„Apie 1650 m. heraldikas Vaitiekus Vijūkas-Kojelavičius paruošė „LDK riterijos herbyną“, kurį pradeda aprašydamas legendinę Lietuvos heraldikos pradžią. Jis aiškina, kad herbą dabar vadinamą Gediminaičių stulpais atnešė į Lietuvą Italijos didikas Colona, Lietuvoje pasivadinęs Palemonu.
Su juo kartu atvykę Romos patricijai turėjo dar tris herbus – Kentauro, Meškos ir Rožės. Pastaruosius du paveldėjo ir naudojo įvairios Lietuvos didikų giminės, o Stulpus ir Kentaurą paveldėjo LDK valdovai ir šie herbai tapo Lietuvos valstybės herbais. Sekdamas V. Vijūko-Kojelavičiaus teiginiais sukūriau savąją legendinių LDK kunigaikščių herbų versiją.
Nuo mažens mėgau piešti arklius. To pomėgio tąsa buvo ir senasis Lietuvos herbas Vytis – vieną pirmųjų iki šiol išlikusių nupiešiau būdamas vos 10 metų. Iki šių dienų tą meilę Vyčiui išlaikiau – turiu šimtus Vyčio eskizų ir eskizėlių, bet tik viršūnė to mano pomėgio išeina į viešumą – būna eksponuojami parodose.
Po maždaug 30 bendradarbiavimo su Lietuvos heraldikos komisija metų sukūriau 55 miestų ir seniūnijų herbus, kuriuos savo įsaku patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas ir jie žymi miestų ir seniūnijų dokumentus, puošia atributiką ir aplinką. Tiesa, iš tų 55 7 herbai buvo išlikę iš istorinių laikų, o 3 šiuolaikiniai autoriai buvo mirę ir man teko garbė tų herbų simbolius pritaikyti pasikeitusioms heraldikos taisyklėms. Šioje parodoje eksponuoju tik tuos herbus, kuriuos pats esu sukūręs.
Užsakius herbą, paprastai nupiešiu kelioliką eskizų, kuriuos parodau posėdyje, kuriame dalyvauja Heraldikos komisijos nariai – istorikai, dailininkai ir užsakovų atstovai. Užsakovai dažnai atvažiuoja visu būriu – seniūnas, klebonas, bendruomenės pirmininkas, istorijos mokytojai ir t.t., o kartais dar paprašo parsivežti namo ir eskizus parodo visam susirinkusiam miesteliui ir jie nusprendžia herbo eskizų likimą. Taigi autoriui tenka paklusti posėdžio ar užsakovų nuomonei, dažnai priešingai autoriaus – lieka neįgyvendinti širdžiai mielesni eskizai. Praėjus daugeliui metų kartais kyla mintis juos užbaigti ir parodyti bent savo heraldikos parodėlėje“. /Juozas Galkus/.
