Ar mums iš tiesų dera vadintis baltais? Mokslo populiarinimo konkursas

Prūsų, lietuvių ir latvių gentims nusakyti laiko bėgyje buvo naudojamas ne vienas pavadinimas. Šias tautas jungia bendra kalba, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėvoka. Vieną iš pirmųjų visas gentis nusakančių pavadinimų „aisčiai“ mums perteikia paskutinis žymus romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas. Apie 98 m. Tacitas baigė rašyti tiriamąjį darbą „De origine et stv Germanorvm“ (liet. „Apie germanų kilmę ir būklę“), kuriame 45 pastraipą paskyrė aisčių gentims:

Šiuo metu mokslininkai, norėdami išsiaiškinti kas yra tos aisčių gentys, prirašė daug darbų. Didysis Europos senovės tyrinėtojas Kasparas Zeussas Tacito Aestii laikė kuopiniu vokiškos kilmės pavadinimu – ir ta proga priminė, kad gotų kalba turėjo veiksmažodį aistan, kuris reiškė „gerbti“.

K.Zeusso nuomone, „šioje pakrantėje per visus kitimų ir virsmų šimtmečius tarp dviejų galingų kaimynų [galvoje turimi slavai ir germanai] išsilaikė atskira giminė, mažai iš savo pirmykščių sodybų išplitusi ir vadinama vienos jos dalies pavadinimu „lietuviai“. Ši K.Zeusso mintis vyrauja mokslo pasaulyje jau apie 200 metų. Kitaip pasakius, K.Zeussas aisčius siejo su lietuviais. Šiandien paklaustume – kodėl ne su baltais?

Atsakymas gana paprastas. K. Zeusso knyga išleista 1837 metais, o baltų pavadinimą Georgas Neselmanas, nusižiūrėjęs nuo Plinijaus Vyresniojo (gyveno 23–79 m.), į vartoseną įvedė tik 1845 metais. Plinijus Vyresnysis „Baltia“, „Balcia“ ir kitomis to žodžio lytimis vadino salą, kurios krantuose buvo renkamas gintaras. G. Neselmanas tuo tarpu pagal kalbinį požymį baltais pavadino mirusias ir gyvas prūsų, lietuvių ir latvių gentis, taip jas išskirdamas iš kitų indoeuropietiškų kalbinių bendrijų.

Kyla klausimas, kodėl G. Neselmanas šioms gentims priskyrė kažkokios salos pavadinimą? Ar gi Tacito vos ne prieš 2000 metų perteikta žinia nenurodė, kad aisčių kalba priklauso indoeuropiečių grupei ir kad jie skiriasi nuo germanų kalbos? Reikalas tas, kad pradedant IX-X amžiumi, panašiu pavadinimu pradedami vadinti iki tol vardo neturėję estai.

G. Neselmanas, sakykime, vengdamas maišalynės, įvedė naują pavadinimą. Deja, panašu, kad tokiu veiksmu jis į mokslo pasaulį tik įvedė dar didesnę maišalynę. Tad pradėkime vėl nuo pradžių.

Tacitas labai aiškiai nurodė, kad aisčiai vieninteliai renką gintarą krante. Gintaras randamas ne visose Baltijos jūros pakrantėse. Iš esmės jį galėjo rasti tik prūsai, lietuviai ir latviai. Estų krantuose gintaro nerasime. Tad Tacitas tikrai negalėjo minėti genčių, gyvenančių ties Estijos krantais.

Bet gal estai tuo metu gyveno nuo Suomių įlankos lygi pat Vyslos? Tokią mintį savo mėgėjiškoje knygoje „Aestii“ kelia Edgaras V.Saksas. Pagal jį, vakarų slavai prūsais vadino ne ką kitus, o Vyslos žemupyje gyvenusius estus, sembai taip pat buvo estai, o atskira kuršių kalba niekada neegzistavusi – mat kalba, kuria kalbėjo senieji kuršiai, buvo estų kalbos tarmė. Žinoma, tokie Edgaro V.Sakso teiginiai neturi rimto pagrindimo ir rimtų mokslininkų yra lengvai paneigiami. Nežiūrint to, atsiranda drąsuolių, kurie bent dalį jo teiginių bando įrodyti – ir kai kas jiems pavyksta. Pavyzdžiui, šiuo metu esama rimto pagrindo manyti, kad finų gentys gyveno pramaišiui su latvių, lietuvių ir prūsų gentimis, ir aisčiais buvo vadinami tie, kurie dirbo savą žemę.

