Vaidybinis filmas pasakoja kelių šeimų, sausio 12-ąją skubėjusių iš įvairių Lietuvos vietų į Vilnių ginti Lietuvos laisvės, istoriją. Minios žmonių prie Televizijos bokšto ir Parlamento rūmų, vėliavos, dainos, laužai, tankai, mirtis ir gimimas – tokie vaizdai slenka prieš žiūrovų akis. Nors filmas vaidybinis, į juostą įtraukta daug archyvinių dokumentinių kadrų.
Po antradienį surengtos filmo peržiūros savo įspūdžiais iš filmavimo dalijosi kūrybinės grupės nariai: aktoriai Aistė Diržiūtė, Darius Petkevičius, Šarūnas Zenkevičius, operatorius Dmitrijus Gribanovas, filmo prodiuseris Artūras Dvinelis.
Pirmųjų „Mes dainuosim“ žiūrovų priekaištus, kad filme per daug patoso, herojai plokšti, tarsi emblemos, o ne gyvi žmonės, prodiuseris A.Dvinelis atrėmė teiginiu, kad tai ne veiksmo filmas, kurį žiūrovai žiūri kramsnodami kukurūzų spragėsius, o savotiškas paminklas Sausio 13-osios įvykiams, už laisvę kovojusiems ir gyvybę paaukojusiems žmonėms.
Kodėl paminklą ėmėsi statyti ne lietuviai, o britas? Kūrybinės komandos narių manymu, Lietuvos režisieriai daugiau nei du dešimtmečius bijojo šios temos.
„Visi bijojo kurti tokios tematikos vaidybinį filmą. Kam nors reikėjo užvesti šią mašiną. Režisierius britas, gyvenantis kitoje aplinkoje, į tuometę padėtį galėjo pažvelgti kitomis akimis“, – teigė „Mes dainuosim“ operatorius D.Gribanovas.
Aktoriaus D.Petkevičiaus įsitikinimu, filmas pasirodo vietoje ir laiku. „Mums visiems verta permąstyti anų laikų įvykius, pamatyti save ir neužmiršti to, kas įvyko, tiek jaunajai kartai, tiek senajai. Dabar politinis kontekstas toks, kad pats laikas kalbėti apie laisvę, jos kainą“, – kalbėjo jis.
Filmavęsis scenoje su tanku aktorius prisipažino: „Net žinant, kad tai netikra, buvo nejauku. Tai taip subtilu, kai tavo partneris tankas. Kai prie jo stovi, emocijos dvigubėja, trigubėja. Tegaliu įsivaizduoti, ką anuomet jautė žmonės, kiek vidinės jėgos turėjo turėti.“
D.Petkevičius pats mena sausio 13-osios įvykius – jo sesuo tądien buvo radijo studijoje Sitkūnuose, o jis, aštuoniolikametis, per Panevėžio daugiabučio langą šaukė, kad visiems reikia vienytis.
23 metų aktorė A.Diržiūtė, nors nebuvo anuometinių įvykių dalyvė, tvirtino Lietuvos istoriją mokanti neblogai, bet ruošdamasi filmui turėjo pamiršti visą istoriją, įvykių chronologiją.
„Ką iki tol skaitei, turėjai viską pamiršti. Filme gyveni sausio 12-ąja, turi pamiršti sausio 13-ąją, pamiršti, kad žus daug žmonių, kad vėliau atgausim nepriklausomybę, įstosim į Europos Sąjungą, pamiršti, kaip viskas klostysis iki šių dienų“, – darbą filmavimo aikštelėje prisiminė A. Diržiūtė.
Įsijautus į anuomet tvyrojusią atmosferą, ypač filmuojant scenas prie Televizijos bokšto, pagarba Lietuvos laisvės gynėjams tik dar labiau padidėjo. „Ačiū jiems“, – ištarė aktorė.
Nedidelio biudžeto filmas, nufilmuotas viso labo per 18 dienų, visai komandai buvo nemenkas iššūkis. Kūrybinės grupės nariai gyrė operatorių D.Gribanovą, kuriam, jų nuomone, būtų galima suteikti antrojo režisieriaus statusą. Ypač įtaigūs jo stambieji planai. Meistriškumo reikėjo ir kuriant masines scenas – jose vaidino vos šeši žmonės, o sukuriamas įspūdis, kad tai masuotė.
Be to, buvo filmuojama buvo žiemą ir lyg tyčia tuomet paspaudė trisdešimties laipsnių šaltis. „Dėl šalčių neužsivedė tankas, sudeginau kelnes, nes iš tiesų teko šildytis prie laužų“, – prisiminė D.Gribanovas. Be kita ko, jam sudėtinga buvo atkurti ir 1991-ųjų Vilniaus vaizdus, kad kadre nebūtų matyti plastikinių langų ir kitų vėlesnės epochos detalių.
Filmas „Mes dainuosim“ baigiasi retorišku klausimu, ar mes būsime pasiruošę, jei tankai sugrįžtų. „Tai asmeniškas klausimas, į kurį turėtų atsakyti kiekvienas mūsų“, – pabrėžė filmo kūrėjai.
Prieš kurdami filmą tiek režisierius, tiek aktoriai peržiūrėjo daug archyvinės medžiagos, perskaitė knygų. Aktoriui D.Petkevičiui įsiminė paradoksiška, bet užtat tokia gyva vieno Parlamento rūmų gynėjo replika: „Aš septinta diena su tomis pačiomis kojinėmis. Bus gėda morge.“ Deja, filme tos aplinkos su kojinėmis labai pritrūko, ją užgožė retorika, šūkiai, patosas.
