Mokslininkai kol kas nežino tikslių aplinkybių, dėl kurių Europos medžiotojai-rinkėjai išnyko, tačiau jų nykimas iš esmės sutapo su žemdirbystės plitimu regione. Neolito žemdirbiai į Europą atvyko maždaug prieš 8000 metų ir galiausiai pakeitė medžiotojus-rinkėjus, su kuriais dalijosi žemynu.
„Žemdirbiai pradėjo plūsti į Europą iš Artimųjų Rytų, atsiveždami prijaukintus gyvūnus ir sukultūrintus augalus, o paskui prasidėjo žemdirbių ir medžiotojų-rinkėjų sambūvis, kol prieš 5000 metų medžiotojai-rinkėjai išnyko“, – sako Tiubingeno universiteto (Vokietija) archeologijos ir paleogenetikos profesorius Cosimo Posthas.
Europos medžiotojai-rinkėjai buvo ne vientisas darinys, o įvairių žmonių populiacijų ir kultūrų, kurios išgyveno medžiodamos gyvūnus ir ieškodamos laukinio maisto, visuma.
Medžiotojai-rinkėjai į Europą atkeliavo bangomis ir žemyne pradėjo kurtis maždaug prieš 45 000 metų. C. Posthas šią pradinę populiaciją apibūdino kaip „mirusią šaką“ – nes ji dažniausiai išnykdavo, kaip ir anksčiau į Europą atkeliavę klajokliai. Tačiau po šių pirmųjų nesėkmingų migracijų bent kelios vėlesnės medžiotojų-rinkėjų bangos žemyne suklestėjo.
C. Posthas pažymi, kad šiuolaikinių europiečių maždaug 10–15 proc. DNR yra kilusi iš paskutinės medžiotojų-rinkėjų bangos, išplitusios iš Italijos maždaug prieš 14 000 metų. Taigi, dalis jų genetinio palikimo išliko, nors didžioji dalis jų gyvenimo būdo jau seniai išnyko.
Medžiotojai-rinkėjai, maždaug po 6000 metų atsiradus žemdirbiams, dažniausiai laikėsi atskirai – ir nors žemdirbiai palaipsniui perėmė medžiotojų-rinkėjų genus, medžiotojų-rinkėjų populiacija išliko genetiškai atskira.
Prieš 7000 metų Ispanijoje gyvenusio medžiotojo-rinkėjo vyro DNR parodė, kad jis turėjo mėlynas akis ir tamsią odą. Prieš 14 000 metų taip atrodė dauguma medžiotojų-rinkėjų visoje Europoje, tuo tarpu to meto žemdirbiai turėjo šviesesnę odą ir tamsias akis, sako C. Posthas.
Europoje plintant žemdirbystei, medžiotojai-rinkėjai neteko teritorijų. „Paskutiniai medžiotojai-rinkėjai persikėlė į Europos pakraščius, į vietoves, kuriose jie tiesiogiai nekonkuravo su žemdirbiais“, – aiškina mokslininkas.
Vis dar yra daug nežinomųjų apie tai, kaip šios dvi grupės sąveikavo tarpusavyje. Kai kurie medžiotojai-rinkėjai galiausiai apsigyveno žemdirbių bendruomenėse arba šalia jų. Pavyzdžiui, maždaug 5800 metų senumo medžiotojo-rinkėjo palaidojimas dabartinėje Danijoje (vadinamasis Dragsholmo žmogus) rodo, kad vyras buvo palaidotas su medžiotojų-rinkėjų įkapėmis, tačiau jo mityba atitiko ankstyvųjų Europos žemdirbių mitybą. Tai reiškia, kad jis perėmė imigrantų žemdirbių kultūrą ir mitybą, teigiama 2024 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime.
2024 m. žurnale „PLOS One“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad maždaug prieš 5200 metų Danijos žemdirbių bendruomenė smurtingai paaukojo vyrą medžiotoją-rinkėją iš Norvegijos arba Švedijos. Ritualinis aukojimas nebūtinai buvo bausmė medžiotojui-rinkėjui, jis galėjo būti imigrantas ar prekybininkas, įgijęs vienodą socialinę padėtį tarp žemdirbių – arba jis galėjo būti belaisvis ar vergas, pažymėjo tyrimo autoriai.
Kai kurios medžiotojų-rinkėjų bendruomenės greičiausiai patyrė smurtinę mirtį nuo žemdirbių rankos ar gavo naujų patogenų iš gyvulių. Pavyzdžiui, Danijoje medžiotojai-rinkėjai buvo greitai išnaikinti praėjus kelioms kartoms po to, kai maždaug prieš 5900 metų atvyko žemdirbiai, teigiama 2024 m. „Nature“ tyrime.
Nepriklausomas archeologas ir abiejų tyrimų autorius Andersas Fisheris sako, kad plintant žemdirbiams, jų skaičius sparčiai augo ir jie galėjo „kariauti“ su medžiotojais-rinkėjais.
„Tie vėlyvieji medžiotojai-rinkėjai neapsisprendė tapti žemdirbiais, – sako A. Fisheris. – Kažkas nusprendė už juos, ir galbūt jie buvo išnaikinti to paties proceso metu.“
Parengta pagal „Live Science“.
