgavystės Lietuvoje aš neprisimenu. Tai prieštarauja bet kuriems politikos dėsniams, kai partijos lyderis nesiima vadovauti Vyriausybei. Tai yra neregėto masto apgavystė.
Manau, kad prezidentas yra tiesiogiai su tuo susijęs. Tie, kas dirba EP ir šiek tiek matė užkulisius, galėjo nuspėti, kad tai įvyks, tik negalėjo nuspėti, jog taip įžūliai ir neparengtai viešųjų ryšių prasme. Atrodo, kad buvo laiko pasirengti tokiai operacijai.
Aš čia matau platesnę žalą, nei vien socialdemokratų partijai. Žala yra visai politinei sistemai. Kaip žmonės tada gali bet kuo pasitikėti? Niekuo negali pasitikėti. Nei politinėmis partijomis, nei valstybinėmis institucijomis. Neįsivaizduoju blogesnio sprendimo, nei yra dabar.
Aš nenoriu lygiuotis į JAV ir D.Trumpą šiuo klausimu, bet kai mes turėsime premjerą, kuris yra teistas už korupciją, kai mes turėsime premjerą, kaip čia švelniai pasakius, nors aš turiu visą moralinę teisę tai sakyti – neturintį elementarios nei politinės, nei geopolitinės nuovokos... Nemanau, kad jei socialdemokratų rinkėjas būtų žinojęs, jog bus tokia baigtis, būtų balsavęs už tą partiją.
Tai yra grėsmė visai politinei sistemai, grėsmė nacionalinio saugumo požiūriu. Turėsime premjerą, kuris visą laiką bus savotiškai pakabintas. Dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis nežinau, ar gali būti kas nors blogiau. Nebent visiškai atvirai prorusiškos jėgos.
– Dar gali būti ir „Nemuno aušra“ koalicijoje (primename, kad interviu vyko praėjusią savaitę, – aut.past.).
– Nežinau, kas galėjo atsitikti per tuos kelis dešimtmečius. Anksčiau mūsų politikai kažkaip sugebėjo susitelkti, priimti valstybės saugumui būtinus sprendimus, nors jie ir neturėdavo draugiškų tarpusavio santykių. Sugebėjo ir Konstituciją priimti, ir į NATO bei ES įstoti, ir daugelį kitų klausimų išspręsti. Dabar to noro konstruktyviai susitarti ir pastatyti sanitarinį kordoną, tokį, koks yra čia, EP, antisemitams, homofobams ir panašiai, nematau.
Už tai daugiausiai atsakingas prezidentas, kuris visame tame dalyvauja. Jam patinka mėgautis valdžia, drįsiu pasakyti, kad jis gal turi tam tikrų autoritarinių poreikių, ir dėl to jam yra visiškai tas pats. Jam svarbu jausti, kad jis turi didesnę įtaką šalyje, nei anksčiau. Kas yra tiesa.
Kiek tai kainuos šalies saugumui, šalies žmonių gerovei? Neišvengiamai turės neigiamą įtaką tiek sprendžiant mums svarbius saugumo klausimus, tiek kalbant apie Lietuvos tarptautinį įvaizdį. Mes juk nesame supervalstybė, kuri galėtų sau daug leisti. Ateity tai atsilieps kiekvienam žmogui.
– Užsienio žiniasklaidą tokie V.Blinkevičiūtės manevrai ir nenoras dirbti jau pasiekė. Ar apie tai girdisi kokių kalbų čia, EP?
– Pasijuokimas gal daugiau būna tų žmonių tarpe, kuriems įdomu, kas toje Lietuvoje darosi. Reikia save suvokti blaiviai – nėra Lietuva čia pagrindinė tema. Aišku, jeigu turėsime Vyriausybę su aiškiai išreikštomis antisemitinėmis, antieuropinėmis nuostatomis, Lietuva neigiama prasme gali tapti dėmesio centre, kaip dabar yra Vengrija. Rizika tapti naująja Vengrija egzistuoja.
– Žinant, kad JAV prezidentu išsirinko D.Trumpą, kaip jums atrodo būsimojo premjero G.Palucko pasisakymai apie santykių su Kinija gerinimą?
– Žinote, G.Paluckas turbūt prašovė daugiausiai su tais pasisakymais apie Kiniją. Kas jau kas, bet D.Trumpas yra žinomas kaip pakankamai tvirtas Taivano rėmėjas, o Kiniją mato kaip didesnę priešininkę nei Rusija. Geras klausimas, kaip jis išvis mato Rusiją, praktiniai veiksmai parodys.
Aš tikrai nediplomatiškai siūlyčiau užsičiaupti apie visus santykių su Kinija gerinimus. Jeigu mes nenorime rizikuoti strategine partneryste su JAV, mes turėtume prisitaikyti prie JAV tono, o ne jos prie mūsų taikysis. Tai yra viena iš rizikų, kuri galėtų pabloginti Lietuvos santykius su JAV.
– Prezidentūra, rodos, palaiko tokią G.Palucko iniciatyvą.
– Man toks įspūdis, kad prezidentas viskam orkestruoja. Jeigu aš būčiau prezidentas, G.Palucko kandidatūros iš principo Seimui neteikčiau. Tam yra svarių argumentų. Prašyčiau ieškoti naujos kandidatūros. Akivaizdu, kad jis to nedarys, kenkdamas šalies saugumui ir autoritetui.
