– Kaip vertinate, kuri naujienos dalis yra svarbiausia paskutiniame NASA pranešime?
– Svarbiausia dalis yra Encelado čiurkšlės cheminės sudėties nustatymas, rodantis, kad Encelade greičiausiai yra hidroterminių versmių. Tokie dariniai Žemės vandenynų dugne aplink save sukuria ištisas ekosistemas; yra netgi manančių, kad gyvybė Žemėje prasidėjo būtent tokiose terpėse.
Taigi šis atradimas yra artimiausia gyvybinga terpė, kokią iki šiol aptikome už Žemės ribų. Tuo metu (Jupiterio palydovo) Europos čiurkšlė, nors irgi įdomus atradimas, yra tik patvirtinimas to, ką įtarėme jau seniau – kad čiurkšlės egzistuoja. Be to, čiurkšles Encelade radome prieš dvylika metų, taigi Europos tyrimai, galima sakyti, keletu metų atsilieka nuo Encelado.
– Daktaras Andrew Coates teigia, kad dabar jis mato tris vienodas galimybes gyvybei už Žemės ribų: Marse, Encelade ir Europoje. Kaip tai vertintumėte Jūs? Ar šansai tikrai lygūs? Kodėl?
– Atradimas Encelade leidžia spręsti, kad ten egzistuoja terpė, labai primenanti tas, kuriose Žemėje tikrai egzistuoja daug gyvybės. Ar panašūs reiškiniai – hidroterminės versmės – egzistuoja Europoje, kol kas pasakyti negalime. Marse situacija dar kitokia: skysto vandens egzistavimas planetoje kol kas nėra vienareikšmiškai įrodytas. Taigi manau, kad Enceladas iš šių trijų vietų yra tikėtiniausia vieta gyvybei egzistuoti šiandien.
– Kas, Jūsų nuomone, nutiktų, jei vis dėlto galiausiai aptiktume gyvybės formą už Žemės ribų – tegul ir mikrobą? Ką tai reikštų žmonijai?
– Nežemiškos gyvybės atradimas būtų didžiulis mokslo pasiekimas, kuris sudarytų sąlygas proveržiui daugybėje mokslo sričių. Jei ta gyvybė paaiškėtų esanti panaši į žemiškąją, ją galėtume laikyti įrodymu, kad panspermija – hipotetinis procesas, kai gyvybė pernešama iš vieno dangaus kūno į kitą – tikrai vyksta. Jei ji į žemiškąją būtų visai nepanaši, galėtume bandyti išsiaiškinti, kaip ji atsirado ir kokie yra bendri visai gyvybei požymiai, o kokie yra būdingi tik žemiškajai. Bet kuriuo atveju, tai padėtų išsiaiškinti, kaip gyvybė atsirado ir vystėsi Žemėje.
Koks būtų poveikis žmonijai – sunku prognozuoti. Jei ta gyvybė būtų tikrai tik kokie nors mikrobai, greičiausiai apie juos būtų daug kalbama keletą mėnesių, o vėliau pasimirštų, kaip ir daugybė kitų kosminių atradimų. Jei atrastume ką nors sudėtingesnio, ir šnekama būtų ilgiau. Tiems žmonėms, kurie Žemę laiko absoliučiai išskirtiniu dalyku Visatoje, bet kokios gyvybės atradimas taptų dideliu sukrėtimu – bet nemanau, kad tokių žmonių yra daug.
– Manoma, kad dar nepakankamai pažįstame mūsų Žemės planetą, dar vis atrandame naujų gyvybės formų ir rūšių. Kodėl verta vykdyti paieškas už Žemės ribų?
– Taip, žinoma, Žemėje yra dar daugybė dalykų, kuriuos galime tyrinėti. Tai – ir atogrąžų miškų gilumos, ir vandenynų gelmės, ir milžiniški urvai, ir netgi Žemės pluta. Bet paieškos už Žemės ribų nemenkina tyrimų, atliekamų Žemėje, o prie jų prisideda.
Be to, nežemiška gyvybė padėtų mums atsakyti į įvairius klausimus apie gyvybės universalumą, sugebėjimą išgyventi ekstremaliomis sąlygomis ir panašiai. Tyrinėdami tik Žemės gyvybę, šitų atsakymų sužinoti greičiausiai nepajėgsime.
– Kaip vertintumėte paskutines naujienas iš „Trappist“ sistemos? Ar, jūsų vertinimu, ten dar yra vilties atrasti gyvybę?
– Vilties visada yra – gyvybė atspari daugybei, atrodytų, pražūtingų problemų. Tačiau stiprus žvaigždės aktyvumas, aišku, mažina tikimybę ten užsimegzti gyvybei. Deja, tokia mažų žvaigždžių problema – planetos turi būti arti jos, kad gautų pakankamai energijos ir galėtų išlaikyti šiltą paviršių, bet tada gresia reguliarių žvaigždės žybsnių pavojus. Tad viltis ką nors įdomaus ten rasti išlieka, bet yra nedidelė.
