Laisvės, svajonių, anarchijos, pirmųjų klubų, techno muzikos, narkotikų ir pavojų pilną laikotarpį kūrėjas rodo naujausiame savo filme „Kai mes svajojome“, kuris Lietuvos kino ekranus pasieks jau kovo 11 dieną.
Tai filmas apie keturis draugus Leipcige, kurie dar visai neseniai ryšėjo pionierių kaklaraiščius, o žlugus komunistinei sistemai, susiduria su naujomis „žaidimo taisyklėmis“. Normos ir suvaržymai nebetenka prasmės – karaliauja laisvė. Apleistame rūsyje vaikinai atidaro techno muzikos klubą ir greitai tampa populiariausios naktinės vietos mieste šeimininkais. Tačiau kas nutinka, kai laisvės būna per daug?
Apie 1990-ųjų Vokietiją, jaunąją kartą, laisvės kainą, buvusią bei dabartinę visuomenę ir jai kylančius pavojus kalbamės su režisieriumi A. Dresenu, neseniai viešėjusiu Vilniuje.
- Daugelis jūsų filmų pasakoja apie vyresnius žmones – viduriniąją kartą. Kodėl šį kartą pasirinkote jaunimą?
– Kai Vokietijoje kalbama apie pokyčius po Berlyno sienos griūties, daug diskutuojama apie tai, kas buvo įsitraukęs į žlugusią komunistinę sistemą, kas buvo tie žmonės, kas kaltas? Natūralu, kad šios kalbos liečia kartą, kuri tuo metu valdė ir kūrė visuomenę. Po režimo pabaigos, šie žmonės susidūrė su visiškai nauju gyvenimu, jų pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Todėl daugelis romanų ir filmų kalbėjo būtent apie šios kartos problemas, o jaunesniąją kartą primiršo.
Tačiau būtent jaunieji išgyveno sunkų brendimo laikotarpį. Jie atėjo į saugusiųjų pasaulį tuo metu, kai visuomenė drastiškai keitėsi. Senosios taisyklės nebegaliojo, o naujų nebuvo. Nebuvo nieko. Tuščia erdvė atrasti savo laisvę patiems. Štai tada tau atrodo, kad gali bet ką, net atsiplėšti nuo žemės ir skristi. Tačiau ši laisvė gali būti ir pavojinga. Būtent tai mane labiausiai domino.
- Filme „Kai mes svajojome“ atkuriate 10 deš. Leipcigo atmosferą – gyvenimą gatvėse, klubinę kultūrą, žmonių aprangą, muziką, kalbą. Kiek šiame filme yra autobiografiškumo, jūsų prisiminimų apie gyvenimą po Berlyno sienos griuvimo?
– Tą laikotarpį pamenu itin gerai. Kada griuvo Berlyno siena, man buvo 26-eri. Buvau ką tik baigęs kino mokyklą, turėjau pradėti profesionalią karjerą. Buvau vyresnis nei mano filmo herojai, tačiau išgyvenau panašias adaptavimosi prie naujos sistemos problemas. Tiesa, ne tokias drastiškas kaip filme. Jei būčiau buvęs dešimčia metų jaunesnis ir turėjęs daugiau laiko, techno muzikos klubo gal ir nebūčiau įkūręs, bet būčiau keliavęs ir atradęs kitas šalis. Deja, buvau tam šiek tiek per senas. Reikėjo galvoti apie karjerą.
- Kaip manote, ar šiandien įmanoma tokia laisvė ir anarchija, kokią rodote savo filme? Ne tik Vokietijoje, bet bet kur Europoje.
– Ne tokia forma, kokią rodau savo filme, bet manau, kad įmanoma. Šiuo metu Europa yra pavojingoje situacijoje. Radikalios dešiniosios jėgos reiškiasi vis garsiau, o tai ypač pavojinga mums visiems.
Kai vykau iš Berlyno į Vilnių, mąsčiau apie Europą. Tiesioginio skrydžio nebuvo, keliavau per Briuselį. Bet visos kelionės metu nereikėjo rodyti paso ir tai buvo nuostabu. Mes dalinamės ta pačia teritorija, valiuta bei panašiomis vertybėmis. Tai didelė dovana – turime rūpintis ja. Nes ji gali pamažu išnykti. Aš neliūdžiu, kad griuvo senoji sistema, nejaučiu nostalgijos Rytų Vokietijai, nes tuo metu išgyvenome ne pačius geriausius laikus. Tačiau šiandien mes turime daug galimybių ir mes turėtume jomis džiaugtis, o ne kovoti vienas prieš kitą.
