Ir mūsų gimtoji žvaigždė, panašu, nusprendė šią progą pažymėti su trenksmu. Sausio 4 d. į Žemės magnetinį lauką rėžėsi lėtai judantis Saulės dalelių kamuolys, vadinamas vainiko masės išmetimu (CME).
Šis susidūrimas sukėlė nedidelę G1 klasės geomagnetinę audrą (pačią mažiausią iš penkių klasifikuojamų stiprumų), kuri, pasak Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) Kosminių orų prognozių centro, gali sukelti nebent silpnus elektros tinklo svyravimus, sutrikdyti įprastą kosminių palydovų veikimą – ir spalvingas pašvaistes stumtelėti daug toliau į pietus nei įprastai.
Ši menko stiprumo geomagnetinė audra neturi jokio poveikio mūsų planetai ar jos gyventojams.
Geomagnetinė audra prasidėjo apie 11 val. Lietuvos laiku ir tęsis iki 17 val., taip pat ketvirtadienio ryte nuo 5 iki 8 val.
Kas yra perihelis?
Žemė aplink Saulę skrieja ne tobulu apskritimu, o elipse. Tokia elipsinė orbita natūraliai reiškia, kad tam tikrais momentais Žemė priartėja prie Saulės, o kitais – nutolsta.
Jau daugelį metų Žemės perihelis įvyksta per kelias savaites nuo žiemos saulėgrįžos, oficialios žiemos pradžios Šiaurės pusrutulyje, kai Šiaurės ašigalis labiausiai pasviręs nuo Saulės, o Pietų ašigalis – į Saule. Tačiau šis saulėgrįžos ir perihelio sutapimas tėra tik sutapimas; saulėgrįža susijusi su Žemės posvyriu į Saulę arba nuo jos, o perihelis – su fiziniu planetos atstumu nuo Saulės.
Tikroji perihelio data nuolat kinta: kas šimtmetį dėl nedidelių mūsų planetos orbitos keistenybių ji pasislenka maždaug dviem dienomis. 1246 m. perihelis ir žiemos saulėgrįža iš tikrųjų buvo tą pačią dieną. Po tūkstančių metų, 6430 metais, perihelis puikiai sutaps su pavasario lygiadieniu kovo 20 d.
Sprogimai Saulėje
Tai, kad šių metų perihelis sutampa su geomagnetine audra, taip pat grynas sutapimas.
Šios audros kyla, kai krūvį turinčios Saulės dalelės atsitrenkia į Žemės magnetinį lauką (vadinamą magnetosfera), šiek tiek jį suspaudžia ir kai kurios dalelės patenka į viršutinius planetos atmosferos sluoksnius. Dauguma geomagnetinių audrų būna nedidelės, dėl jų būna ryškesnės pašvaistės ir dideliame aukštyje retkarčiais sutrinka radijo ryšys.
Tačiau kai kurios geomagnetinės audros – pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs 1859 m. Carringtono įvykis – gali sukelti pašvaistes nuo abiejų polių iki pat ekvatoriaus ir sukelti masinius elektros energijos tiekimo sutrikimus visame pasaulyje.
Geomagnetines audras sukelia Saulės vainiko masės išmetimai – milžiniški krūvį turinčių dalelių išsiveržimai iš Saulės, kai magnetinio lauko linijos Saulės paviršiuje pernelyg susipainioja ir staiga nutrūksta. Šie magnetiniai raizginiai dažnai siejami su Saulės dėmėmis – tamsiomis intensyvaus magnetinio aktyvumo sritimis, periodiškai atsiveriančiomis ir užsiveriančiomis Saulės paviršiuje.
Jei per vieną iš tokių magnetinių spragų Saulės dėmė nukrypsta į Žemę, per kelias dienas jos sukeltas CME smogia į mūsų planetą.
NOAA duomenimis, CME, kuri turėtų pasiekti Žemę sausio 4–5 d., gruodžio 30 d. išsiveržė iš būtent tokios į Žemę nukreiptos Saulės dėmės.
Saulės aktyvumo ciklas trunka 11 metų, o daugiau dėmių ir magnetinių trikdžių atsiranda artėjant didžiausio aktyvumo laikotarpiui, vadinamam Saulės aktyvumo maksimumu. NASA prognozuoja, kad kitas Saulės maksimumas įvyks 2025 m. liepą. Artėjant šiam momentui Saulės audros taps dažnesnės ir intensyvesnės.
Parengta pagal „Live Science“.
