Istoriko diplomą Vilniaus universitete įgijusi G.Šapranauskaitė laimėjo Kultūros ministerijos skelbtą konkursą eiti netoli Rumšiškių (Kaišiadorių r.) įsikūrusio Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pareigas.
Prieš du dešimtmečius įkurtos viešosios įstaigos Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos steigėja ir vadovė surinko daugiausia konkurso vertinimo komisijos balų ir nurungė keturias pretendentes.
Anksčiau G.Šapranauskaitė Lietuvos liaudies buities muziejuje yra dirbusi vyresniąja muziejininke. Muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai. Direktorė nusiteikusi, kad dauguma jos planų per šį laiką turėtų tapti tikrove.
– Ko muziejui trūksta, kad jis taptų dar stipresniu traukos centru? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Šapranauskaitės.
– Turiu muziejaus viziją ir stengiuosi ją įgyvendinti. Muziejus keitėsi ir keisis, drastiškos pertvarkos nereikalingos, tik norėtųsi didesnio pokyčių greičio.
Muziejuje turi būti tinkama pastatų-eksponatų ir kilnojamųjų eksponatų apsauga, tačiau tiems eksponatams lig šiol neturime saugyklų, kurios galėtų būti atviros lankytojams. Muziejaus ekspozicijoje galima matyti tik dešimtadalį to, kas sukaupta daugiau nei per 50 metų.
Statiška ekspozicija jau netenkina lankytojų poreikių. Ji nekuria emocinio santykio, o muziejai po atviru dangumi dar vadinami emocijų muziejais. Tokie muziejai ypatingi tuo, kad juose daug vyksmo, kurio mums, reikia pripažinti, dar trūksta.
Numatome pasitelkti įvairiausius būdus, pavyzdžiui, vaidmenų atlikimą, kelionės laiku metodą, kurie padėtų įtraukti lankytojus, skatintų aptarti, apmąstyti praėjusių kartų gyvenimišką patirtį, tam tikro istorinio laikotarpio įvykius, svarbius šių dienų žmogui, – tai migracija, gamtosauga, pasaulinės krizės, valstybės gynimas.
Galbūt kartais pakanka ekspoziciją papildyti menka detale – tarkime, veikiančiu laikrodžiu. Į trobą įėjęs žmogus išgirstų tiksintį sieninį laikrodį. Tai sukurtų regimybę, kad čia gyvenama, o šeimininkas tik trumpam kur nors išėjęs.
Mūsų muziejus gali tapti vieta, kurioje plėtojamos kitos veiklos. Vienas tokių pavyzdžių – žirgų terapijos centras, skirtas sveikatinimui, rekreacijai, pramogoms.
– Ar dar matote galimybių papildyti ekspoziciją, ar visi įdomiausi eksponatai jau surinkti?
– Planų ekspozicijai papildyti daug ir įvairių – štai turime atstatytus Aristavėlės dvaro rūmus ir planuojame pagal galimybes sukurti visą dvaro pastatų ekspoziciją.
O ir eksponatai tikrai ne visi surinkti, tik vietos naujiems saugoti labai jau trūksta.
Tikrovė verčia visuomet įvertinti galimybes. Šiuo metu pirmenybė teikiama esamų muziejaus pastatų-eksponatų priežiūrai bei tvarkybai.
– Kaip būtų galima pailginti aktyvios muziejaus veiklos laiką ir sumažinti sezoniškumo įtaką?
– Muziejaus miestelį įsivaizduoju kaip įvairios veiklos centrą, atvirą lankytojams jei ne visus metus, tai bent jau 8–9 mėnesius.
Muziejaus miestelio aikštėje prieš Kalėdas derėtų atgaivinti tradicinį saldaturgį – jie labai populiarūs tokiuose muziejuose kaip mūsų.
Juose artėjant vienai svarbiausių metų švenčių žmonės turi galimybę išsirinkti išskirtinį gaminį šventiniam stalui, kalėdinę dovaną ir kartu kultūrinėje erdvėje, kiek kitaip negu įprastai, ruoštis šventėms, praleisti laiką su šeima.
– Minėjote apie norą plačiau atverti duris. Kokią vietą užims renginiai, kurie nėra tiesiogiai susiję su muziejaus veikla?
– Muziejus, kaip kultūrinė erdvė, turi labai svarbią misiją. Dalis renginių yra tiesiogiai susiję su muziejaus veikla, kuri be švietėjiško turinio net neįsivaizduojama.
Tačiau yra ir kitokios veiklos, tarkime, žinomas muzikos festivalis „Granatos Live“. Nuomonių iki šiol esama prieštaringų svarstant, ar muziejus yra tinkama vieta panašiems renginiams. Vis dėlto matau prasmę tęsti bendradarbiavimą.
Galbūt didžioji dalis festivalio lankytojų, jaunų žmonių į muziejų niekada net neatvažiuotų.
Taigi pasinaudojame galimybe plačiau pristatyti muziejų ir netiesiogiai mokyti jauną žmogų protingai ir atsakingai elgtis su kultūros vertybėmis.
– Kas yra pagrindiniai muziejaus lankytojai?
– Esame muziejus po atviru dangumi, ir tai reiškia, kad gamtinės sąlygos turi įtakos lankytojų skaičiui.
Štai praėjusiais metais muziejų aplankė daugiau kaip 100 tūkstančių lankytojų, šis skaičius tolygiai auga.
Pavasarį ir vasaros bei rudens pradžioje atvyksta labai daug moksleivių grupių.
Visą muziejaus lankymo sezoną sulaukiame pavienių lankytojų, ypač džiaugiamės didėjančiu būriu jaunų šeimų su vaikais.
Užsieniečiai sudaro apie 20 procentų lankytojų, dažniausi mūsų svečiai – Europos Sąjungos šalių, JAV, Rusijos, Japonijos gyventojai.
Muziejui esamas lankytojų skaičius – ne riba.
Muziejuje daugėjant paslaugų ir veiklos jis turėtų augti, o geras rezultatas būtų 300 tūkst. žmonių per metus.
Parinko vaizdingą vietovę prie Kauno marių
Lietuvos liaudies buities muziejus užima 195 hektarų plotą prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje.
Muziejaus įkūrimo idėją dar XX amžiaus pradžioje puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baršauskas.
Sprendimas kurti muziejų buvo priimtas 1965-aisiais, o po dvejų metų prasidėjo statybos darbai.
Muziejus atidarytas 1974 metų birželio 21 dieną, jame buvo 52 pastatai, vėliau jų skaičius padidėjo beveik triskart.
Muziejuje lankėsi Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas ir karalienė Silvia, Norvegijos karalius Haraldas V ir karalienė Sonja, įvairių šalių vadovai.
