Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido poeto Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knygą „Betliejaus avytė“. Knygoje autorius kalba apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, atsiskleidžia susirūpinimas dabartinės visuomenės moraline sveikata ir kultūrine branda, svarbios idealizmo ir patriotizmo temos. Tai antroji rašytojo knyga, sudaryta iš spaudoje skelbtų publicistikos skilčių (pratęsia anksčiau išėjusią „Diktantai sielai“), ir aštuntoji autoriaus knyga apskritai. R.Stankevičius atsakė į klausimą, kokia tai knyga, ir į kitus rašytojo, literatūros kritiko Arno Ališausko klausimus.
– Šią knygą, kaip ir jos dvynę sesę „Diktantai sielai“, išleistą 2008 m., jungia viena savybė: knygos tikrai turi publicistikos grūdą, bet tai – ne publicistika. Jų tekstai tikrai poetiški, bet tai – tikrai ne poezija. Atsakyk kaip filologijos magistras, koks jų žanras?
– Jeigu būčiau dvasiškis, atsakyti į šitą klausimą būtų labai lengva – sakyčiau: pamokslai. Bet kadangi esu pasaulietis, tai gal arčiausias žodis būtų – postilės...
– Na taip, punktai sakymų...
– Kad ir punktai sakymų. Knyga sutartinai vadinama eseistika, bet man tai – net ne eseistika, lyginant su tekstais, kuriuos žmonės rašo, norėdami ką nors apsvarstyti. O mano knygoje ir atsiminimai svarbūs. Toks ir žanras – kažkas tarp atsiminimų ir noro sau sudėlioti esminius, vertybinius taškus. Jeigu sutiksime su mintimi, kad šiais laikais eseistika pripažįstama viskas, kas neturi griežtos apibrėžties, tada ir čia – eseistika.
– Bet su lietuviškąja eseistikos tradicija, su Gintaro Beresnevičiaus, Jurgio Kunčino, Donaldo Kajoko, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Laimanto Jonušio, kitų stipriųjų eseistų nužymėtu traukos lauku tai nesutampa. Rašai kitus dalykus ir rašai kitaip.
– Kad rašyčiau taip, kaip rašo D.Kajokas, man trūksta ir amžiaus, ir išminties. Kad rašyčiau taip, kaip rašo G.Radvilavičiūtė, man ir apsiskaitymo trūksta, ir motyvo – aš nesu tas, kuris gali taip solidžiai kalbėti apie kultūrinius ir ne tik kultūrinius dalykus. Rašyti kaip rašo A.Marčėnas – vėlgi ne mano charakterio žmogui, neturiu vidinio motyvo.
O jeigu vis dėlto lygintume mano rašymus su lietuvių eseistais, tai kūrėjas, kurio esu arčiausiai ir iš kurio mokiausi rašydamas, yra Julius Sasnauskas. Jis yra dvasiškis – jam rūpi Dievas, ir visų jo rašinių dominantė yra būtent tokia. Bet man gražu ir kiti jo dalykai – tai, kaip jis stebi Vilnių: štai čia kitados buvo kažkoks gamybinis kooperatyvas, paskui buvo baras, paskui – mados salonas, paskui keitėsi laikai, atėjo krizė, apie kurią šiandien byloja nuogas manekenas ir užrašas „Uždaryta“. Tai yra žmogus, stebintis pasaulį – jį matantis ir mąstantis.
– O tu savo eseistikoje – daugiau stebintis ir matantis ar daugiau mąstantis ir išmąstantis?
– Man visada atrodo, kad aš esu stebintis ir kad visada aprašau tai, kas iš tikrųjų įvyko. Bet paprastai ir visi mano draugai, ir visi, kas mane skaito, mano atvirkščiai – kad tikrovė nelabai panaši į mano aprašymus. Bet specialiai aš nieko nedarau. Galbūt yra tokių žmonių, kurie tik mato, ir viskas. Pavyzdžiui, mano žmona Žaneta sako: šeštą kartą klausau tos pačios tavo istorijos ir stebiuosi, nes kiekvieną kartą tavo pasakojime atsiranda įspūdingų naujų detalių. O aš nejaučiu, aš to specialiai nekuriu.
– Bet jeigu tu stebi ir užrašai, ką matai, ar tavo tekstų gyvenimas ne per daug harmoningas, teisingas ir tvarkingas? Ar tau nepritrūksta gaveliškos ar kunčiniškos realybės – su gyvais žmonėmis, jų kompleksais, kiauromis kojinėmis, purvinom panagėm, pagiriomis?
– Iš dalies tai sąmoningas apsisprendimas. Jeigu tu kalbi apie nepasaldintą tikrovę, kurioje mes gyvenam ir kuri kartais pati prabyla ir kaip poezija, ir kaip eseistika, ir kaip filosofija, tai tuos vaizdus aš matau.
