„Aristokrato, dvarininko, 1863–1864 metų sukilimo dalyvio, išgyvenusio Sibiro katorgą, grafo Edvardo Huteno-Čapskio (1819–1888) atsiminimai nukelia į vieną sudėtingiausių devynioliktojo amžiaus Lietuvos istorijos laikotarpių, kai bandymas susigrąžinti valstybę, laisvę ir savarankiškumą baigėsi skaudžiu pralaimėjimu, represijomis ir sulaužytais gyvenimais“, – įvadiniame knygos straipsnyje rašo habilituota mokslų daktarė, profesorė Tamara Bairašauskaitė.
„Sibiriečio atsiminimai“ lenkų kalba buvo išleisti 1964 metais, juos pagal autorinį rankraštį, kuris buvo dingęs ir tik vėliau surastas, parengė Maria Czapska.
Kilęs iš senos Pomeranijos giminės Huten-Čapskių, Edvardas Čapskis valdė Kalnaberžės, Vyžuonų ir Vyžuonėlių dvarus, patyrė pasmerktojo mirčiai, Sibiro katorgininko, tremtinio iki gyvos galvos dalią, turto konfiskavimą. Tačiau jam buvo lemta išvysti netikėtą šviesą, kai aštuonerių metų nelaisvė Sibire pasiliko už nugaros, leidus nuteistajam sugrįžti pirmiausiai į Liepoją, po metų – į tėviškę, parašyti ir palikti naujoms kartoms sudėtingą praeitį liudijančius atsiminimus.
Septynių dalių knyga, kuriai pratarmę parašė Stanisławas Vincenzas, pradedama „Vaikyste“, baigiasi „Sibire“. Autentiškas autoriaus pasakojimas atspindi Abiejų Tautų Respublikos aristokratijos likimą, priešinimąsi Rusijos imperijos režimui, paramą sukilimui, represijas jį nuslopinus. „Sibiriečio atsiminimuose“ skaitytojas ras vertingų apmąstymų apie to meto visuomenę, politiką, tremtinių kasdienybę, tikėjimą, kuris autorių nuo nevilties gelbėjo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Autoriaus biografiją galima pavadinti išsilavinusio devynioliktojo amžiaus bajoro gyvenimo ir veiklos pavyzdžiu. Edvardas Čapskis mokėsi pijorų mokykloje Varšuvoje, vėliau Berlyne, baigė teisę Charkivo universitete, dirbo valstybės tarnautoju Lenkijos karalystės valstybės sekretoriate Sankt Peterburge. Apie 1847-uosius jis grįžo į tėviškę, gyveno tėvų dvare Kalnaberžėje, po vedybų nusipirko Vyžuonų dvarą ir jame apsigyveno. Prasidėjus sukilimui jis buvo apkaltintas ir nuteistas mirties bausme, Vyžuonose valstiečiams pakorus caro valdžios administratorių Lebedevą.
Išgelbėjo jį Anglijos karalienės Viktorijos užtarimas, apie kurį E. Čapskio pusbrolis Emerikas Čapskis rašė: „Imperatorius atmetė Prūsijos kunigaikštienės Izabelės Sanguškos iš Liubomirskių, tuomet viešėjusios Londone, užtarimą; sužinojusi apie nuosprendį ji nedelsiant nuvažiavo pas ministrą Palmerstoną, buvo išsiųsta telegrama karalienei Viktorijai į Vindzorą. Karalienės užtarimas davė rezultatą, Aleksandro II išsiųsta depeša Potapovui, Muravjovo padėjėjui, buvo įsakyta pakeisti nuosprendį“.
Sugrįžęs iš Sibiro grafas E. Čapskis apsigyveno motinos dvare Svajatyčuose. Mirė 1888 metais, palaidotas senose Rasų kapinėse Vilniuje.
„Sibiriečio atsiminimus“ iš lenkų kalbos išvertė Kazys Uscila, knygos redaktorė – Irena Stankevičienė, dailininkas – Saulius Bajorinas.
