Lrytas.lt skaitytojams pateikiame knygos „Duokit fraką“ ištraukų.
PRATARTIS (SUDARYTOJOS ŠNEKA)
Tarpukario laikraščiuose aptinkame, kad tuometiniai ežiai plėšydavo laikraščius ir mokėdavo išjungti telefoną. Kad Telšių kiaulės mėgo ne džiazą, o geras simfonijas. Kad gandrai buvo gribišiai – vogdavo marškinius, kelnes ir nosines. Kad Kauno užkandinėje žmonės gerdavo pieno šampaną, o Šakių tarnaitės aplaižydavo viščiukus prieš nešdamos į stalą. Aptinkame, kad prosai raudonomis rankenėlėmis geriausi, o baltomis – prasčiausi. Sužinome, ko nedrįso Jonas Jablonskis ir kiek uždirbo Kipras Petrauskas kas kiekvieną minutę dainuodamas operoje, kur buvo galima nusipirkti nepamainomo jubiliejinio Kipro Petrausko muilo, įdužusių kiaušinių, spanguolių ekstrakto ar acto esencijos.
Tieji tarpukario laikraščiai įkūnijo ir svajones – svajojama apie aparatą, kuris iš pieno išskiria smetonėlę ir muša sviestą, apie tam tikrą ratą, kuris muilina ir plauna mažus vaikus, apie mašiną, kuri iš daržo surenka daržoves ir uogas, svajojama apie virdulį, kuris į puodelius supilstytų kavą ir paduotų visa, ko reikia prie kavos.
Šioje knygoje šmaižioja popieriniai vaikinai su kepurėmis, jie atsistoja ir ima visaip pliaukšti – trukdo skaitytojams skaityti, o klausytojams klausyti. Knygoje sudėtose istorijose minimos merginos ir apysenės moterys – vaikšto, rūko ir svajoja apie veidrodėlį, kurį galima susivynioti ir įsikišti į kišenę. Žmonės daug šoka, paskui eina išpažinties. Žmonių daug. Ir jie, kaip byloja ši knyga, apsčiai prisigyvena, priklaidina ir primeluoja. Laikraščiai nėra patikimi liudininkai, juose dažnai atsiranda ir to meto autorių interpretacijų klaidų ir klejonų. Dėl to juos ir skaitau.
Knyga supažindina su anų dienų realijomis, išnykusiomis kavinėmis, skalbyklomis, parduotuvėmis ir viešbučiais, anų laikų keistenybėmis ir nesąmonėmis.
Čia pateikti originalūs, netaisyti žinučių tekstai, taigi rašybos ir skyrybos klaidų aptiksite nemažai. Ir nors to meto rašytinė lietuvių kalba nėra tobula, ji turi tam tikro žavesio – kartais žinutės esmę atskleidžia atskiri žodžiai ar sakinio formuluotė.
ŠOKIŲ BEPROTYBĖ
Niujorke jau 230 valandų kaip šoka 17 porų be sustojimo. Visi dalyviai labai panašūs į bepročius: išbalę, klejojančiomis akimis, be miego ir poilsio. Jie pasiryžę pastatyti naują pasaulinį rekordą – 262 valandas šokti be pertraukos. Beveik visi jau klejoja.
Vienai šokikei jau vaidenasi, kad po jos kojomis auga gėlės ir ji be pertraukos šokdama jas skinanti. Vienam vaikinui šokikui pradėjo rodytis, kad jį apspito vagys ir banditai, kuriuos jis šokdamas turi nužudyti, bet jį sustabdė vienas jo draugų, sudavęs kumščiu jam į žandą ir tuom išblaškęs kledėjimą. Bet netrukus jam vėl pradėjo rodytis banditai ir jis, kaip beprotis, išsivijo įsivaizduotus banditus per duris, palikdamas rungtynių salę.
Šokikė Manianna Džek, smulkaus sudėjimo panelė, pradėjusi gailiai verkti ir skaitliuoti savo karolius, bet jos partneris kvepalų ir spirito pagalba ją atgaivinęs ir jie šoka toliau.
