Kino šventės uždarymo dieną Festivalių centro Potsdamo aukštėje prieigose budėjo policijos patruliai – vasario 19-ąją suėjo du mėnesiai nuo teroristinio akto Berlyno centre. Jau išvakarėse kai kurie žmonės nešė žvakutes, gėles ir nuotraukas į tą vietą, kurioje įvyko tragedija. Tad festivalio žiūrovams šįkart nebuvo taip paprasta prasibrauti iki žvaigždžių tako, kur jie ateina su pamėgtų aktorių nuotraukomis, kad gautų autografą.
Ant „Berlinale“ raudonojo kilimo nespindėjo Holivudo žvaigždės. Tik pačioje pradžioje atvyko Richardas Gere‘as su jauna palydove. Žadėtoji Penelope Cruz su filmu „Ispanijos karalienė“ taip ir nepasirodė Berlyne. Užtat buvo daug Europos žvaigždžių. Net Milošas Formanas atvyko.
Vengrų režisierė I.Enyedi nefilmavo 18 metų. Dabar, gaudama pagrindinį „Berlinale“ apdovanojimą, ji prisipažino, kad norėjo sukurti paprastą filmą, nors „Kūno ir sielos“ tokiu nepavadinsi. Jo herojai dirba karvių skerdyklojе. Jau nebejaunas įmonės finansų direktorius, kurio suparalyžiuota ranka maskatuoja kaip virvagalys, nuo pirmo susitikimo atkreips dėmesį į naują darbuotoją. Visi iš jos šaiposi, nes ji autistė. Jų susitikimas bus lemtingas, vos nekainavęs gyvybės šiai keistai jaunai moterai. Įsimylėjėliai tarsi turi vieną sielą, jie sapnuoja vienodus sapnus. Filmas kosmiškas, tikrai nežemiškas, nors veiksmo fonas visiškai neromantiškas – kraujo upės ir liūdnos galvijų, kuriuos tuoj pat paskers, akys.
Festivalio žiuri prizas atiteko Prancūzijoje gimusio, senegalietiškų šaknų turinčio režisieriaus Alaino Gomis filmui „Felisitė“. Jis filmuotas Konge ir pasakoja apie Kinšasos naktinio klubo dainininkę, mėginančią surinkti pakankamai pinigų į didelį eismo įvykį patekusio sūnaus gydymui apmokėti. Atsiimdamas prizą A.Gomis sakė, kad kuriant šį filmą mirė jo tėvas, kuris jį labai palaikė, ir filmo kompozitorius. Gyvenimas ekrane, nors ir kinematografiškas, kupinas žmonių kančių, afrikiečių nelaimių fone visos kitos bėdos atrodo menkutės. Ir neįmanoma neužjausti pagrindinės herojos, gelbstinčios savo sūnų.
Čilės režisieriaus Sebastiano Lelio translyčių asmenų meilės istorija „Fantastiška moteris“ įvertinta už geriausią scenarijų. Šios juostos kūrėjas S.Lelio išėjo į sceną kartu su pagrindinio vaidmens atlikėja translyte aktore Daniela Vega. Vilkėdama vakarinę suknelę, apnuoginančią plačią nugarą, ji karštai glėbesčiavosi su „Berlinale“ direktoriumi Dieteriu Kosslicku. Marinos, praradusios mylimąjį ir likusios su daugybe problemų, tarp jų – ir fiziologinių, istorija sujaudino Berlyno publiką. Pagrindinį prizą šiai juostai skyrė ir konkurso „Teddy“, kuriame dalyvauja filmai, pasakojantys apie netradicinių mažumų problemas, vertinimo komisija.
Įdomu, kad tarp festivalio uždarymo ceremonijos svečių buvo „Eurovizijoje“ išgarsėjusi barzdota moteris – austrų dainininkė Conchita Wurst, šiomis dienomis pareiškusi, kad vėl taps vyru.
O dabar apie tai, kas svarbiausia. Žiuri pirmininkas P.Verhoevenas, nors ir daug nusipelnęs kinematografui, nėra gavęs svarbiausių kino prizų. Ir tai neteisinga. Ir štai dabar jis, atrodo, atėmė viltį iš vieno geriausių pasaulio režisierių – suomių klasiko Akio Kaurismakio. 2002 metais Kanų kino festivalyje, kuriame jis parodė vieną geriausių savo filmų „Žmogus be praeities“, Auksinės palmės šakelės jam nedavė. Iš nusivylimo jis sušoko pamišėlišką šokį ant raudonojo kilimo. Ir Auksinis lokys buvo šalia, ir A.Kaurismakis jo nusipelnė, bet „Kitai vilties pusei“ teko tik prizas už režisūrą. Taigi filmo pavadinimas dabar skamba simboliškai.
Karštas suomių vyrukas į festivalio uždarymą atėjo įšilęs, aktoriai jį prilaikė, kad tvirčiau laikytųsi ant kojų. D.Kosslickas ir žiuri patys nusileido į salę įteikti prizo. A.Kaurismakis paėmė Sidabrinį lokį, bandė įbrukti jį į kišenę, o paskui panaudoti kaip mikrofoną. Padėkos kalbos ji nesakė, tik ištarė ačiū. Ir ne todėl, kad negalėjo apversti liežuvio. Jis aiškiai jautė apmaudą. D.Kosslickas jį paglostė kaip vaiką. Sidabrinį lokį A.Kaurismakis perdavė aktoriams, į baigiamąją spaudos konferenciją neatėjo. Gaila, kad viskas taip susiklostė, juolab kad jis sukūrė geriausią šiemetės „Berlinale“ filmą ir antrą kartą po savo „Havro“ papasakojo apie pabėgėlių, atvykstančių į Europą, gyvenimą. Padarė tai su nepakartojamu skandinavišku humoru ir meile.
Ir jau visiškai keistai P.Verhoevenas pasielgė su Agnieszka Holland. Berlyno festivalio įkūrėjo Alfredo Bauerio prizas teikiamas už perspektyvas ir inovacijas. Paprastai jį gauna jauni ir radikalūs režisieriai, o čia – 68 metų kinematografo meistrė su puikiai ir nestandartiškai sukurtu filmu „Gulėti paslikam“. Bet kokios perspektyvos turimos galvoje? Atrodo, kad ir pati A.Holland sutriko, tačiau laikėsi oriai.
Geriausio vyriško vaidmens prizą gavo puikus austrų aktorius Georgas Friedrichas už vaidmenį vokiečių režisieriaus Thomo Arslano dramoje „Baltosios naktys“, pasakojančioje apie gedintį tėvą, kartu su paaugliu sūnumi keliaujantį po Norvegiją.
Nustebino apdovanojimas už geriausią moterišką vaidmenį pietų korėjietei Kim Min-hee, sukūrusiai pagrindinį vaidmenį režisieriaus Hong Sangsoo intymioje dramoje „Naktį prie jūros viena“, vaizduojančioje nelaimingą aktorės meilę režisieriui. Filmas daugeliui pasirodė keistas ir silpnas, nors jį sukūrė daugybę prestižinių apdovanojimų turintis režisierius, kurio filme „Kitoje šalyje“ kadaise vaidino Isabelle Huppert.
Parengė Milda Augulyte
