Tačiau ši tragedija atskleidė dar vieną šio kilnaus žmogaus savybę – pasiaukojimą ir pasišventimą tarnauti Dievui ir žmogui iki paskutinio atodūsio, dėl ko pagrįstai galime didžiuotis, jog Sūduvos kraštas išugdė pasaulio pagarbos vertą lietuvį.
Po laivo susidūrimo su ledkalniu, jaunas, vos 27 metų sulaukęs, vyras atsisakė jam skirtos vietos gelbėjimosi valtyje, išgelbėdamas gyvybę kitam, visai nepažįstamam žmogui, ir žuvo kartu su pusantro tūkstančio žmonių.
Savo pašaukimui jis tarnavo iki pačios pabaigos. Pasak liudininkų, iki paskutinės akimirkos, neišvengiamos mirties akivaizdoje rūpinosi kitais: klausė išpažinčių, teikė paskutinio patepimo Sakramentą, guodė ir ramino skęstančiuosius tomis kalbomis, kurias mokėjo: lenkų, rusų ir vokiečių.
Priežastis, privertusi jauną kunigą plaukti į Ameriką, verčia pasidomėti jo biografijos faktais, kurie atskleidžia jo ištikimybę gimtajai kalbai.
Juozas Montvila gimė Gudinės kaime, netoli Marijampolės 1885 sausio 3 dieną darbščių Sūduvos ūkininkų Kazio ir Magdalenos (Karalevičiūtės) Montvilų šeimoje. Po poros metų šeima persikėlė į netoliese esantį Nendriniškių kaimą, kur gimė kiti šios gausios šeimos vaikai. Kaip užfiksuota amžininkų atsiminimuose, Juozas buvo vidutinio ūgio, šviesaus smulkaus veido, mėlynų akių. Jo laikysena buvo tvirta, drabužiai visada tvarkingi.
Mokslo draugai prisiminė jį kaip draugišką jaunuolį. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų dvasinėje seminarijoje, kurią baigęs, 1908 m. kovo 22 d., buvo įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Lipsko parapijoje. Tačiau po to, kai jis pakrikštijo prievarta prijungtų prie stačiatikių cerkvės unitų vaiką, kunigo Montvilos elgesyje caro valdžia įžvelgė priešišką imperijai politiką ir net iškėlė baudžiamąją bylą.
Seinų vyskupijos vadovybė, numatydama gresiančius nemalonumus, perkėlė jį į lietuvišką šios vyskupijos parapiją Liubavą (dabar Kalvarijos sav.). Deja, ši parapija anuomet buvo sudėtinga dėl tautinių skirtumų ir nesantaikos: ji susidėjo iš dviejų dalių – lenkų ir lietuvių.
Nors lietuvių bendruomenė buvo gausesnė, tačiau ji buvo skriaudžiama: pamaldos vykdavo lenkų kalba.
Jaunas, tautiškai nusiteikęs vikaras ne tik pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus, lietuvių kalba atlikinėti krikšto bei kitas apeigas, bet ir lietuviškai mokė Liubavo vaikus katekizmo, kartu su savo bendrakursiu Vincu Dumčiumi įkūrė draugiją „Žiburys“, atnaujino parapijos knygyną. Tokia kunigo veikla nepatiko sulenkėjusiems vietos gyventojams, jis buvo greitai susektas ir apskųstas carinei valdžiai, jam buvo uždrausta laikyti mišias, sakyti pamokslus, laidoti mirusius.
J. Montvila buvo paskirtas Seinų katedros rezidentu. Darbštus kunigas ir tada susirado mėgstamą ir liaudžiai reikalingą užsiėmimą – dirbo „Šaltinio“, „Spindulio“ ir „Vadovo“ spaustuvėse. Turėdamas dailininko gabumų, piešė kai kuriems Vilniaus laikraščiams ir knygoms vinjetes bei papuošimus.
Amerikoje gyvenęs brolis Petras, sužinojęs, kad Juozą persekioja valdžia, kreipėsi į Bruklino lietuvių pranciškonų bažnyčios kunigus. Šie patarė pakviesti Juozą pasidarbuoti į Ameriką, kol ateis geresni laikai.
Amerikoje kūrėsi ištisos lietuviškos parapijos, kurioms reikėjo kunigų. Matydamas, kad Lietuvoje negreit galės eiti kunigo pareigas, J. Montvila išsiruošė vykti į Ameriką. Kai kurių šaltinių teigimu, J. Montvilai buvo perduoti lietuvių rašytojų rankraščiai, nes Amerikoje tuo metu buvo spausdinamos lietuviškos knygos.
Lietuvoje likę namiškiai apie nelaimę sužinojo Marijampolės bažnyčioje. Pasakojama, kad kai kunigas pasakė, kad kartu su „Titaniku“ nuskendo ir jų parapijos žmogus, ten buvusi J. Montvilos motina apalpo.
Nors tarpukario Lietuvoje apie J. Montvilą sklandė legendos, kaip apie labai drąsų ir pasiaukojusį žmogų, tinkamo pagerbimo ir įamžinimo nebuvo. Labiausiai kunigo atminimo ir jo žygdarbio įamžinimu rūpinosi jo giminaičiai.
Nendriniškių kaime, kuriame užaugo J.Montvila, jo tėvai buvo pastatę kryžių, deja, sovietmečiu jo nebeliko.
Brolis Petras Amerikoje savo lėšomis 1977 metais išleido knygelę „Kai grįžta praeitis“. „Vietoj paminklo, kurio negalima pastatyti Atlante“,- taip nusakyta knygelės paskirtis. Šeima kreipėsi į Bažnyčios autoritetus, prašydama patarimo, kur ir kaip galima būtų prisiminti kunigą J. Montvilą. Buvo leista Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje į sieną įmūryti medalį.