Šokiką Anerbachą už durų jau laukia šerifas, kad šokiams pasibaigus jį areštuoti, nes tėvas jo yra davęs užstatą, kad leistų jam baigti šokt. Vienas gi šokikas visai pamišusiu balsu stengiasi perrėkti muziką ir be galo juokiasi, sakydamas: „aš suardžiau jų nervus! jie bepročiai! ha! ha! ha! jūs šokit šokit!“
„Mūsų dienos“, 1928 m. liepos 15 d., Nr. 8
JUODOS PANAGĖS – IŠSISKYRIMO PRIEŽASTIS
Vienas prancūzų teismas pripažino, kad juodi vyro panagiai gali būti ganėtina priežastimi vedybas perskirti. Viena artistė tuo motyvu norėjo atsiskirti nuo savo vyro, kadangi jo juodi panagiai niekino jos, menininkės, garbę. Teismas juos išskyrė. Vyrai, valykitės panagius.
„Vakarai“, 1936 m. sausio 21 d.
SENIAUSIAS PASAULY TAKSI ŠOFERIS
Paryžiuj gyvena tūlas Erligmanas, su kuriuo šiomis dienomis turėjo pasikalbėjimą vienas vietos laikraščio atstovas. Mat Erligmanas laikomas bene seniausiu taksi šoferiu Paryžiuj, o gal būt ir visam pasauly.
Erligmanas debiutavo 1900 metais prie elektromobilio vairo, kuris tuo laiku buvo vadinamas „kovos malūnu“.
1905 metais Erligmanas tapo šoferiu pirmųjų tada Paryžiuje raudonųjų taksi, kurie lygiai po dešimties metų buvo mobilizuoti kovai ties Marna.
– Prie mano mašinų vairo, – sako Erligmanas, – aš padariau jau ne mažiau, kaip 1.500.000 kilometrų, kitaip tariant, 38 kartus apvažiavau pasaulį. Aš gerai žinau Paryžiaus gatves, ir esu tikras paryžietis. Aš vežiojau Belgijos karalių Leopoldą, daug rusų didikų, ir kitų kraštų įžymybių. Kiek man teko matyti savo gyvenime vagių atstovų, įsimylėjusiųjų... Nekalbėsiu jums, kiek man policininkai sustatė protokolų. Dievaž, tamstos nepatikėsit...
Ir tikrai, reikia manyti, kad tokiam pasaulio centre taksi šoferis daug ką nepaprasto galėjo matyti, ko net vaizduotė negali sukūrti.
„Sekmadienis“, 1933 m. gegužės 21 d., Nr. 21
* * *
Londonas praneša, kad Kantono vyriausybė išleido įsakymą, kuriuo griežtai draudžiama rūkyti opiumas. Kuang – Tung provincijoj, kur labiausiai vartojamas opiumas, vyriausybė paskelbė specialų draudimą, pagal kurį, jei bus kas pagautas rūkąs opiumą, tam bus nuo namo nugriautas stogas. Gi viešojo lankymosi įstaigos, kuriose bus sugauti rūką opiumą, bus sunaikintos sprogstamąja medžiaga.
„ABC“, 1934 m. sausio 17 d., Nr. 12
ŠUNŲ KAPINĖS
Niekur pasaulyje nėra taip įsigalėjusi laisvamanybė, valdžioje, visuomenėje ir šeimynose, kaip Prancūzijoje. Užtat niekur tiek ir keistų dalykų nesimato, kaip Prancūzijoje. Netoli Paryžiaus yra kapinės, gražiai išlaikomos, dailiai aptvertos, brangiais marmuriniais paminklais apstatytos, kur užkasami yra šuniukai, katinai ir kiti subedievėjusių dykaduonių turtuolių prieteliai ir giminaičiai.
Ant brangių paminklų matyti kokie parašai: „Pro šį kapą eik ramiai, nes mano brangiausias šuniukas Žilet čia ilsisi; jis ne mirė, bet miega nuo 5 vas. 1921 m. susilaukęs 11 metų“, „Flit, mano vienintelis ir geriausias draugas“, „Fru – Fru, mirė iš liūdesio savo draugės nebtekęs“, „Krump, Henriko de Rošforo katinas“, „Mano mylimiausias Tony. Tu buvai mano tikriausias prietelis ir mano gausios ašaros teatlygina tau už tavo širdį.“
Tokie ir panašūs parašai dabina brangius paminklus, aplinkui žydi gėlės...
