„Kuo arčiau prie ugnikalnių, tuo daugiau rūšių suradome. Šis modelis palaiko mūsų hipotezę, kad rūšys nuo paskutinio ledynmečio plėtė savo gyvenamą arealą pradedant būtent nuo ugnikalnių sričių“, – aiškino tyrimo bendraautorius dr. Aleksas Teraudsas iš Australijos Antarktidos skyriaus.
Antarktida turi maždaug 16 ugnikalnių, kurie buvo aktyvūs nuo paskutinio ledynmečio prieš 20 tūkstančių metų. Mokslininkai sudarė samanų modelio įvairovę, taip pat kerpių ir vabzdžių, kurie dar ir šiandien įprasti Antarktidai.
„Apie 60 procentų Antarktidos bestuburių rūšių nerandama niekur kitur pasaulyje, – sakė vienas iš bendraautorių prof. Peteris Convey'us iš Britų Antarktidos tyrimų centro. – Jie aiškiai pasirodė šiame žemyne ne neseniai, o jau prieš milijonus metų. Kaip jie išgyveno praeities ledynmečius (paskutinis ledynmetis baigėsi prieš maždaug 20 tūkstančių metų) jau seniai glumino mokslininkus.“
„Ugnikalnių garai gali išlydyti didžiulius ledo urvus po ledynais, šiose vietose gali būti net dešimčia laipsnių šilčiau. Urvai bei šiltų garų laukai galėjo būti puikios vietos daugelio rūšių gyvenimui per ledynmečius, – sakė pagrindinė tyrimo autorė dr. Ceridwen Fraser iš Australijos universiteto. – Mes galime daug ko pasimokyti žiūrėdami į praeities klimato kaitos poveikį, ypač dabar, kai mes bandome prisitaikyti prie pagreitintos dabartinio klimato kaitos.“
Nors tyrimas buvo koncentruotas ties Antarktida, jo išvados padeda mokslininkams suprasti, kaip rūšys išgyveno pastaruosius ledynmečius kituose ledyniniuose regionuose, įskaitant laikotarpius, kuomet ledo buvo mažai arba kuomet ledas buvo padengęs daugumą teritorijų.
Taip pat tyrimų rezultatai galėtų padėti bandant išsaugoti rūšių įvairovę Antarktidoje. „Žinant, kuriose vietose vyrauja didžiausia rūšių įvairovė, bus galima jas apsaugoti nuo žmogaus sukeltų aplinkos pokyčių“, – sakė vyresnysis tyrimo autorius prof. Stevenas Chownas iš Monašo universiteto Malaizijoje.
