Žemaitija – vienas slėpiningiausių Lietuvos kraštų. Nelygstamas yra Žemaitijos įnašas į Lietuvos istoriją, tačiau jos pačios istorijoje yra dar daug nežinomybės. Apie žemaičius, jų radimąsi rašyta daug, bet būta „per daug rašto, per mažai krašto“, t. y. per daug dėmesio skirta istoriniams šaltiniams ir per mažai pačiai žemaičių oikumenai, būtovei, jos kraštovaizdžiui.
Todėl pamėginsime pažvelgti į Žemaitijos slėpinį kaip dar beveik nebuvo žvelgta – iš istorinės geografijos pozicijų, t. y. atsižvelgdami į poveikį, kurį istorijai daro geografija – landšaftas, klimatas, geologinė sandara ir kita, o etnoso susiformavimui – tai, kas vadinama biosfera.
Įvadas. Apie metodą
Būtina padaryti ekskursą į šaltinius. Jais teksto autoriui buvo žymaus rusų mokslininko-disidento, o ir mąstytojo Levo Gumiliovo (1912–1992), pasionarinės etnogenezės teorijos kūrėjo, straipsnių serija „Landšaftas ir etnosas“. Juose išplėtota prielaida, esą susidarant etnosams bei tautoms itin svarbų, jei ne lemiamą vaidmenį atlieka landšaftas ir apskritai ekosistema. Tai ypač svarbu kalbant apie sėslius etnosus. Būdamas idealistinės krypties mąstytojas, pripažintas tik žlugus sovietams, jis šią aplinkos įtaką traktavo ne tiesmukai materialistiškai, bet įvesdamas pasionarumo – tam tikros vitalinės žmogiškosios energijos – sąvoką. Bet pradėkime nuo landšafto.
I. Gimtis
Žemaitijos istorinio kraštovaizdžio esminis ženklas yra Aukštuma – kalvos, apžėlusios išlakia giria. Atkreipkime dėmesį – žemėlapiuose aiškiai matyti, kad Žemaitijos aukštuma visų pirma yra tarpupis – iš jos į visas keturias pasaulio šalis išteka daug upių, ji yra gausių Nemuno, Ventos, Lielupės baseinų gimtuvė. Į pietus iš Žemaitijos aukštumos ir jos pašlaičių išteka Nevėžis, Dubysa, Mituva, Jūra, Minija, į vakarus – Veiviržis, Šventoji, Bartuva, į šiaurę – Venta, Virvyčia, Varduva, Mūšos dešinieji intakai, į rytus – Šušvė ir kiti Nevėžio dešinieji intakai.
Bet kas gi yra tarpupis? Pirmąja reikšme – tai vandeninga žemuma, pelkės ar ežerai, iš kurių gauna pradžią upeliai ir upės. Toks tarpupis yra Poliesės pelkės, pažymėtos dar Herodoto raštuose – ten jos minimos ir kaip didžiulis ežeras, iš kurio išteka svarbiausios Vidurio Europos lygumose augusios senosios aisčių-baltų Girios, mūsų protėvynės, upės – Nemunas, Dauguva, Dniepras, Volga ir Oka.
Antrąja reikšme tarpupis – tai aukštuma, kurios pašlaitėmis nuteka atmosferos krituliai – lietus ar ištirpęs sniegas. Tokia ir yra Žemaitijos aukštuma, kurios centre – Žemaičių vandenskyrinis kalvynas (apie 10 km pločio ir 40 km ilgio) su aukštuminiais Biržulio ir Lūksto ežerais. Būtent tarpupio aukštumos yra tinkamiausios gyventi, ypač ginties, svetimųjų grėsmės atveju.