- Gyvenimą po Berlyno sienos griuvimo rodote kaip absoliučios laisvės laikotarpį. Galima sakyti, kad panaši atmosfera tvyrojo ir Lietuvoje, kada žlugo Sovietų Sąjunga. Žmonės tapo laisvi, tačiau ilgainiui nebežinojo, ką su ta laisve daryti. Laisvė tapo pavojinga.
– Laikas po Berlyno sienos griūties buvo panašus į pagirias – išsiblaivėm ir susidūrėm su nauja realybe. Ir ta realybė buvo kapitalizmas, kur visi turi rūpintis savimi. Liūdna, bet tai buvo tiesa.
Tačiau nereiktų dėl to jaudintis. Jei esi nepatenkintas esama padėtimi, dabar gali ją keisti, kovoti už kitokią tikrovę, kelti svarbius klausimus visuomenei – ypač jaunoji karta. Apie tai ir mano filmas. Juk kiekvienoje visuomenėje yra karta, kuri nebesijaučia vaikais, tačiau dar ir nesuaugo. Jie atsiskiria nuo tėvų, visuomenės ir pareiškia: „Mes esame prieš viską!“. Ir aš manau, kad tai yra jų teisė. Jie turi kelti klausimus, ne visada patogius aplinkiniams. Juk būtent jauni žmonės bus atsakingi už visuomenę, kurioje vėliau gyvens. Todėl svarbu susitaikyti su tuo, kad jaunimas visada provokuos. Kitu atveju nebūtų progreso.
- Beveik kiekviena karta save įvardina kaip prarastąją kartą. Ar pavadintumėte savo herojus prarastosios kartos atstovais?
– Tai greičiau ne prarastoji, o pamirštoji karta. Save ji vadina antrąja Rytų karta, kuri gimė ir augo Rytų Vokietijoje, o griuvus sienai, kaip minėjau, susidūrė su nauja tikrove. Ir būtent tada ja niekas nebesirūpino. Mokytojai ir tėvai turėjo savų problemų, niekas neištiesė rankos, niekas neparodė naujojo pasaulio galimybių. Iš kitos pusės, ši karta sukūrė daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, undergroundo kultūrą, kuri iki šiol gyva Berlyne.
- Nors filme rodote 1990-uosius, tačiau vietomis skamba ir šiuolaikinė muzika, pavyzdžiui, grupės „Moderat“ kūrinys. Papasakokite, kaip rinkotės muziką garso takeliui?
– Tai istorinis filmas, todėl mums buvo svarbu, kad pirmiausia skambėtų originali to meto muzika. Įdomu, kad to meto techno muzika yra greitesnė nei dabartinė – net 134 ritmai per minutę, o dabar paprastai naudojama tik 120 ritmai. Buvo nuostabu iš naujo atrasti seną muziką ir pajusti jos energiją.
Filme yra 3 tipų muzika. Originali elektroninė, 10 deš. techno muzika, kurią herojai dažniausiai girdi klube, ir galiausia – garso takelis, kuris yra ramesnis. Kadangi tai ne dokumentinis filmas apie muzikinę sceną, o 2015 metais sukurtas vaidybinis kūrinys, nenorėjau žiūrovų kankinti vien techno garsais.
- Kaip manote, ar šiandien įmanoma tokia tikra underground kultūra, kokią rodote filme? Ar dabartinė, pavyzdžiui, Berlyno alternatyvi muzikos kultūra yra tokia pati laukinė ir pašėlusi kaip anksčiau?
– Žinoma, kad ne. Šiandieninė klubinė kultūra Berlyne skirta turistams. Jie atkeliauja iš viso pasaulio į prašmatnius klubus, tačiau, jei atvirai, didžiausias ano meto naktinių klubų žavesys būdavo tas, jog dauguma jų buvo nelegalūs.
Įsivaizduokite, draugai randa tuščią apleistą rūsį ir įkuria ten punk klubą. Tokia buvo realybė. Tai būdavo tamsios, purvinos, triukšmingos, dūmuose paskendusios vietos, kur rinkdavosi kiečiausi ir keisčiausi žmonės. Žinoma, ten būdavo visko – ir narkotikų. Tokia kultūra tęsėsi maždaug iki 1997 m. Klubai pasidarė oficialesni, gavo licencijas. Atėjo anarchistinio jausmo pabaiga. Jei nori, šiandien dar gali pajausti praėjusios eros kvapą. Bet tik kvapą.