Jeigu atkreipei dėmesį į tekstą „Pokalbis pirštais“, – tai yra ėjimas iki pat dugno. Bet mano sąmoningas apsisprendimas yra ties dugnu nepabaigti. Be to, čia dar veikia du skirtingi mano rašymo laukai: vienas – poezija, kur aš rašau žmonėms, kuriais iš anksto pasitikiu, kurie yra įgudę skaityti eilėraščius, kuriems nereikia nepasaldintos tikrovės įvilkimo į gražius filosofinius rėmus ar abstrakcijas. Poezijoje aš galiu tai daryti, nes tai – kita mano auditorija.
Eseistikoje – kas kita. Vienas iš motyvų, kai ėmiausi ją rašyti, buvo: kad patiktų ir mano mamai. Tai labai svarbu. Mano mama verlibrą poezijoje nelabai gliaudo ir nesistengia suprasti – jai tokioje poezijoje tiesiog per mažai muzikalumo. Ir tai būdinga turbūt visai jos kartai ar didžiajai jos daliai – jiems artimiausi dalykai yra Salomėja Nėris, silabotonika ir t.t. Jai tinka paprastas kalbėjimas su dovana skaitytojui – šilumos doze, jaukumo doze. Kad literatūra kartu ir stiprintų, ir guostų. Tokia mintis rašyti eseistiką ir buvo: tebūnie tai žmonėms, kurie galbūt neišgliaudo manęs iš poezijos. Laukai tie patys, bet kalbėjimas paprastesnis, be to, vengiu pabaigti disonansu.
– Kiek tau dabar metų?
– Keturiasdešimt vieneri.
– Tau tik keturiasdešimt vieneri metai. Nei tu esi kunigas, nei sėdėjęs, nei kariavęs, nei tu gyvenimo matęs, o imiesi pamokslauti savo tėvų kartai. Ir ką gi tu gali jiems pasakyti, jei gyvenimo pažįsti daug mažiau, o ir tą – iš knygų?
– Manau, kad turiu ką pasakyti tai kartai. Pirmiausiai, tiems žmonėms reikia liudijimo, kad jų visą gyvenimą nešta sėkla dygsta. Jiems labai svarbu, kad yra persidengiančių patirčių ir vertybių – juos tai ramina. Kitas dalykas – aš noriu vyresniajai kartai papasakoti apie tą patirtį, kurios kaip tik ji ir neturi. Aš gyvenau po jų, gyvenau tame pasaulyje, kuris jiems yra svetimas. Manau, jiems labai įdomu, kaip į tuos pačius dalykus žiūri kitos epochos žmogus – ar visai kitaip, ar kažkuo panašiai.
Bet būkim atviri iki galo – labiausiai autorius rašo ne norėdamas patikti skaitytojui, o norėdamas išspręsti savo dvasines problemas. Pirmiausiai – jis pats sau skaitytojas, nes bet kokiame dialoge, net ir tiesiog kalbėdamasis su žmogumi, dažnai pagalvoji apie dalykus, apie kuriuos vienas nepagalvotum.
Čia prasideda ir formulavimo menas: rašydamas savo padrikas mintis pirmą kartą jas suformuluoji išbaigtai, pats perskaitai ir tai tavy įsitvirtina. Yra toks momentas – kalbėjimasis su savimi. O tikrovė – ką aš kalbėjau apie prisiminimus – man atrodo, yra svarbi tiek vyresniajai kartai, tiek jaunesniajai, ir čia jau reiškiasi tiesiog kiekvieno rašytojo užduotis: liudyti laikmetį. Čia išryškėja ir socialinės realijos, ir politiniai virsmai, krizės, pakilimai, pinigų klausimas.
– Bet tu labai atviru tekstu ne vienoje novelėje rašai, kad reikėtų atsiriboti nuo šitų dalykų – pinigų, politikos, net valstybės ar visuomenės, nes tai – praeinanti tuštybė, ir ne daugiau. Ir tu nuvertini šitą gyvenimo pusę su visa jos problematika ir visa realybe, prasmę palikdamas tik dvasiniam gyvenimui.
– Čia ne tiek klausimas, kiek priekaištas, ir jis visai pasvertas. Taip, yra dalykų, kurių aš neapimu. Ir kai tu sakai, kad aš juos nuvertinu, iš tikrųjų aš jų nenuvertinu – aš apie juos nekalbu. Manau, ir taip pakanka knygų, kurios gilinasi vien į tai. Pagaliau, vien į šituos kontekstus gilinasi laikraščiai, televizija, internetas, ir viso šito, tarp mūsų šnekant, man ir taip – per daug. Gal tu matei filmą „Didžioji žuvis“?
– Nemačiau.