Senoviniame Žemaitijos žemėlapyje aiškiai matyti tarpupis, o jo viduryje, aukštupių centre, kartografas nupiešė girią. Giria, be abejo, buvo apaugęs visas kraštas, bet čia, matyt, norėta pabrėžti ypatingas aukštupių girios tankmes, germę. Senovinė giria, sengirė, buvo geresnė ten gyvenančių genčių apsauga nei kokios nors tvirtovės. Niekas geriau už Simoną Daukantą nėra atvaizdavęs tų neįžengiamų tankmių:
“kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos, skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapikabinamoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir kiti žarynai, it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų ir stuobrių augdami ramstės ir kalstės. Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes sankritas, jau nuo karšaties, jau nuo vėtrų, kaip sakiau, raizgiai sudribusias, tarp kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, o viršuojės trešo, kita kitą sluoguodamos; ir taip keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo. Dar metuose 1564-6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. Žolės tenai nebuvo, tiktai atvašos ir atželos, viena antrą smelkdamos, augo. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys. Liepynuose, beržynuose tas pats buvo, kuriuose klevai, vinksnos ir skroblai augdami tarsi jas nuo kita kitos skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai sakant, vienur kuplūs pušynai it nendrynai, kitur tankūs eglynai it kanapynai niūksojo, o tarp jų kuokštai beržynų, liepynų, klevynų, ąžuolynų, apušrotų joriavo, it vilnys į padebesius mušdamos. Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo; perskyrą tarp dienos ir nakties tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo; lapui iškritus ar žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė, nesgi paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso namus savo tegalėjo atsekti. Darganoms dergiant, lytums čežant, tenai nenučiuši, negut nuo medžių rasos jei sudrėksi; todėl neišžengiamos balos ir versmės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių burgėjo, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spiginant, niekados neišdžiūvo. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti ir, jei kur pūgos ir pusnys kame-ne-kame nuo medžių įkratė, tas pats tenai ilgainiui gaišo. Žmogus su gyvuliu niekaip negalėjo įeiti, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio nebuvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo žvėrių patį keliaujantį gyniojo. Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis galėjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasekti.”
Tačiau laikui bėgant ir šis natūralus, pačios gamtos sukurtas prieglobstis nebegalėjo apsaugoti ten nuo amžių gyvenančios, girių romuvoje gimusios žmonių padermės, nežinojusios ginklo, neturėjusios karo dainų anei epo. Artėjo rūstusis Tryliktasis šimtmetis – čia pat, už Nemuno, ant aukšto šlaito išniro niaurūs, pamėkliški mūrai – Ragainė, Ragnit, kryžiuočių pilis, o šiaurėje, lyvių žemėje, Dauguvos žiotyse įsikūrė kalavijuočiai. Spąstai užsitrenkė. Prasidėjo žūtbūtinis, ilgiausiai Europoje trukęs karas. Į iššūkį reikėjo atsakyti. Tas atsakas buvo vardu Žemaitija.
