20 pasakojimų apie Staliną. 7 nauji pasakojimai apie Staliną

1.

Vaikystėje Josifas Visarionovičius sunkiai sirgo ir iki 14 metų nevaikščiojo. Bet dėl valios ir nuolatinių treniruočių jis po pusmečio kilnojo daugiapūdžius svarsčius. Vienąsyk išeina jis į gatvę ir mato, kaip dramblotas suskis daužo vaikelį. Stalinas nuvijo skriaudiką. Tas sako: „Teisybė, stiprus tu.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Ne aš, teisybė stipri.“

2.

Visai bloga pasidarė liaudžiai gyventi. Vienąsyk atvažiuoja pas Josifą Visarionovičių Leninas ir sako: „Ką daryti?“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Ką daryti? Daryti!“

3.

Kartą sukėlė Josifas Visarionovičius liaudį ir nuvertė carą. Stojo laimė. Ateina pas Staliną didysis kunigaikštis Konstantinas ir sako: „Mes jums siūlome pasaulio taiką.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, pavargęs nusišypsojo ir pasakė: „Mums pasaulio taikos nereikia, mums ir Rusijos užteks.“

4.

Vieną kartą įvažiuoja Josifas Visarionovičius ant tanko į Berlyną. Aplink sprogimai, sviediniai plyšta. Priešais vokietis atbėga, atpažįsta Staliną ir rėkia: „Stalinas eina! Viešpatie, pasigailėk manęs!“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, pavargęs nusišypsojo ir pasakė: „Viešpats tavęs tai nepasigailės, neužsitarnavai. O Stalinas pasigailės.“ Ir įsakė paleisti vokietį.

5.

Vieną kartą eina Josifas Visarionovičius per ligoninę ir regi patale liesą sužeistą kareivį, kuris sako kaimynui: „Stalinas – mūsų jėga!“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Jeigu Stalinas jūsų jėga – taigi štai aš. Kelkis ir eik.“ Atsistojo kareivis, pasiėmė šautuvą ir nuėjo.

6.

Vieną kartą, grįžęs iš žygio, nulipa Josifas Visarionovičius nuo arklio, nušluosto kardą į milinės skverną. Pribėga prie jo kulkosvaidininkė Anka ir šaukia: „Baltąjį atitaranino!“ Pažvelgė Stalinas į ją įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Ak, Anka, Anka, kiek kartų aš tau sakiau, kad nėra tokio žodžio: taraninti. Reikia gerbti didžią rusų kalbą.“

7.

Josifas Visarionovičius buvo gigantiško ūgio, jis netgi kažkaip gėdijosi savo didžiulių rankų. Vieną kartą įeina jis į kambarį, o ten sėdi Trockis, Zinovjevas bei Bucharinas, irgi stambūs vyrai, ir pasagas lanksto. Stalinas perlaužė pasagą į dvi dalis ir numetė. Paskui pažvelgė į juos įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Darbu reikia jėgą matuoti.“

8.

Vieną kartą dirbo Josifas Visarionovičius visą naktį ir sugalvojo fašistinių ordų sutriuškinimo planą. Pareina jis namo, o jam praneša, kad mirė žmona. Pažvelgė Stalinas įdėmiai į žmonos lavoną, surimtėjo ir pasakė: „Žmogus laimi pergalę dydžiu, o gyvenimas keršija jam smulkmenomis.“

9.

Vieną kartą ateina pas Josifą Visarionovičių Trockis, Zinovjevas bei Bucharinas ir sako: „Tau laikas išeiti.“ Atvėrė Stalinas langą, o ten liaudis šaukia: „Stalinas! Stalinas!“ Pažvelgė Stalinas į juos įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Aš išeinu pas juos, į liaudį.“ Ir išėjo iš Kremliaus.

10.

Visai bloga pasidarė liaudžiai gyventi. Vieną kartą ateina pas Josifą Visarionovičių atstovai ir sako: „Sugrįžkite, mes pakorėme Trockį, Zinovjevą bei Buchariną. Jie buvo neteisūs.“ Pažvelgė Stalinas į juos įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „O pakorėte jūs juos be reikalo. Kaip jie dabar sužinos, kad buvo neteisūs?“

11.

Vieną kartą eina Josifas Visarionovičius per priekinę liniją. Maršalai, generolai, ordinnešiai paskui jį nespėja. Pribėga prie Stalino kareivis ir sako: „Jūs po sviediniu pakliūti galite.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, pavargęs nusišypsojo ir pasakė: „Galiu, bet nenoriu.“

12.

Mylima Josifo Visarionovičiaus daina buvo „Štai numirsiu aš, numirsiu aš“. Vieną kartą Radekas uždainavo ją prie Stalino. Stalinas klausia jo: „O jūs įvykdėte mano užduotį?“ – „Ne.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Teisę į dainą reikia užsitarnauti.“

13.