Kita mokslininkų grupė bando įrodyti, kad aisčiai buvo germanų kilmės gentys. Grindžia jie savo nuomone, neva germaniška žodžio aisčiai kilme, kad Aestii niekaip nesurištas su lietuvišku Aistmarių pavadinimu. Taip pat nurodo Tacito žodžius, kur pastarasis mini aisčius esant panašius į svebus. Dar pamini, kad aisčiais negalėjo būti prūsai, nes prūsai negarbino dievų motinos – tai daugiau germanų tikėjimo dalis. Galiausiai žodis glesum tikrai nepriklauso nei prūsams, nei lietuviams, nei latviams.

Visos šios mintys taip pat neatlaiko jokio mokslinio spaudimo ir net prieštarauja patiems šaltiniams. Pirmiausia, Tacitas labai aiškiai išskyrė aisčius nuo germanų, kalbiniu pagrindu. Germanų kalbose tuo metu jau įvykusi balsių kaita visas jas išskyrė iš kitų indoeuropietiškų kalbų. Todėl negalima taip lengvai numoti ranka į Tacito paminėtą aisčių ir bretonų kalbos panašumą. Ir atvirkščiai – negalima tvirtai remtis į Tacito paminėtą išorinį panašumą su svebais, nes kaimynystėje gyvenantys žmonės dažnai nešioja panašius apdarus. Negalima remtis ir dievų motinos nuoroda – nes viena vertus, religinės pažiūros yra kintantis dalykas, o kita vertus, niekas gerai nežino, kokios tos prūsų religinės pažiūros iš tikro buvo.

Į Vyslos žemupį savo moksliniuose darbuose kėsinasi ir slavai. Tačiau slavų buvimą šiose vietose anksčiau nei V a. sunku įrodyti. Kai kurių užsienio mokslininkų darbuose, skirtuose seniausiajai aisčių istorijai, keliami klausimai, į kuriuos tarsi jau yra atsakęs ligšiolinis archeologijos mokslas. Tačiau visi šie klausimai yra nulemti naujų kultūrinių vėjų ir svarstomi remiantis šiuolaikiniu nusistatymu istorinių įvykių ir archeologinių šaltinių atžvilgiu. Tuose naujuose kultūriniuose vėjuose, beje, jaučiamas sąmoningas ar nesąmoningas siekis matyti prieštaringas ir mokslo duomenimis neparemtas arba nepakankamai paremtas mintis. Tai gali atvesti prie tokios padėties, kai galimi bet kokie, net ir archeologijos mokslu nepagrįsti teiginiai apie Rytų Baltijos pakrantėse gyvenančių tautų seniausius laikus.

Kasparas Zeussas pirmasis kruopščiai surinko ir pateikė beveik visus graikų, romėnų ir kitų autorių liudijimus apie aisčius – ir pabrėžė, kad vokiečiai šitą kuopinį pavadinimą perkėlę vadinti dabartinių estų protėviams, kai jį ėmę pamažu iš vartosenos išstumti atskirų aisčių genčių vardai. Taip pat yra duomenų, kad aisčių gentys buvo apgyvendinusios ir pietinį Suomių įlankos krantą, todėl vėliau ten atėję estai galėjo tiesiog paveldėti ankstesnių gyventojų pavadinimą.

Nereikėtų pamiršti ir to, kad skandinavų Eistr, Eistir ir vokiečių Esten, kuriais šaltiniuose apibudinami estai, nebūtinai turi turėti tas pačias ištakas, kaip Tacito Aestii. Bene iš čia ir bus atėjusi mintis žodį „aisčiai“ sieti su „rytuose“ esančiais gyventojais. Reikia pasakyti, kad šis teiginys atsirado iš nesusipratimo, mat dvibalsis ai– vokiečių žemaičių kalboje išvirto į ē ir tokiu būdu galėjo pasirodyti, kad aisčių vardas esą susijęs su senosios anglų kalbos žodžiu éaste (liet. rytai), todėl vietoj ēsti tai galėjo virsti ēasti.

