Jų karingumas, net žiaurumas tapo mitu, gausiai išsiliejusiu nemariose skandinavų sagose, viduramžių kronikose bei kituose rašytiniuose šaltiniuose. Kuršius gerbė ir jų bijojo.
Garsioji maldelė
Turtingiausia baltų gentimi pagrįstai vadinamais kuršiais besidomintys smalsuoliai neišvengiamai susiduria su viena gajausių ir kontroversiškiausių klišių, ilgainiui tapusia savotišku pradžiamoksliu. Itin dažnai atkartojama fraze, vienu sakiniu apibūdinančia kuršius.
Esą kažkur Danijoje, neįvardytoje ir gal net nebeegzistuojančioje bažnyčioje iki šiol akmenyje iškaltas įrašas: „Dieve, apsaugok mus nuo bado, maro ir kuršių.“ Tačiau viešojoje erdvėje sklando ir kitos versijos.
„Saugok mus, Viešpatie, nuo maro, ugnies ir kuršių!“ Tai – dar vienas variantas. „Viešpatie, apsaugok mus nuo plėšikų kuršių ir žiemgalių!“ Jau trečiasis.
Vieni praeities tyrinėtojai mėgėjai, entuziastai aiškina, kad tokia ar kitokia malda buvusi prie danų bažnytėlės, kiti – bažnyčioje ar bažnyčiose, dar kiti – esą taip buvo meldžiamasi.
Radosi ir versija, esą įrašas yra Saremos salos Kuresarės (pats pavadinimas išties byloja, jog ten gyventa kuršių) vyskupo pilyje, kuri statyta XIII a. Skandinavai jau buvo priėmę krikštą, tačiau tuo metu kuršiai jau nebeužsiėmė plėšiamaisiais žygiais, o XIII a. viduryje buvo užkariauti Livonijos ordino, praradę savo galią.
Nei tokio įrašo, nei pačios maldos užrašymo niekas taip ir nėra radęs, užfiksavęs, bet kalbančiųjų apie tai – nors vežimu vežk.
Ir vis dėlto niekas negimsta iš niekur. Šių eilučių autoriui užsienio literatūroje pavyko rasti tam tikrų pėdsakų, vedančių prie išties egzistavusios garsiosios frazės ar jos pirminio varianto.
„Dieve Visagalis, Tavo malone nuo kuršių mus apsaugok ir nuo jų kalavijo apgink.“ Galbūt tai – archetipinė ir dar neinterpretuota tikroji frazė. Ji užfiksuota apie 1225 m. islandų poeto bei istoriko Snorri Sturlusono senąja norvegų (angl. Old Norse) kalba užrašytoje Karaliaus – arba Ynglingų – sagoje. Toje vietoje, kur pasakojama apie Norvegijos karalių Magnuso ir Sveino valdymą 1049–1051 m. Danų bažnyčiose taip melsdavosi krikščionys.
Taigi, galbūt susiduriame ne su užrašu XIII a., o kuršių vikingavimo aukso amžiumi bei vienais nuožmiausių jų priešų danų vikingais. Kuršiai konkuravo Baltijos jūroje ir su švedais. Vienu metu net buvo įkūrę koloniją Gotlando saloje.
Jokio bado, jokio maro, karo, ugnies. Kuršiai ir jų kalavijai. Galbūt frazė Ynglingų sagoje leidžia apčiuopti siūlo galą, pirminį šaltinį, tą tikrąją frazę, virtusią legenda, mitu ir iškraipyta bėgant šimtmečiams.
Žiaurūs ir gerbiami
„... (iš salų) didžiausia yra ta, kuri vadinama Kuržeme (Churland). Kelias iki jos yra aštuonių dienų (trukmės); tie (kuršiai) yra žiauriausia gentis, visi nuo jos bėga, todėl kad ji pernelyg (atsidavusi) stabmeldystei. Ten labai daug aukso, geriausi žirgai. Visi (jų) namai pilnį žynių, pranašų ir burtininkų“, – apie kuršius XI a. rašė vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis.
Užkoduotos trys žinutės: „auksas“ – tai auksu spindintys žalvario papuošalai, turtai; geriausi žirgai – karių sociumą apibūdinanti užuomina, kuri sufleruoja ir apie itin vertinamą grobį – karo žirgus; žyniai – aiški kuršių – pagonių apibrėžtis ir savotiška žinutė po krikšto vėliava karo žygius rengusioms militaristinėms organizacijoms. Pirmiausia – Vokiečių ordinui.
Žiauriausios genties įvaizdį A. Brėmenietis kūrė ne šiaip sau: kuršiai išties garsėjo karingumu, o tam tikras jų elgesys galimai kėlė baimę užkariautojams. Labai iškalbingas yra aprašytas epizodas vienoje garsiausių islandų sagų (jos herojus buvo realus asmuo) apie Egilį Skalagrimsoną (910–990).