– Ten gyvena žmogus, kurdamas savo biografiją jo nepažinojusiam sūnui. Tėvas pradeda pasakoti, kad kai vaikas gimė, išlėkė iš motinos tokiu greičiu, kad jį vos pagavo už dviejų palatų. Ir tokių nesąmonių pripumpuotas vaikas gyveno, žavėjosi jomis, o supratęs, kad viskas išgalvota, ant savo tėvo labai užpyko. Bet kai pradėjo medžioti faktinę tikrovę, ėmė galvoti: kaip būtų buvę gerai, jeigu aš būčiau žinojęs tik savo tėvo versiją.
– Reiškia, čia tavo sąmoningas ėjimas.
– Taip – sąmoningas ėjimas, sąmoningas noras rodyti švaresnį pasaulį, negu jis yra. Bet visa tai gal dar ir dėl to, kad aš noriu paduoti šią knygą ir moksleiviams.
– Tai, apie ką čia kalbėjai – suprantama ir priimama vyresniosios kartos: pasakojai, kad moterys renka ir komplektuoja iškarpas su tavo parašytomis skiltimis. Bet kaip tu įsivaizduoji, kuo tu gali būti įdomus mokiniams – atvira didaktika, atviru moralizavimu, pamokslavimu ir kvietimu dievop?
– Jaunimas tokiems dalykams dažniausiai jaučia pačią didžiausią alergiją ir kratosi tiek diktato, tiek diktanto.
O, tai labai svarbu. Diktantas kaip pamokų dalis atriboja vaiko sąmonę nuo galimybės priešintis tekstui. Tada vaikas nesijaučia tiesioginis to teksto adresatas – jis tik rašo diktantą. O tiesos krenta tiesiai į jo sąmonę.
Grįžtant prie klausimo apie žanrą, labai tiksli šitos knygos apibrėžtis būtų „rašinėliai“. Tie patys rašinėliai laisva tema, kuriuos rašydavom mokykloj. Apskritai – nukrypstu, bet man tai labai svarbu – man visą gyvenimą trūksta kai kurių dalykų, kurių išmokė mokykla: tai – rašinėlių; aš ilgai ieškojau terpės, kur man juos rašyti, kur jie tiktų, ir būtent taip radosi ta mano eseistika ir abi jos knygos.
Čia gal ir sąsaja su „Diktantų“ ir „Avytės“ turiniu – aš nesistengiu skleisti visuotinių tiesų, aš deklaruoju tas vertybes, kurios man svarbios, kurios many prigijo ir kurias aš atsinešiau ne iš kur kitur, o iš mokyklos. Kai kalbi tai, ką kalbėjo mokytojai, iš pradžių tai labai nepopuliaru.
Vajėzau, tik ne tai! Bet praeina laikas, per kurį pasaulis suvalgo, ištirpina ir išbarsto tavąją kartą. Kartos nebelieka, kalbančiojo taip, kaip kalbėjo mokytojai, nebelieka, ir dauguma suvokia, kad tai, ką kadaise girdėjo iš mokytojų, vis dėlto buvo ir yra išmintinga. Apsisuka ratas.
Kita vertus, aišku, kad ne viskas, ką aš rašau, jauniems žmonėms patiks, ir ne viskas patinka. Aišku, kad visos tos didaktikos jiems – per tiesmukos, ir jie natūraliai „kelia ragus“. Bet yra dalykų, kurie jiems patinka ir kuriems jie pasiduoda. Pavyzdžiui, jie per jauni suprasti Fiodoro Dostojevskio filosofijos ar teologijos idėjas – o aš jiems viską pateikiu nekoduotai. Ir darau išvadą, kad tai veikia, nes randu citatų iš savo knygų jų tinklaraščiuose, komentaruose. Randu ištraukų iš „Diktantų“ ten, kur jie nediktuojami.
Esmė ta, kad jie, būdami jauni, daug jaučia, bet dar nemoka suformuluoti, ir man kartais pavyksta pasakyti už juos. Čia svarbu: ne jiems, o už juos.
– Skaitydamas tavo knygą, susidariau įspūdį, kad viską statai ant trijų vertybinių banginių: išmintis, patirtis ir tikėjimas. Bet išmintį kiekvienas ugdo ir auginasi savaip, patirtis irgi kiekvienam unikali, tikėjimų ar netikėjimų asortimentas irgi – didžiulis. Taigi, viskas labai reliatyvu – o kur tavo tiesos ar tiesų ribos?
– Tie trys dalykai – tai ne tik šitos knygos, tai yra ir mano gyvenimo, mano domesių kertiniai akmenys. Tai sritys, kuriose ir mokausi, ir stengiuosi save realizuoti. Kalbant apie išmintį – dėl Dievo meilės, kad tik būtų oponuojančių, kad vieniems patiktų, o kitiems sukeltų pasipriešinimą – gal kas nors parašys visai priešingą esė, išjuokiantį Stankevičiaus požiūrį.