Išties, iki XIII a. nei Žemaitijos, nei žemaičių vardo niekur neaptiksime. Pirminis viršgentinis junginys, „Žemaičių žemė“ (Samogitia, Schemaiten, Жамойць, Жмудь) susiformavo paskutiniaisiais XII a. dešimtmečiais kaip pasionarinis atsakas į teutonų agresiją. Susiformavo būtent dabartinėje Žemaičių aukštumos oikumenoje, strategiškai geriausiai tinkančioje ilgalaikiam gynybinio pobūdžio karui. Žemaitijos aukštumos giria itin tankiai buvo sužėlusi aukštupiuose, aukštumos centre. Aukštuma, natūralios kalvos yra tinkamiausias gamtinis darinys įrengti piliakalnius, svarbiausius baltų fortifikacinius įrenginius, nes piliakalnio įrengimas lygumose reikalaudavo milžiniškų energijos sąnaudų. Prisimintina kad dabartiniai piliakalniai, kaip teigia archeologai, yra bent 5–7 metrais žemesni, kadangi kalvos būdavusios paaukštinamos sudėtinga rąstų, molio bei akmenų konstrukcija. Aukštumos viduryje stūkso aukščiausias jos kalnas – Medvėgalis (234 m), šalia – Biržulio ir Lūksto ežerai, senovinė žemaičių sostinė Varniai. Tai ir yra Žemaitijos kristalizacijos centras. Aukštuminiai Lūksto ir Biržulio ežerai, kartu su juos supančiais pelkynais bei šiuos jungiančiais upeliais, o vėliau – ir sudėtinga, klaidžia, vieniems žemaičiams težinoma kūlgrindų ir medgrindų sistema, gynybiniais bei žvalgybiniais piliakalniais sudarė vientisą gynybinį kompleksą, neįveikiamą net ištobulintai kryžiuočių ir kalavijuočių karo mašinai: „ši vietovė, savo reikšmę įgijusi dar keli tūkstantmečiai prieš Kristų, suvaidino savo deramą vaidmenį ir Lietuvos viduramžiais. [...] teks permąstyti ir naujai įvertinti Biržulio – Lūksto slėnio gyventojų įtaką Lietuvos valstybės ir Žemaičių kunigaikštystės formavimuisi, ar Medininkų reikšmę telkiant aplinkinius regionus poros šimtų metų kariniam konfliktui su vokiečių Ordinu“.
(Šių eilučių autoriui jaunystėje teko daug keliauti po Žemaitiją kartu su bičiuliais žygeiviais. Keliaudami mes nuolat girdėdavome pasakojimus apie kūlgrindas, slaptus karo kelius, bet paklausus konkrečiai – kurgi tos kūlgrindos – atsakymo dažniausiai nesulaukdavome. Tada ir užsispyrėme – kol nepatirsime, nepačiupinėsime savo rankomis, tol nepatikėsime. Atkaklumas padarė savo – vieną dieną pagaliau buvome nuvesti prie pelkės, kuria tekėjo upelis, jungęs Biržulio ir Lūksto ežerus. Pelkė buvo neįžengiama, apaugusi žemaūgiais berželiais. Mums buvo parodyta nelyg protaka tarp berželių. Nepaisydami vėlyvo rudens, išsirengėme ir įbridome į pelkę. Ir išties – vandens buvo iki pusės, po kojomis – akmenys, o žengus vos porą žingsnių į šalį – bedugnė. Sako, pelkės gylis siekęs septynis metrus. Turiu išsaugojęs anų laikų nuotrauką – rankose po kūlį, o veiduose triumfo šypsenos – pagaliau mes ant kūlgrindos! Sakoma, kad šia kūlgrinda karo metu pravažiavę tankai – pradžioje vokiečių, vėliau ir rusų, nes kaipgi kitaip persikelt į kitą pusę nedarant keliasdešimties kilometrų lanksto. Būtent šia kūlgrinda, kaip pasakojama, Medvėgalio pilies gynėjai, sužinoję, kad artėjančios priešų pajėgos itin gausios, tarsi išnykdavusios pačioje priešo panosėje – persikeldavusios į „atsarginį“ Paršapilio piliakalnį anapus protakos...
Kūlgrindos buvo tiesiamos žiemą, privežus ant ledo akmenų, kurie pavasarį atsidurdavo ten, kur reikia. Kai paklausėme, kodėl gi kryžiuočiai negalėjo aptikti protakos ir ja patys persikelti, juk lėtai, atsargiai jojant ar netgi važiuojant vežimu, pavojaus nugarmėti nėra – kūlgrinda pakankamai plati, mums buvo paaiškinta, kad senovėje ežerus jungė du upeliai, tarp jų buvo sausumos ruožas. Jei kryžiuočiams ir būtų pavykę aptikti pirmąją kūlgrindą į aną sausumos ruožą, tai reikėjo dar žinoti, kur yra antroji, kuria jau galima atsidurti anapus protakų. Nežinia, kiek tuose liaudiškuose pasakojimuose teisybės, tačiau kūlgrindos egzistavimą galime patvirtinti.)