Prancūzijoje laisvamaniai iš savo kapinių išmetė kryžius, ant gyvulių kapų rašo, kad jie „ne mirė, bet miega“, saugojasi vaikų ir už vaikus labiau brangina šunis...
Saliamonas pasakė: – „Nesuskaitomas yra kvailių skaičius.“
„Šaltinis“, 1926 m., Nr. 11
KAIP REKLAMUOJASI JAPONAI
Vieno Berlyno laikraščio korespondentas pateikia ištraukas skelbimų iš japonų laikraščių. Jos tiek charakteringos, jog mums tikrai įdomu bus jas perskaityti. Štai: „mūsų kilimai tiek pat švelnūs kaip naujagimio kūdikio oda“, „prekės pristatomos artilerijos šovinio greitumu“, „mūsų arbata gaminama bei paruošiama tiek pat rūpestingai ir maloniai, kaip kad mylintis vyras žiūri savo žmonos“, „mūsų tapetai praktiški ir tiek pat nesidėvi, kaip kad dramblio oda“, „lankykite mūsų krautuves. Tamstas ypatingai atydžiai sutiks mūsų krautuvėse. Mūsų tarnautojai tiek pat mandagūs ir malonūs kaip tėvas, kuris neturi kraičio savo dukteriai, ir kuris, tačiau nori ją išleisti už vyro“, „Tad lankykite mūsų krautuves, mes sutiksim tamstas visados, kaip saulės spindulys, nušviečiantis dangų, po apsiniaukusios dienos.“
„Sekmadienis“, 1933 m. gegužės 14 d., Nr. 20
***
Atšilus orui Ventoje daug maudosi ir šildosi prieš saulę. Tik blogai, kad nėra sutvarkytos maudyklės, nes gali būti paskendimų, maudosi kam kur papuola ir net arti vyrai su moterimis, dauguma be kostiumų. Ypatingai reikėtų uždrausti voliotis nuogiems apie bažnyčios krantus. Būtinai reikia sutvarkyti maudykles, kad nebūtų tokios netvarkos, nes tankiai moterys su vyrais varžosi dėl maudymosi vietų.
„Žemaičių prietelius“, 1935 m. liepos 7 d., Nr. 27
REIKALAUJA REGISTRUOTI NEDIRBANČIUS, O GERAI VALGANČIUS
Padidėjus krašte plėšikavimui, nepaprastai įsibaugino ūkininkai, kurie nevisi turi ir ginklų. Be reikalavimo griežtesnių plėšikams bausmių, ūkininkai pradėjo ieškoti ir kitų plėšikavimui ir vogimams mažinti priemonių. Kaip į vieną tokių ūkininkai nurodo reikalą registruoti visus tuos, kurie nieko nedirba, o yra visada gražiai apsirengę, gerai valgo ir išgeria ir pakortuoja.
„Diena“, 1934 m. balandžio 15 d., Nr. 15
***
Kirpėjai pasidarė tikri menininkai. Savo amate labai įgudę, užsispyrusiai apvalo klijentą. Tik kartais yra nesąžiningumų ir jų praktikoj. Šį faktą tvirtina moterys, kurios daugiausia turi rūpesčio su ilgalaikiu plaukų garbanojimu. Kirpėjas tvirtina, kad plaukai išlaikysią pusmetį, o čia, žiūrėk, porą savaičių vos belaiko. Plaukakirpiai – barzdaskučiai šiandien gyvena krizę, nes daugumas kerpa už 50 ct, o skuta už 30 ct. Klijentų turi neperdaugiausia, o konkurencija didelė.
Kurpiai – batsiuviai beveik visi padirba tokią avalynę, kokią gamina fabrikai. Tik, esą, negražu, kad batsiuviai mėgsta prikalbinėti ir meluoti. Žodžio dažnai nesilaiko. Kartais pirmadieniais serga.
„Amatininkas“, 1935 m. gegužės 9 d., Nr. 19
„Duokit fraką“ – nuotaikingos tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės. Sud. Akvilė Žilionytė. Vilnius: „Tyto alba“, 2015. – 216 p.