Aš matau vertę, kad pasiūliau galvoti apie tai – apie dalykus, apie kuriuos mūsų plėšrioje pinigingoje tikrovėje apskritai atprasta galvoti. Aš pasiūlau temą, į kurią gilindamasis ir pats žmogus darosi gilesnis. Ir jeigu jis bent kartą per dieną užduoda sau vienu klausimu be atsako daugiau, jaučiuosi laimėjęs.
Antras punktas – patirtys. Neseniai atradau tiesą, kad skaitytojui įdomios tik tos patirtys, kurios giminiškos su jo, skaitytojo, asmeninėmis patirtimis. Visiškai nebuvęs tame patirties lauke, apie kurį tu rašai, žmogus tikrai neras bendrų taškų, jam nebus įdomu, jam nepatiks. Tai būtų tolygu kalbėjimui apie pasaulį sąvokomis, kurių atitikmens čia nėra. Patirčių „persidengiamumas“ svarbiausia. Juk kiekviena karta išgyvena esmines patirtis – meilę, neapykantą, skurdą, ateities baimę ir t.t. Ir visi šie grynieji jausmai aplimpa laikmečio detalėmis, kurios yra labai autentiškos, skirtingos. Bet tai leidžia kalbėtis kartoms ir daro pokalbį įdomų – tai leidžia suprasti aštuoniasdešimtmečiui dvidešimtmetį, ir atvirkščiai. Tai irgi – ir literatūros, ir apskritai minties žaidimų laukas.
O tikėjimo link stengiuosi labai įkyriai nekviesti. Pats buvau vaikas ir jaunuolis, ir žinau, kad įkyrus grūmojimas pirštu ir valdingas kvietimas Dievo link visada sulauks tik neigiamų padarinių. Todėl aš tiesiog pasakoju, kaip buvo man. Galbūt tai irgi veiksmas su tomis persidengiančiomis patirtimis, galbūt mano religinius išgyvenimus priims ir pasiims tas, kuris yra net ne to paties tikėjimo. Prisimenam gi, kaip Jonas Paulius II susitikdavo su Dalai Lama ir sutardavo, kad žmonės neskirstomi į konfesijas, žmonės skirstomi į tikinčiuosius ir netikinčiuosius.
– Ir vėl labai gražu ir teisinga. Vis dėlto kai apie tavo tekstus sako, kad tu pasaulį vaizduoji ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks turėtų būti, – tai tau kritika ar komplimentas?
– Man – komplimentas. Juk ir Astrida Lindgren tokį pasaulį vaizdavo.
– Išsisukai – pasislėpei už vargšės A.Lindgren. Bet grįžkim prie realybės: laikraštyje, kuriame dirbi, vyksta permainos, ir neliks prievartos kas savaitę parašyti po eseistikos skiltį. Tai ir nerašysi?
– Pirmiausiai noriu pasakyti, kad tai – paskutinė mano eseistikos knyga. Laikraštinės prievartos nelieka, ir ačiū Dievui, nes aš jau pastebėjau, kad Kalėdos ir Velykos kartojasi kasmet...
– Čia taikliai pastebėjai...
– Ir kasmet vis sunkiau parašyti tai, ko dar nesi parašęs. O rašyti vien iš prievartos ir vien iš žurnalistinės pareigos būtų ir melas, ir kančia. O jeigu tos skiltys viena ar kita forma vis tiek tęstųsi, aš trečios knygos jau nesudarinėčiau. Dominantės išsakytos, o kitais žodžiais vėl ir vėl apžaisti tą patį aš jau nebenorėčiau.
Tai, ką aš norėjau iš šitų rašinėlių pasiimti sau ir ką norėjau atiduoti skaitytojui, – išsėmiau iki dugno. Viskas. Sako „niekada nesakyk niekada“ – gal kada nors senatvėje, gal visai kitokios eseistikos knygų atsiras, bet va tokių rašinėlių, postilių, pamokslų jau nebebus. Kas norės, po mano mirties galės susirinkti trečią knygą iš to, ko nesudėjau į pirmas dvi.
– Sakai, po mirties... Teko matyti paminklą, ant kurio parašyta maždaug taip: „čia guli žmogus, kuris nė vienos dienos negyveno taip, kaip visą gyvenimą mokė gyventi kitus“. Nebijai, kad ir tau taip bus?
– Gal ir visai smagu būtų – gražus užrašas. Bet labiau aš sau palinkėčiau tokio užrašo, kaip ant Freddie Mercury paminklo.
– O kas ten parašyta?
– „Čia guli žmogus, kuris tobulai atliko savo darbą“.