Žūtbūtinio karo eigoje iš atskirų genčių, sudariusių nedideles tarpupio aukštumos kunigaikštystes, susiformavo karingas, rūstus gentinis junginys – subetnosas arba potautė su savita aržia savimone, rupia kalba, ilgainiui įgavęs žemaičių vardą, vėliau į savo sudėtį įtraukęs kaimynines gentis bei aplinkinių žemumų bei lygumų žemes – dalį pajūrio kuršių bei šiaurės kaimynų žemgalių, Lamatos žemę panemuniuos ir kt. Tačiau Samogitia propria, tikroji Žemaitija, jos įsčios yra tik pati Žemaičių aukštuma, tarpupis. Ji ruduoja žemėlapiuose, stūkso tarp žaliųjų žemumų ir lygumų kaip sala, kaip tvirtovė. Uždėkime ant šios salos gentinį žemėlapį ir pamatysime, kad aukštuma-sala idealiai sutampa su ankstyvąja, pirmine Žemaitija, kol ji dar nebuvo išsiplėtusi kaimyninių genčių sąskaita. Ši aukštuma-tvirtovė ir yra tikroji Žemaitija, žemaičių, kad ir kur jie būtų dabar, protėvynė. Taip žemė, jos įsčios gimdo žmonių gentis bei tautas.
(Paradoksalu, kad žemaičių – aukštumos žmonių – etnonimas kildinamas iš „žemas, žemuma“. Paaiškinti šitai galima tuo, kad žiūrėta buvo iš Mindaugo Lietuvos – visa, kas yra Neries ir Nemuno žemupiuose, yra žemiau. Tai dar vienas argumentas, kad Žemaitijos vardas yra vėlyvas, įgytas istoriniais laikais. Neatmestina ir kita galimybė, kad Žemaitijos vardas kilo ne nuo žem-, o nuo žiem- – ‘šiaurinis, šiaurėj esantis; plg. žiemgaliai‘.)
Labai gali būti, kad šiuo metodu – siejant landšaftą su istorija, valstybingumo formavimąsi su aukštumomis – galima nustatyti ne tik Žemaitijos, bet ir Mindaugo Lietuvos bei Jotvingijos branduolį. Juk Jotvingijos (Sudūvos) „epicentras“ yra Sūduvos aukštuma su centre stūksančiu aukščiausiu (282,4 m) kalnu – Pavištyčio (Dunojaus) piliakalniu, o Mindaugo Lietuvos – Aukštaitijos aukštuma su aukščiausia (245 m) jos kalva – Piliakalnio (Žiezdrių) kalnu. Susiformavę saugiose aukštumose, pirmieji baltų valstybingumo židiniai, kurių kontūrai stebėtinai sutampa su aukštumų kontūrais, vėliau plėtė savo teritorijas lygumose bei žemumose. Šiaip ar taip, koreliacija tarp pirminio valstybingumo kristalizacinių centrų ir geografinių aukštumų-kalvynų yra akivaizdi. Atkreipkime dėmesį – Žemaitijos pilių bei įtvirtintų gyvenviečių XIII–XIV a. žemėlapis5 tiksliai atkartoja Žemaičių aukštumos kontūrus. Tirščiausi jų sambūriai ties fronto linija su kryžiuočiais – palei Nemuną ir pajūryje, taip pat šiaurinėje aukštumos dalyje – su kalavijuočiais, ir tik viena kita rytinėje kalvyno dalyje, iš kur pavojus buvo mažiausias.
II. Karas. Durbė kaip iniciacija
Prasidėjus teutonų „reizams“, natūralia fronto linija tapo Nemunas. Pirminis Teutonų ordino – tobulai sukonstruoto karinio mechanizmo, išbandyto Kryžiaus žygiuose, tačiau praradusio ankstesnę religinę motyvaciją, – uždavinys buvo įsitvirtinti anapus Nemuno, kairiajame didupės krante. Tas jiems sekėsi nelengvai, bet galų gale pavyko – Georgienburgas!