Vieną kartą vyksta Aukščiausios Tarybos posėdis, abiejų rūmų išsyk. Deputatai sėdi, įžymūs žmonės, didvyriai. O Josifas Visarionovičius įeina pro užpakalines duris. Pribėga prie jo Vorošilovas ir sako: „Mūsų gi svarbūs reikalai laukia.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „O jums pasisekė, Jūsų reikalai laukia. Štai aš svarbaus reikalo visą gyvenimą laukiu.“

14.

Vieną kartą esant Josifui Visarionovičiui pasisuko kalba apie Puškiną. Budionas sako: „Po Stalino man tapo suprantamesnis Puškinas.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, pavargęs nusišypsojo ir sako: „Bet ir Stalino be Puškino nesuprast.“

15.

Vieną lietingą vakarą eina Josifas Visarionovičius ir mato senuką, be lietpalčio, kiaurai peršlapusį. Nusitraukė Stalinas savo lietpaltį ir apdengė senuką. Senukas klausia Stalino: „Ei, drauge, kas toks būsi?“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir atsakė: „Jeigu sugebėsiu štai taip visiem žmonėms pagelbėti – žmogum būsiu.“

16.

Vieną kartą atvedė Josifui Visarionovičiui jo sūnų ir pasakė, kad jis pavogė piniginę iš vargšės moters. „Nieko, – ramina Berija, – mes piniginę jau grąžinome.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Piniginę tai grąžinote, bet sūnaus man jau nesugrąžinsite.“ Ir tuoj pat jį pats nušovė.

17.

Vieną kartą Kremliuje Josifas Visarionovičius užsisėdėjo prie darbų iki gilios nakties. Paskambino jis žmonai ir sako: „Imkim ir pasivaikščiokim.“ Vaikšto jie, ir žmona sako: „Ko tu taip save kankini? Pailsėtum. Vaikais pasirūpintum.“ Pažvelgė Stalinas į ją įdėmiai, surimtėjo ir sako: „O aš vaikais ir rūpinuosi.“

18.

Vieną kartą vaikštinėja Josifas Visarionovičius po Raudonąją aikštę. Pribėga prie jo mažylis ir prašo: „Dėdyte, pataisyk dviratį.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, pavargęs nusišypsojo ir pataisė dviratį. Mažylis sako: „Ateik rytoj čia, aš tave su mama supažindinsiu, ji labai gera.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Negaliu, mažyli, man mirti atėjo laikas.“ Ir kitą dieną numirė.

19.

Vieną kartą amerikonai išdavikišku būdu pagrobė begalę rusų liaudies. Ir sąlygas paskelbė: jeigu neišduosite Stalino, visus išpjausime. Ždanovas sako Josifui Visarionovičiui: „Neikite, jie jums ruošia gėdingą mirtį.“ Pažvelgė Stalinas į jį įdėmiai, surimtėjo ir pasakė: „Ne mirtis puošia žmogų, bet žmogus mirtį.“ Kitą dieną išvežė jį į Ameriką ir ten numarino, o liaudį paleido.

20.

Vieną kartą pasklido gandas apie Josifo Visarionovičiaus mirtį. Atėjo pas jį deputacija ir apsidžiaugė, pamačiusi jį gyvą. Ir sako: „Mes gyvenimą atiduotumėm, kad tik jūs gyventumėt.“ Pažvelgė Stalinas į juos įdėmiai, pavargęs nusišypsojo ir sako: „Ir aš jums visą savo gyvenimą atiduodu.“

1.

Vieną kartą vaikystėje ėjo Stalinas su draugeliu pro mėsos parduotuvę. Stalinas pagriebė gabalą mėsos ir puolė bėgti. Pavijo juos ir klausia Stalino: „Tu pavogei?“ – „Ne, – atsako. – Tai jis.“ Ir draugelį čia pat sudraskė į gabalus.

2.

Visai bloga pasidarė gyventi liaudžiai. Maištauja. Iškviečia caras Staliną ir sako: „Priviliok liaudį į Senato aikštę.“ Atvedė Stalinas liaudį, o ten žandarai. Ėmė šaudyti, visą liaudį išžudė. Per milijoną.

3.

Vieną kartą atėjo pas Staliną Trockis, Zinovjevas bei Bucharinas ir pasakė: „Tu neteisus. Imam, pakalbam.“ Išsitraukė Stalinas pistoletą iš rašomojo stalo ir nupyškino juos. O lavonus liepė tučtuojau užkasti.

4.

Vieną kartą atvažiavo Stalinas pas Leniną į Gorkas. Pamatė, kad nieko nėra, ir papjovė Leniną. O lavoną slapčiomis užkasė. Grįžo į Maskvą ir pasakė: „Leninas mirė. Man viską testamentu paliko.“

5.