Kunigo brolis Andrius, grįžęs iš tremties Sibire, gavęs už žemę kompensaciją, ją visą skyrė šiam medaliui išlieti. 1992-aisiais, J. Montvilos žūties aštuoniasdešimtmečio proga, atminimui skirtas medalis buvo pritvirtintas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Kaip pasakojo giminaičiai, Lietuvos tikintieji buvo kreipęsi į Bažnyčios hierarchus prašydami pradėti paskelbimo Palaimintuoju procesą, deja, pritrūko jo žygdarbį įrodančių dokumentų.
Kaip prisimena buvusi Montvilų kaimynė marijampolietė Alva Sidaravičienė, kunigo tėvų sodyba buvo labai išpuoselėta: sodas didžiulis, apsodintais įvairiausiais, tuo metu dar retais medžiais, kieme apstu egzotiškų paukščių: fazanų, povų ir kt.
Dabar sodybvietė primena apleistą, brūzgynų prižėlusį žemės plotą, nes giminaičiams žemės nepavyko susigrąžinti, buvo pasakyta, jog čia bus Marijampolės laisvoji ekonominė zona, teko tenkintis kompensacija. Nors Montvilų giminė labai sena ir plati, tačiau artimų kunigo giminaičių likę ne tiek ir daug: du sūnėnai ir dukterėčia, kuri gyvena JAV.
Vienas iš giminaičių, su kuriuo pavyko susisiekti Pasaulio lietuvio atminimo įamžinimu besirūpinantiems Labdaros ir paramos fondo „Sūduvos ateitis“ atstovams - Andrius Liaukus, gyvenantis Alytuje, pasakojo, jog jo senelių sodyba buvo žiauriai išniekinta dar sovietmečiu: didelėje įvairiais medžiais apsodintoje sodyboje buvo užkasami kritę kolūkio gyvuliai.
Labdaros ir paramos fondas „Sūduvos ateitis“, vertindamas kunigo Juozo Montvilos žygdarbį bei jo pasiaukojimo ir pasišventimo savo pašaukimui pavyzdį jaunimui, kartu su Marijampolės verslininkų klubu „Rotary“ organizuoja renginių ciklą Pasaulio lietuviui pagerbti ir kviečia visus prisidėti prie šios kilnios asmenybės atminimo įamžinimo.
Fondo direktorė Birutė Kažemėkaitė kreipėsi su pasiūlymu į Kalvarijos savivaldybės tarybą suteikti Liubavo pagrindinei mokyklai Juozo Montvilos vardą. Šis pasiūlymas dar bus svarstomas su miestelio bei mokyklos bendruomenėmis. Balandžio 19 d. Marijampolėje vyks konferencija, skirta kun. Juozo Montvilos asmenybei, bei knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas.
Fondas taip pat organizuoja kunigo bei lietuvybės platintojo veiklos įamžinimą tėviškėje bei prie Liubavo (Kalvarijos sav.) bažnyčios. Link Montvilų sodybos Nendriniškių kaime planuojama pastatyti nuorodą Via Balticos kelyje ties Pietarių kaimu, bei paminklinį akmenį pačioje sodyboje. Senosios Liubavo bažnyčios, kurioje J.Montvila vikaravo, nebelikę, todėl planuojama dabartinės bažnyčios šventoriuje pastatyti koplytstulpį, žymintį šio didžio lietuvio tarnystę bei meilę gimtajai kalbai.
Visus norinčius paremti šią idėją bei prisidėti prie pasaulio lietuvio kun. Juozo Montvilos atminimo įamžinimo, kviečiame prisidėti savo aukomis. Fondo sąskaitos numeris: AB „Swedbank“ LT057300010130170959, įmonės kodas 302706740, būtinai parašykite nuorodą: kun. Juozo Montvilos atminimo įamžinimui.
Gali būti, kad garsiojo laivo tragedija nusinešė ir dar vieno Sūduvos krašto vyro gyvybę. Pagal rašytinius šaltinius „Titaniku” keliavo mažiausiai trys lietuviai, tačiau neatmetama galimybė, kad galbūt jų buvo ir daugiau, prisidengusių slapyvardžiais ar neįtrauktų į oficialus keleivių sąrašus.
Šaltiniuose užtinkamas šaltkalvio iš Ignalinos Eliezero Gilinskio (Gilinsky) vardas. Dar apie vieną lietuvį, galimai plaukusį šiuo laivu, sužinota tik iš pažangių JAV lietuvių laikraščio „Laisvė“ žurnalistų susirašinėjimo, kuriame minima, kad nuskendo Simas B., vos pradėjęs dirbti laive.
Šio keleivio – Simo Baniulio – kelionės aplinkybės yra keisčiausios ir paslaptingiausios, nes kaip manoma jis buvo gerokai pakeitęs ir pavardę, ir vardą.
Kraštotyrininkas kaunietis P. Juozapavičius stengėsi išsiaiškinti žuvusio lietuvio pavardę: spėjama, kad tai buvo Simas Baniulis, mokslo ragavęs vaikinas, kuris, vengdamas caro kariuomenės, slapta išvyko iš Sūduvos, dirbo kroviku Hamburge, Liverpulyje, lankė jūreivystės mokyklą ar kursus ir tikriausiai buvo įsidarbinęs šiame laive.
***
Parengta pagal Onos Mildos Stonkuvienės-Montvilaitės knygą „Montvilai“, J. Montvilos sūnėno Andriaus Liaukaus pasakojimą, Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygą „Titaniko lietuviai“ ir kitus šaltinius.