Kur tiksliai stovėjo ši pilis – ar, kaip teigė Šapoka, dabartinio Jurbarko vietoje, Mituvos žiotyse, ar kur kitur – mokslininkai iki šiol nesutaria. Aišku viena: ji turėjo stovėti prie upės, tikriausiai kurio nors Nemuno intako žiotyse, nes tik upėmis buvo galima skverbtis į krašto gilumą ir užtikrinti aprūpinimą ginkluote bei maistu. Kryžiuočiams galutinai įsitvirtinus Klaipėdoje, Mindaugas buvo priverstas formaliai atiduoti jiems Žemaičius, tačiau tai tik paskatino jų separatizmą bei norą priešintis. 1255 m. žemaičiai surengė atsakomąjį reidą į Prūsiją, kuriam vadovavo neseniai iškilęs, iki tol niekur neminimas kunigaikštis Algminas (Alminas), laimėjo ir keletą mažesnių mūšių – 1257 m. prie Klaipėdos, 1259 m. prie Skuodo. Georgienburgą žemaičiams pavyko užblokuoti visai šalia, už puskilometrio pastatyta pilimi – kartais priešai atsirasdavo vienas priešais kitą per ieties metimą. Pagrindinio teutonų strateginio uždavinio – sujungti abu ordinus į vieną kumštį – įgyvendinimas įstrigo. Atmosfera kaito, buvo aišku, kad artėja atomazga. Ji įvyko 1260 m. liepos 13 d., tačiau ne prie Georgienburgo, o beveik už dviejų šimtų kilometrų į šiaurę, dabartinėje Latvijoje, prie Durbės. Kodėl?
Ogi todėl, kad žemaičiams žūtbūt reikėjo laimėti šį mūšį, ir ne vien kariniu požiūriu. Sprendėsi ne tik karinės galios klausimas – sprendėsi Žemaitijos likimas: būti ar nebūti jai kaip tokiai. Naujai susiformavęs subetnosas jau buvo įžengęs į brandos fazę, trūko tik krikšto – iniciacijos, kuri, anot Levo Gumiliovo, ir įšventina naują darinį. Po Durbės mūšio Žemaitija įsirašė į Europos istoriją kaip atskiras jos sandas, – šalia tokių istorinių kraštų, kaip Akvitanija, Bretanė, Bohemija, Galicija ir t. t., kuriems vis dėlto nebuvo lemta tapti valstybėmis ir kurių dabartiniuose žemėlapiuose nerasi. Žemaitija, jos valdovai, pasirodė subrendę strategai, o žemaičių karius priešų kronikos pagarbiai vadino vires experti et subtile in bello – „vyrais, patyrusiais ir išmaniais karo mene“. Jau vien ko vertas taktinis manevras– sužinojus, kokios jėgos juda link Georgienburgo, patraukti link be apsaugos likusių Kuršo žemių, esančių už daugelio varstų. Šis manevras sutrikdė teutonų strategus, leido žemaičiams pasirinkti palankesnę vietovę ir dvigubai mažesnėmis pajėgomis laimėti triuškinančią pergalę. Šį mūšį žemaičiai laimėjo vieni – Mindaugo Lietuva viešai tegalėjo teikti politinę-diplomatinę paramą, pavergti prūsai kovėsi ir žuvo kryžiuočių pusėje, o legenda apie žemaičių pusėn perėjusius kuršius ir kitas pavergtas baltų gentis kelia didelių abejonių – patikėti galima nebent tuo, kad estų-lyvių būriai patraukė namo pasitaikius pirmai progai... Prie Durbės žuvo apie šimtą penkiasdešimt riterių, nedaug mažiau nei prie Žalgirio, kur jų krito du šimtai. Garsiajame Aleksandro Neviškio vadovautame mūšyje ant Čiudo ežero, neva sustabdžiusiame Drang nach Osten, žuvo tik 16 riterių.
