Aštuonios JAV valstijos dabar naudoja debesų sėjos metodiką, kuri skatina debesų susidarymą ir sausros ištiktuose regionuose aprūpina labai reikalingu vandeniu.
Metodas apima sidabro jodido dalelių, kurios yra labai panašios į ledo struktūrą, išleidimą ore, dažniausiai iš lėktuvų. Pasiekę debesų vidų, jie pritraukia lašelius, kurie susitelkia ir sustingsta. Rezultatas: teoriškai daugiau gėlo vandens pasiekia žemę.
Debesų sėjos idėja egzistuoja jau kelis dešimtmečius, mažiausiai nuo 1940-ųjų – tačiau kylant temperatūrai ir didėjant sausrų rizikai, ši praktika šiandien tampa vis aktualesnė. Kai kurie tyrinėtojai perspėja net apie didėjančią „megasausrų“ riziką, kurios gali trukti ištisus dešimtmečius.
„Be abejo, dabar mes galime geriau išspręsti šią problemą nei prieš 10 metų. Mokslas pasiekė tiek, kad tai klausimas, kurį mes galime ir turėtume bandyti spręsti dabar“, – sakė Vajomingo universiteto atmosferos mokslininkas Jeffas Frenchas.
Iki šiol dažniausiai debesų sėjimas buvo naudojamas sukelti daugiau sniego. Šis sniegas iškrenta žiemą, o po to ištirpsta pavasarį, suteikdamas milijonus litrų gėlo vandens.
Tačiau yra viena didelė problema: nesame visiškai tikri, kaip gerai tai veikia. XX amžiaus antrosios pusės eksperimentai pateikė nuviliančių rezultatų.
Tačiau tai netrukdo valstijoms – įskaitant Koloradą, Jutą ir Vajomingą – bandyti sukelti lietų naudojant šią techniką. Pagal „Scientific American“ duomenis, debesų sėjos vietovėse kritulių padaugėjo nuo 5 iki 15 procentų – palyginus su vietovėmis, kuriose nebuvo taikoma debesų sėja, tačiau negalėjo moksliškai įrodyti priežastinio ryšio tarp debesų sėjos ir didesnio sniego kiekio.
Tokie mokslininkai kaip Jeffas Frenchas vis dar nėra visiškai įsitikinę, kad debesų sėja būtų perspektyvus sausrų sprendimas.
Tačiau esant sparčiai besikeičiančiam klimatui, be abejo, verta išbandyti kiekvieną būdą – kad išgelbėtume sausringus regionus.