„Sagoje yra vertingas kuršių kaimo ir jo gyventojų aprašymas, taip pat aprašoma skandinavų ir kuršių karinė taktika kilus tarpusavio konfliktui. Žinoma, kad tarp kitų Egilio grobio Kurše daiktų buvo kalavijas, kurį jis praminė Nadr (Angimi) ir kaip savo geriausią ginklą po dvejų metų naudojo mūšyje Anglijoje“, – savo moksliniame straipsnyje „Kuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje“ (2003 m.) rašė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį apsigynęs vertėjas Ugnius Mikučionis. Minėtame darbe jis pridūrė: „Dažniausiai iš baltų tautų sagose minimi kuršiai.“
XIII a. užrašytoje „Egilio sagoje“ išskiriamas vienas esą kuršių žiaurumą iliustruojantis epizodas: minėtas skandinavų vikingas su bendražygiais paslapčia pateko į vieną kuršių gyvenvietę, iš jos namų „grobė tą turtą, kuris buvo palaidas (t. y. viską, ką buvo galima pasiimti)“. Tačiau iš sodybos išėjusių į lauką plėšikų jau laukė savo gimtųjų namų gynėjai. „Kuršiai užpuolė juos aukštumoje, ir kai kurie puolė juos kirsdami ietimis ir kalavijais per tvoras, o kiti užmėtė skudurais jų ginklus. Jie (Egilis su bendrais – aut. past.) buvo sužeisti, o paskui suimti ir visi surišti ir nuvesti į sodybą“, – pasakojama „Egilio sagoje“.
Belaisvius kuršiai įmetė į duobę, o Egilį pririšo prie stulpo. „Žmogus, kuriam priklausė toji sodyba, buvo galingas ir turtingas. <...> Paskui buvo tariamasi, ką su jais (skandinavų plėšikais – aut. past.) daryti. Bondas (ūkininkas) sakė, kad, jo nuomone, geriausia būtų išžudyti vieną po kito. Bondo sūnus atsakė, kad jau esą tamsi naktis, ir nebūsią jokios pramogos iš jų kankinimo. Jis pasiūlė palaukti ryto“, – mitinis kuršių žiaurumas pagrįstas sagos ištraukoje.
Žinoma, reikia suvokti, jog sagos – tai liaudies kūryba (žodis „saga“ yra susijęs su veiksmažodžiu senojoje islandų kalboje „segja“, reiškiančiu „pasakoti, sekti, sakyti“), iš lūpų į lūpas perduotos istorijos, kurių kūrėjai skandinavai įvykius ir jų siužetus galėjo pateikti sau palankiais rakursais. Kitas dalykas – XIII a. islandų sagos – tarsi jų autorių „dialogas su vikingų epocha“, tad visko, kas parašyta už gryną pinigą priimti nereikėtų. Bet, matyt, buvo priežastys ir prielaidos kurti būtent tokias, o ne kitokias istorijas apie kuršius (o ne kitas baltų gentis).
Elitiniai vikingai
Dar vienas svarbus kuršių įvaizdžio dėmuo – jų kaip vikingų įvardijimas ir pripažinimas. Klaidingai manoma, kad vikingais galėjo vadintis tik skandinavai. Kuršių rekonstruktorius, klaipėdietis istorikas Benas Šimkus atkreipė dėmesį, jog vikingams priskiriami įvairios etninės kilmės žmonės.
„Žinoma, šaltinius reikia vertinti kritiškai, nes jų užrašymo metu galėjo būti nusistovėjusi kitokia terminologija, nei aprašomų įvykių laiku, tačiau tai rodo tą patį mentalinį vertinimą vikingų, kaip bendrijos, profesine, o ne etnine prasme“, – teigė jis.
Pateikta keletas ištraukų, liudijančių vikingavimą buvus polietniniu užsiėmimu, t. y. pavadinimu „vikingr“ apibūdinant visus plėšikus, pasirodančius Baltijos jūroje. Olafo Tryggvasono sagoje sakoma: „<…> kai jie išėjo į jūrą, į rytus, juos užpuolė vikingai. Tai buvo estai.“
Lygiai taip vikingams priskiriami kuršiai šiame „Kniutlingų sagos“ epizode: „Kai Danijos konungu buvo Haraldas Pustyklė, už nusikaltimus mažai bausdavo ir krašto gyventojus, ir vikingus, kurie tada plėšikavo Danijoje: kuršius ir kitus Rytų kraštų gyventojus.“
Gijoje „apie Norną-Gestą“ rašoma taip: „Tada mes matome daug laivų plaukiant iš šiaurės. Jiems vadovavo Gandalvo sūnūs. Tada jie puola vieni kitus. Sigurdo Žiedo ten nebuvo, mat jis gynė savo šalį, nes ten siautėjo kuršiai ir kvenai.“
Anot B. Šimkaus, ši ištrauka liudija tam tikrais periodais kuršių piratavimo mastą įgavus itin grėsmingas formas, dėl ko danų valdovai turėjo atsisakyti dalyvavimo svarbiuose kariniuose bei politiniuose reikaluose ir užsiimti savo krašto gynyba.
„<…> Regisi man tavo vyrai, konunge, veikiau esą benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia tavo menėje negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kurlando (Kuršių žemės) ir Šaltojo Svitjodo (Kijevo Rusios – aut. past.)“, – dar vienas kuršius išaukštinantis epizodas, įamžintas sagoje „Apie Sorlį Stipruolį“.