III. Žemaitija ir Lietuva
Įžengiame į minų lauką. Žemaitiškasis separatizmas gyvas iki šiolei, ir jo gyvavimą aiškinti vien išorės – istorinių Lietuvos priešų – poveikiu būtų netikslu ir nepakankama, nors toks skatinimas realiai egzistuoja: užtenka prisiminti žinomą Aleksandro Dugino, slaptosios Kremliaus eurazinės koncepcijos vieno kūrėjų, vadovėlio “Geopolitika” autoriaus teiginį, jog Rusijai naudinga skatinti separatistines tendencijas „Pribaltikoje“. Taigi, žiūrint iš dabarties politinių tendencijų, žemaitiškasis separatizmas yra kenksmingas Lietuvos valstybės interesams. Bet, žinant žemaitiškąjį užsispyrimą, šito argumento nepakanka. Pabandysime prie problemos prieiti iš kitos pusės.
Kaip žinia, savimonės susiformavimui mitiniai dalykai turi bene didesnę įtaką nei istoriniai faktai. Tuo galima paaiškinti tokios pseudolektūros kaip Charleso L. T. Pichelio Žemaitija įtaką. Nesigilindamas į turinį norėčiau patikinti, kad paslaptingasis Charlesas L. T. Pichelis yra toks buhalteris Pikelis iš Toronto. Paklaustas vietinių Kanados lietuvių, kodėl nesirašo savo pavarde, jis atsakydavo: „Kas tada mane skaitytų...“ Išties, taktika pasirinkta teisinga – po Česlovo Gedgaudo paslaptingasis Charlesas yra didžiausias mūsų liaudiškos istorijos gerbėjų pranašas, dešimttūkstantiniu tiražu nušluostęs nosį akademikams. O jie šito irgi yra nusipelnę. Jei sovietiniais laikais savo provincialumą ir žemažiūriškumą buvo galima dangstyti cenzūra, tai naujaisiais laikais daugelio akademinė impotencija – kaip ant delno. Užtat suklestėjo antišapokizmas ir naujos mados polonofilija su senu, dar neišsivadėjusiu Litwa środkowa kvapeliu...
Kas gi yra lietuvis, ką reiškia žodis „Lietuva“? Tūkstantmečio minėjimas suintensyvino paieškas, susidomėjimo savo žila praeitimi banga davė rezultatų – tiesa, ne akademinėje aplinkoje, o vadovėliuose ypač daug įšalo. Tačiau dabar jau niekas neabejoja, kad Lietuva – tai ne iš menko Lietaukos upelio kilęs pavadinimas, o neįprastai ir nelauktai imlus terminas, sietinas su tokiais senžodžiais kaip „lieta“, „leičiai“, atsispindintis net ir platesniame, indoeuropiniame kontekste (plg. graikų leiton – valdžia, valstybė ir t. t.). Tai leidžia teigti, kad „lietuvis“ yra ne genties pavadinimas (tokios genties niekada nebuvo), o viršgentinio junginio, virtusio protovalstybiniu dariniu, o Mindaugo laikais – ir valstybe, pilietis. Žodis „Lietuva“ yra žodžio „valstybė“ sinonimas, reiškiantis pačią valstybę, kurios piliečiai pradėjo save vadinti lietuviais.
Tuo tarpu subetnosas-potautė žemaičiai ir viršgentinis junginys Žemaitija taip ir liko žemių konfederacija, neišaugusia iki valstybės. Subetnosu galima būtų vadinti ir jotvingius, tačiau jiems nepavyko sukurti valstybingumo pradmenų – čia irgi turbūt ne paskutinį vaidmenį atliko geografija, gamtinės sąlygos, kurios žemaičiams buvo palankesnės. Taigi, vaizdžiai sakant, kiekvienas žemaitis drąsiai gali save vadinti lietuviu, bet ne kiekvienas lietuvis yra žemaitis. Aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai ir panašūs kasdienės kalbos terminai žymi tik etnografines skirtybes, paremtas daugiausia tarmėmis.