Vieną kartą atvažiavo pas Staliną žmona ir pasakė: „Kodėl tu iš vargšės moters visus pinigus atėmei. Negerai.“ Išsitraukė Stalinas pistoletą iš rašomojo stalo ir nupylė ją. O lavoną liepė nepastebimai užkasti.

6.

Vieną kartą atėjo pas Staliną Nikita Sergejevičius Chruščiovas ir sako: „Tu neteisus. Imkim, pakalbėkim.“ Išsitraukė Stalinas pistoletą iš rašomojo stalo, bet Chruščiovas spėjo anksčiau iššauti ir užmušė Staliną. O lavoną liepė slapta užkasti.

7.

Vieną kartą ėjo Stalinas gatve. Pažino jį liaudis ir šaukia: „Štai jis, Stalinas!“ Pasileido bėgti Stalinas, o liaudis iš paskos. Pavijo jį, suplėšė į gabalus, sudegino, o pelenus į Maskvos upę išpylė.

* * *

Dmitrijus Prigovas buvo poetas ir eseistas, dramaturgas ir prozininkas, dailininkas ir skulptorius. Gimė 1940 metais Maskvoje. Rusijos sostinėje jis susipažino su menu ir plačiai išskleidė savo talentą. Tačiau jaunas menininkas pakliuvo į sovietinę cenzūros mėsmalę. Jo saviraišką nuolat tramdė sovietinės institucijos.

Todėl D.Prigovas įsitraukė į pogrindinę menininkų veiklą. Jį puikiai žinojo kolegos rašytojai, dailininkai, poetai, tačiau į viešumą menininko darbai negalėjo iškilti. Sovietų Sąjungoje jo parodos nebuvo rengiamos, o knygos – nespausdinamos. Todėl D.Prigovo darbai ir idėjos į pasaulį keliavo kitais keliais – jo kūryba leista Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Eilėraščius D.Prigovas pradėjo rašyti 1956 m., bet jo kūryba Rusijoje ima spausdinti tik 1986 metais. Tais pačiais metais menininkas buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę – ištrūkti padėjo tik kolegų, garsių kultūros veikėjų, žygiai į Kremlių. 1993 metais D.Prigovui skirta A.Puškino literatūros premija (Vokietijos menų akademija).

D.Prigovo skaitytoją privertė žvelgti naivaus ir kvailo sovietinio piliečio akimis į pasaulį, kuriame vyksta tokios „Neįtikėtinos istorijos“:“Stebėtina, kad žmogus, papuolęs į patį mūšio įkarštį, nesugrįžta, kaip įprasta, namo sveikas ir gyvas, o visiškai nelauktai žūva pačiu paprasčiausiu būdu.Visiškas netikėtumas: žmogui užmauna kilpą ir iš po kojų išspiria kėdę, o jis, nepateisinęs į jį dėtų vilčių, tyliai pakimba ore. Štai dar – po žmogaus kojomis uždegamas laužas, liepsna šoka aukštyn, visi viliasi išvysti, kaip jis išvengs tragiško galo, o jis nustebina susirinkusius tik priešmirtiniais riksmais ir aimanomis. Arba, pavyzdžiui, žmogų sugriebia už plaukų, panardina į vandenį, laiko ten 20-25 minutes ir po to paleidžia, įsitikinę, kad jis greit išners į viršų pats, tačiau dideliam visų nepasitenkinimui į paviršių lėtai iškyla tik sunkus ir nerangus jo lavonas.“

D.Prigovo vaizduojama realybė – gyvenimas be netikėtumų. Pilkas, monotoniškas, valdomas nematomos rankos ir taisyklių – toks, kokį gyveno milijonai žmonių Sovietų Sąjungoje: „Kai širdyje šleikštu, tai gali reikšti, kad kuris nors yra niekšas, kad šis gyvenimas be prošvaisčių, arba apskritai niekas nesvarbu, arba kokios nors neaiškios būtybės rezga slaptą suokalbį, arba nuo pat pradžių Kūrėjas taip sugalvojo, arba tu patekai ne į tą pasaulį, o gali ir reikšti, kad širdyje tiesiog šleikštu.Kai vėluoja traukinys, tai gali reikšti, kad išardė bėgius, kad prisigėrė mašinistas, kad supainiojo maršrutus, arba netikėtai išnyko laikas ir erdvė, kad kas nors suriko „Stok!“ – ir viskas sustojo, kad gyvulių kaimenės patraukė iš Šiaurės į Rytus ir užkirto magistralę, o gali ir reikšti, kad traukinys tiesiog vėluoja. Kai kas nors apmoka jūsų sąskaitą restorane, tai gali reikšti, kad jis idiotas, arba beprotiškai turtingas, arba rėmėjas, arba kas nors gyvenime pasikeitė, ir dabar jūs – nežemiškas laimės kūdikis, arba viskas nuvertėjo, o gal tai tiesiog reiškia, kad kas nors apmoka jūsų sąskaitą restorane.“