Visą savaitę lietuviško kraujo turintis australas N.Jurevicius Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentams dėstė personažų dizaino paslaptis ir surengė savo kūrybos parodą VDA galerijoje „5 malūnai“, rašo „Lietuvos rytas“. Žinomo menininko vadovaujamose kūrybinėse dirbtuvėse panoro dalyvauti ne tik grafiką, bet ir dizainą, animaciją, scenografiją studijuojantis jaunimas.
Nors studentų buvo dvigubai daugiau, nei numatyta, 41 metų N.Jurevicius nusprendė dirbti su visais. Dėstytojo viešnagę surengusiai Grafikos katedrai teko dirbtuves iš studijos perkelti į akademijos vestibiulį. Kūrybinių dirbtuvių rezultatus jau šį antradienį bus galima pamatyti naujuose VDA rūmuose rengiamoje parodoje.
– Ar Vilniaus studentai skiriasi nuo studentų „Pictoplasma“ akademijoje Berlyne?
– Taip, lietuviai nėra taip smarkiai paveikti populiariosios amerikietiškos ir japoniškos kultūros: filmų apie supermeną, komiksų ar japonų animacijos. Juos veikia visai kiti dalykai. Man tai gana artima, nes pats jaučiu stiprią tarpukario Lietuvos kultūros įtaką.
Vilniaus akademijoje studentai yra mokomi įvairių daiktų, knygų, rūbų, interjerų dizaino, tačiau personažų dizainas - naujiena. Todėl aš ir pasakoju studentams apie pagrindinius personažų ir jų istorijų kūrimo principus.
– Jūs gimėte Australijoje, gyvenate Kanadoje, tačiau jaučiate Lietuvos kultūros įtaką?
– Gimiau mažyčiame Australijos miestelyje, o mano tėvas gimė karo metais Vokietijoje. Mano senelė iš Latvijos, senelis – iš Lietuvos. Jie susitiko JAV įtakos zonos karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Ir po savaitės senelė jau pradėjo nešioti po širdimi mano tėvą. Senelis nemėgo veltui gaišti laiko.
Seneliai ir tėvas man, kaip menininkui, padarė didžiausią įtaką. Senelis buvo dailidė. Jis mums išdroždavo įvairiausių medinių žaislų – laivų, namų. O tėvas – keramikas. Jis savo kūriniuose dažnai naudoja piešinius.
Tačiau gal net svarbesnė buvo pati senelių namų atmosfera. Aš tai įvardiju kaip lietuviškos kultūros įtaką. Jie Australijoje susikūrė mažytę Lietuvą – su lietuvišku praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio interjeru, senais medžio raižiniais ant sienos ir lovatiesėmis su baltiškais ornamentais. Net maistas jų namuose buvo toks kaip tėvynėje.
– Jums patinka lietuviški valgiai, tarkime, cepelinai?
– Jų dar niekada neragavau, tačiau iš studentų girdėjau, kad tai gana nesveikas maistas. (Juokiasi.)
Man lietuviškas maistas – tai klasikinis skaidrus vištienos sultinys su daržovėmis, rauginti kopūstai, iš saldumynų – vafliai ir apvalios bandelės su cinamonu. Patį pirmąjį vakarą, kai atskridau į Vilnių, mane pasitikusi VDA Grafikos katedros docentė Marija Marcelionytė-Paliukė pavaišino naminiu sultiniu, kurio skonis buvo visai toks pat kaip mano senelių namuose.
– Sakėte, kad turite dukrą. Ar jai patinka pats populiariausias jūsų personažas – pabaisiukė ScaryGirl?
– Patinka. Juolab kad ji man ir pasufleravo šią idėją. Kartą dukra gulėjo ligoninėje, o iš jos kyšojo daugybė įvairiausių vamzdelių. Šiurpokas vaizdas.
Ačiū Dievui, jai viskas baigėsi gerai, o iš to įspūdžio atsiradęs ScaryGirl personažas išpopuliarėjo pasaulyje. Kai menininkas iš Honkongo pasiūlė man kurti vinilinius žaislus, šis personažas tapo pirmuoju mano žaislu.
– Jums patinka šiurpinti? Filmuko „Peleda“ personažai irgi gąsdinantys – didžiaakiai paukščiai, Giltinė.
– Tokios man atrodė senelio pasakos. Jis duodavo mums su broliu iš Lietuvos atsivežtas vaikiškas knygas, kurių paveikslėliai buvo nespalvoti, pilki ir kiek slegiantys, bet bauginamai įdomūs. Tai buvo iš tiesų gerų dailininkų darbai, ir aš labai mėgau tas knygas. Žodžiu, užaugau su lietuviška grafika.
– Kodėl nuo tradicinės iliustracijos perėjote prie animacijos, žaidimų, žaislų? Norėjosi daugiau judesio?