Kadangi jau buvo susikūrusi Lietuvos valstybė, chronologiškai anksčiau pribrendusi valstybingumui, tai Žemaitija natūraliai, kaip krauju ir kalba artima padermė, įsijungė į jos sudėtį. Tame nėra nieko menkinančio ar žeminančio – atvirkščiai, žemaitiškasis sandas buvo būtinai reikalingas naujai gimusiai valstybei, kuriai dar reikėjo stotis ant kojų, jis įnešė į lietuviškąjį lyriškąjį-matricentrinį charakterį būtiną dozę vyriškumo, kuris netrukus suliepsnojo pasionariška liepsna, praplėtusia valstybės-imperijos ribas „nuo jūros iki jūros“. Iš kitos pusės, „jau net XIII a. buvo labai ryški žemaičių bendralietuviška savimonė. Po laimėto Durbės mūšio žemaičiai turėjo galimybę sukurti savo valstybę, o jie siuntė pasiuntinius pas Mindaugą, reikalaudami, kad jis priimtų juos į savo valdinystę. Žemaičių vadai suprato, kad galima atsilaikyti tik bendroje Lietuvos valstybėje. Tas supratimas rodo, kad lietuviškų genčių solidarumas, kaip teigia Lowmiańskis, buvo akivaizdus“.
Žemaitiškumo atgarsių būta ir vėliau – tai Jonušo Radvilos, to Žečpospolitos kėslų didžiausio zdrajcos, pastanga nusimesti dusinančią unijinę naštą, tai ir Valančiaus–Daukanto tandemas, išgelbėjęs lietuviškumą nuo neišvengiamos mirties, ir Plechavičiaus fenomenas, ir dar daug panašių. Susiliejimo procesas neapsiėjo be trikdžių – treniotiškasis konservatyvumas pražudė vienintelį mūsų karalių, palikdamas Lietuvos kūne vadinamąjį „Treniotos randą“, dar tebemaudžiantį kai kuriems pagonybės apologetams; žinomi kieti Vytauto poelgiai su žemaičių separatistais, o ir didžiojo kunigaikščio leičius, kurių pėdsakai išlikę Žemaitijos kaimų pavadinimuose, galima traktuoti kaip federacinės Lietuvos valstybės žandarmeriją (savitas, tiesa, gerokai pritemptas analogas būtų mūsų muitininkai ir pasieniečiai Rytų Lietuvoje...).
Таčiau neabejotina – mūsų nebūtų, nei kaip valstybės, nei kaip etnoso, jei ne žemaitiškoji kraujo čiurkšlė, įliejusi į mūsų gyslas, į mūsų lyriškąjį savimonės substratą tautos išlikimui taip reikalingą pasionarišką vyriškumo hormoną.
Pabaigai, kad žemaičiai pernelyg „nepasikeltų“ – jie turės atsakyti kad ir į tokią tautos istorijos mįslę: kaip, kokiu būdu pačioje Žemaitijos prieširdyje, Nevėžio ir Dubysos aukštupiuos, susiformavo savotiškas istorinis-lingvistinis auglys, vadinamoji Lawdańska szlachta, lenkiškai kalbančių smulkiųjų, akalicos bajorų anklavas – visi su labai gražiomis, grynai žemaitiškomis-lietuviškomis pavardėmis. Apskritai slavėjimas tebėra viena iš lietuviškosios savimonės slaptųjų negalių, nuo kurių, kaip rodo pastarųjų dvidešimties metų patirtis, beveik negelbsti ir nuosava valstybė. Taip kad istorinis zondas į eksperimentui palankią, uždarą erdvę, – Liaudos bajoriją, – turintis iš esmės atsakyti, kur slypi ta negalia – dar prieš akis.