Tuo tarpu Tacito Aestii, visai tikėtina, yra prūsų, lietuvių ar latvių genčių kalbos žodis. Pirmieji tokias mintis pradėjo reikšti lietuvių kalbotyrininkai Kazimieras Jaunius ir jo mokinys Kazimieras Būga. Pastarasis tvirtino: „Tacitas aisčių vardu apima ne vieną pietinę prūsų giminę, bet ir kitas, nes jis sakydamas gentes, o ne gents pažymi tų giminių daugybę. <…> Mums aisčiai yra lietuvių, latvių ir prūsų tautos protėviai. [...] Visą tautų giminę, kurią sudaro prūsai ir lietuviai, latviai, žiemgaliai, sėliai ir kuršiai, aš vadinu aisčiais, t.y. tuo vardu, kuriuo buvo iki Vulfstanui (apie 900 m.) vadinama prūsų tauta“.

Naujausi moksliniai tyrimai žlugdo ir kitus neva „prieštaravimus“. Tacito visi paminėti žodžiai galėjo atsirasti lietuvių, latvių ar prūsų kalbų dirvoje. Išsiaiškinta, kad gintarą nusakantis žodis glesum atsirado nuo veiksmažodžio gles – „žėrėti, mirgėti, žybčioti, rodytis liepsnai, rusenti“. Tuo tarpu aisčiai pagal naujausius duomenis yra laikomas savivardžiu, kilusiu iš šaknies āi–s(t)– „degti, liepsnoti, šviesti“ vedinių, netiesiogiai besisiejančiu su žeme.

Taigi, įvesdamas savo naujadarą, G. Neselmanas iš esmės neatliko namų darbų ir lengva ranka nubraukė dviejų tūkstančių metų mūsų istorinį palikimą. Tokią klaidą turėjo pastebėti kiti mokslininkai, bet deja jie tą klaidą atkartojo – ir šiuo metu moksle vis įsigali naujadaras, nieko bendro su mūsų tautos savastimi ir dvasiniu palikimu neturintis žodis „baltai“. Liūdniausia, kad šis nesusipratimas iš kalbotyros mokslo išplito ir į kitas mokslo šakas. Kartais net gali pasirodyti, kad žodis „baltai“ moksle yra jau tiek prigijęs, kad nebeverta jo keisti kitu. Tačiau tai yra tik klaidingas įsitikinimas, kurį lengva patikrinti mokslinių straipsnių kiekyje. Žodis „baltai“ neribotai, dažnai net be jokio pagrindimo buvo pradėtas taikyti Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tai yra prieš 30 metų. Tuo nesunku įsitikinti atlikus paiešką „Google scholar“ aplinkoje. Iki to laiko žodžio „baltai“ vartojimas buvo gana ribotas ir daugiausia naudojamas užsienio mokslininkų.

Apibendrinant, galime tik dar sykį paminėti estus, kurie 1998 metais paminėjo savo valstybės ištakų 1900-tąsias metines. Kiek tame yra teisybės – nesvarbu. Lietuviai turėtų imti pavyzdį iš estų ir pradėti rūpintis savo praeitimi. „Baltai“ atrodo kaip nereikšmingas patikslinimas, tačiau jis uždengia labai didelius aisčių tautų pasiekimus ir senolių savivardį. Naujas žodis tampa kliuviniu kitose mokslo šakose, lipdant bendrą mūsų praeities paveikslą. Mokslininkai turėtų laikytis griežtų mokslo taisyklių ir būti atrama bet kuriems politiniams vėjams. Deja, moksle ne kartą yra nutikę taip, kad sykį padarytą klaidą yra sunku ištaisyti. Ir kuo ilgiau mes delsime, tuo sunkiau bus tai padaryti. Kaip tik šiuo metu pasaulyje linkstama atsikratyti svetimųjų primestų pavadinimų. Ne viena tauta jau sėkmingai susigrąžino senuosius pavadinimus. Gal laikas tai padaryti ir mums?

Šis straipsnis buvo parašytas naudojantis daugiausia Eugenijaus Jovaišos ir Simo Karaliūno darbais. Tema yra labai plati ir šis straipsnelis yra tik menkas tų darbų atgarsis, toli gražu neatskleidžiantis visos šio klausimo gelmės.