– Norėjosi papasakoti daugiau ir įdomesnių istorijų apie sukurtus personažus. Man pačiam teko išmokti naudotis kompiuterinėmis programomis, nes studijavau tradicinę grafiką. Gana greitai pradėjau internete skelbti trumputes animuotas istorijas ir žmonėms jos patiko.
Po knygutės ir žaidimo apie ScaryGirl sėkmės atsirado ir lietuviškoji „Peleda“. Pamaniau, kad prasminga sukurti filmą, kuriame susipintų Australijos, Kanados ir Lietuvos paveldas. Šiam filmui muziką sukūrė mano brolis. Jau yra ir žaidimas „Peleda“ – jaunesnio amžiaus vaikams.
– Kokio dailininko animaciniai filmai jums labiausiai prie širdies?
– Mėgstu Hayao Miyazaki ir studijos "Ghibli" filmus. Juose meistriškai suderinti japoniškos ir europietiškos kultūrų elementai. Aš savo darbuose – knygose, filmuose, žaidimuose –siekiu senųjų Australijos, Kanados ir Lietuvos kultūrų sintezės. Malonus netikėtumas buvo tai, kad atvažiavęs į Lietuvą pamačiau, jog čia yra nemažai baltų kultūros palikimą puoselėjančių žmonių.
– Jūsų pirmieji įspūdžiai Vilniuje? Ar senelių šalis pateisino jūsų lūkesčius?
– Vilnius gerokai pranoko mano lūkesčius. Važiuodamas čia įsivaizdavau pasakų šalį, kurioje daug miškų, o juose – įvairių monstrų, pelėdų. Pamatęs Vilnių buvau nustebęs, koks tai nuostabus ir senas miestas. Aš domiuosi Europos istorija, todėl buvau tiesiog sužavėtas.
Ypač patiko Vilniaus kalvos. Aš gyvenu Mindaugo gatvėje, ir kiekvieną rytą stengiuosi eiti į Dailės akademiją vis kitu keliu.
Tačiau kiekvieną kartą nusileidęs žemyn atsiduriu toje pačioje vietoje. Toks jausmas, kad visos Vilniaus gatvės kaip upės teka žemyn ir susilieja prie Katedros.
– Gal atvykęs į Lietuvą išgirdote kraujo ar genų balsą?
– Būna tokių momentų, kai žiūrėdamas į žmones pagalvoju, kad jie – tokie kaip aš. Gal jie net mano giminės? Tikiu, kad Lietuvoje gali būti mano giminės atžalų, tačiau dar neturėjau laiko jų paieškoti. Gal perskaitę šį pokalbį atsilieps?
Tik Lietuvoje sužinojau ir tai, kad mano pavardei priklauso paukščiukas ant c raidės. Vadinasi paukščiai neatsitiktinai atsirado mano kūryboje. (Juokiasi).
Tikiuosi ateityje atsivežti į Lietuvą savo tėvą, o taip pat brolį ir seserį, kurios vardas gana lietuviškas -- Amber. Gal tuomet surasime ir ką nors iš giminių.
Lietuva – pelėdos ir šakočiai
Kanadoje gyvenantis ir kuriantis N.Jurevicius gimė Australijoje. Menininko senelis buvo lietuvis ir jo sektos pasakos paskatino kūrėją sukurti populiarų animacinį filmą ir internetinį žaidimą „Peleda“. Vizualinę šių kūrinių stilistiką įkvėpė liaudiški raižiniai, koplytstulpiai ir šakočiai.
„Peleda“ pelnė Australijos kino ir televizijos menų akademijos apdovanojimą už dizainą ir buvo pripažinta geriausiu vaikišku televizijos serialu. Nuo 2004 m. menininkas dalyvauja parodose JAV, Kanadoje, Australijoje, Italijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Taivane.
Nuo 2003 m. jis skaito paskaitas ir veda kūrybines dirbtuves tarptautiniuose festivaliuose, konferencijose, mokyklose ir universitetuose. Šiuo metu jis yra vienas pagrindinių „Pictoplasma“ akademijos (Berlynas, Vokietija) dėstytojų.
N.Jureviciaus dizaino kūriniai naudojami reklamos kampanijoms. Jo užsakovai – „Warner Bros“, MTV, „The Wall Street Journal“, „Fuji“, „Subaru“.
Australas yra sukūręs per 60 įvairiausių personažų. Populiariausias jų – mergytė ScaryGirl. Knygelė apie ją pelnė daugybę įvairių apdovanojimų, o 2009 metais buvo išleistas ir internetinis žaidimas, kurį žaidžia pusantro milijono vartotojų.
N.Jurevičius tikisi savo projektui "Peleda" rasti partnerių ir Lietuvoje. Kūrėjo manymu, tai leistų Baltijos regioną geriau pažinti platesniam pasauliui.