Post scriptum: Kaip žydi Žemaitijos girios (Aleksandras Tenisonas, Žemaitijos girių takais = In the forests of Žemaitija (Samogitia), Čikaga: Lietuvos miškininkų sąjunga išeivijoje, 1975.)
"Kas nėra matęs, kas nežino, kaip žydi rugiai, kaip dulksta pudruoja milijonai varpų rugių lauke! Bet kas yra matęs ir stebėjęs, kaip žydi girios, kaip žydi mūsų mėlynieji eglynai? Saulėtų pavasarių dienomis negalėjau atsigėrėti žieduose skęstančiais rausvai baltais sodais, atsigrožėti plačiai miške švytruojančiais gėlynais, krūmais ir medžiais, bitelių dūzgimu ir net ištisais medynais, žiedų pumpuruose paskendusiais. Daug gražių jaukių dienų, gegutei linksmai kukuojant ir girioms žydint, esu praleidęs vaikštinėdamas po girias žiedadulkių papuoštais geltonais batais, išmargintu švarku ir linksmai kartojęs: „Miškas žydi... Giria žydi!“ Tačiau ir tada mintimis vis sugrįždavau prie to didingo reginio, to nuostabaus vaizdo, kurį mačiau tik vieną vienintelį kartą, kai nuo Lopaičių kalno, žvelgdamas į plačiąją Žemaitijos žemumą, stebėjau, kaip fantastiškai ir gaivalingai žydi mūsų eglynai.
Buvau dar jaunas. Vieną saulėtą vidurdienį leidaus per Zarūbų kaimo laukus takais žemyn nuo Lopaičių kalno į Šlapgirį. Iš tenai, nuo Tverų–Žarėnų vieškelio žiūrint, atsiveria prieš akis tolima Žemaitijos panorama. Žvelgiant į vakarus, plačiame violetiniame tolyje matyti gausiais eglynais mėlynuojanti ir banguojanti Žemaičių žemuma, o papėdėje stūkso Šlapgirio, Surgėdų, Užpelių, Užtilčių girios. Už jų toliau dunkso Gomontlaukio Patyrių, Gilogirių, Alko girios bei Didžioji giria. Dar toliau horizonte medžių viršūnes kaišioja Vainačių, Stalgo, Kulių ir Rietavo girios. Šis platus mėlynųjų girių horizontas vakaruose siekia tolimą Prūsų šalį, Birutės kalną ir banguojančią Baltiją. Tolumoje tarp girių glūdi kaimai ir iš mėlynuojančio tolyje kilimo kelia į dangų savo bokštus Rietavo, Kulių, Plungės, Stalgėnų, Medingėnų, Andriejavo bažnyčios. Iš visų pakraščių kilo ir vilnijo gelsvi dulkių sūkuriai, ir greit visa girių mėlynė, visa panorama paskendo žiedadulkių migloje. Sužavėtas stebėjau, kaip žydėjo miškas, kaip žydėjo girių jūra! Tai buvo panašu į rugių lauko žydėjimą, tik šis laukas buvo milžiniškas Žemaitijos žemumos girių laukas!
Nebuvau tokio stichinio gamtos reiškinio, tokio miško žydėjimo reginio matęs. Ir vėliau neteko matyti. Reikia ir momento, ir vietos sutapimo. Visas žydėjimo procesas nesitęsė ilgai, tik trumpą valandėlę. Kai pasiekiau Šlapgirį ir iš Užgervinių per tvorą žengiau į mišką, ten jokio dulkėjimo jau nebebuvo, bet lipynė tvoroje, miško paklotė ir krūmai buvo apdulkėję geltona pudra. Kur tik prisiliesi – nusipudruosi, o praskaidrėjęs miške oras skleidė malonų girios kvapą."
