Paslaptinga rytų Europos kultūra keičia mūsų supratimą apie civilizacijos pradžią

Rytų Europoje prieš 6200 metų statyti protomiestai keičia mūsų supratimą apie civilizacijos pradžią – ir kodėl žmonės iš kaimų persikėlė gyventi į miestus.

 Prieš maždaug 6200 metų Europos rytiniuose pakraščiuose, dabartinės Ukrainos teritorijoje gyvenę žemdirbiai padarė kažką nepaaiškinamo. Jie paliko savo neolito laikų kaimus ir persikėlė į retai apgyvendintus miškų ir stepių plotus.
 Prieš maždaug 6200 metų Europos rytiniuose pakraščiuose, dabartinės Ukrainos teritorijoje gyvenę žemdirbiai padarė kažką nepaaiškinamo. Jie paliko savo neolito laikų kaimus ir persikėlė į retai apgyvendintus miškų ir stepių plotus.
 Tripolės namai iš pinučių ir molio būdavo reguliariai sudeginami.<br>C. Chirita nuotr.
 Tripolės namai iš pinučių ir molio būdavo reguliariai sudeginami.<br>C. Chirita nuotr.
 Dniestras Ternopilio srityje (Ukraina)<br> Wikimedia commons
 Dniestras Ternopilio srityje (Ukraina)<br> Wikimedia commons
 Kukutenio-Tripolės kultūros molinės figūrėlės.<br> Wikimedia commons
 Kukutenio-Tripolės kultūros molinės figūrėlės.<br> Wikimedia commons
Charakteringa Kukutenio-Tripolės kultūros keramika.<br> Wikimedia commons
Charakteringa Kukutenio-Tripolės kultūros keramika.<br> Wikimedia commons
Antropomorfinė Kukutenio-Tripolės kultūros skulptūrėlė.<br> Wikimedia commons
Antropomorfinė Kukutenio-Tripolės kultūros skulptūrėlė.<br> Wikimedia commons
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jun 11, 2021, 9:48 PM, atnaujinta Jun 11, 2021, 9:48 PM

Prieš maždaug 6200 metų Europos rytiniuose pakraščiuose, dabartinės Ukrainos teritorijoje gyvenę žemdirbiai padarė kažką nepaaiškinamo. Jie paliko savo neolito laikų kaimus ir persikėlė į retai apgyvendintus miškų ir stepių plotus. Ten daugmaž dabartinę Belgiją prilygstančiame plote, tarp dviejų šiuolaikinių Kijevo ir Odesos miestų jie susitelkė į naujas, iki 20 kartų didesnes už senąsias, gyvenvietes.

Ši paslaptingoji kultūra, vadinama Kukutenio-Tripolės kultūra, buvo ankstesnė už žinomus seniausius Mesopotamijos miestus – tai buvo civilizacija, išplitusi į Vidurinių Rytų dalis, ir į Kiniją. Ji gyvavo 800 metų, bet tada šis civilizacijos eksperimentas žlugo taip pat paslaptingai, kaip ir buvo prasidėjęs. Gyventojai kraštovaizdyje paliko vos pastebimus pėdsakus, o jokių žmonių liekanų nerasta. „Nei pirštelio, nei danties“, – sako Grand Valley valstijos universiteto Mičigane paleogenetikas Alexey Nikitinas.

Šis stulbinamas pėdsakų trūkumas pakurstė įnirtingus debatus apie tai, ką A.Nikitinas vadina Europos priešistorės „Tamsiaisiais amžiais“. „Pasikalbėjus su penkiais Tripolės archeologais, gaunamos penkios skirtingos nuomonės“, – sako mokslininkas.

Bet duomenų trūkumas domėjimosi nenuslopino – veikiau atvirkščiai. Pastaraisiais metais Tripolės protomiestų tyrimo ėmėsi keli projektai. Nepaisant didelių nesutarimų, ryškėja ankstyvo ir unikalaus urbanizacijos bandymo vaizdas. Jis gali tapti supratimo, kaip moderni Europa kilo iš akmens amžiaus, raktu – ir net gali naujai nušviesti visos žmonių civilizacijos atsiradimą.

Uruką ir Nagarą (Tel Brakas), iškilusius Mesopotamijoje ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, įprasta laikyti pirmaisiais pasaulio miestais. Jose iškastos liekanos rodo tankesnį apgyvendinimą ir naujovišką, hierarchinę socialinę struktūrą – šie du bruožai laikomi neatskiriama miesto apibrėžimo dalimi. Idėja tokia, kad didėjant žmonių populiacijai, nepažįstamieji turėdavo susitikti vienoje vietoje ir sutarti. „Manau, tai buvo tikras psichologinis urbanizmo slenkstis“, – sako Kalifornijos universiteto antropologė ir knygos „Cities: The first 6 000 years“ autorė Monica Smith. Bet Tripolės megagyvenvietės šių kriterijų neatitinka – tad kaip mums juos suprasti?

Ukrainos archeologai apie megagyvenvietes žinojo jau daugiau nei šimtmetį, bet sistemingi kasinėjimai prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, o tarptautinį dėmesį patraukė tik prieš dešimtmetį. Dabar iš kelių tūkstančių Tripolės gyvenviečių gal 15 nusipelnė priešdėlio „mega“ – nes užima didesnį nei 1 kvadratinio kilometro plotą. Didžiausias – Taljanki – yra daugiau nei trigubai didesnis, plotu šiek tiek lenkiantis Londono finansų centrą, vadinamąjį Sitį (angl. London City) ir yra didesnis už Uruką, gyvavusį didžiąją IV tūkstantmečio prieš mūsų erą dalį.

Nors didelės, megagyvenvietės nebuvo tankiai apgyventos. Jų planas koncentriškas, moliu drėbtų pinučių namai išsidėstę šalia kelių, juosiančių didelę centrinę erdvę. Didžiausiose gyvenvietėse stovėjo keli tūkstančiai namų ir gyveno iki 15 000 žmonių – palyginimui, tipiniuose neolito kaimuose gyveno ne daugiau, nei keli šimtai. Tačiau dėl skaičių karštai ginčijamasi – iš dalies dėl to, kad nėra aišku, ar šios gyvenvietės buvo apgyvendintos visus metus. Savo ruožtu, tai kelia kitą klausimą: kam tos vietos buvo skirtos?

Kai kas laikosi tradicinio požiūrio. Archeologas Mychailas Videiko iš Ukrainos Boriso Grinčenko Kijevo universiteto mano, kad megagyvenvietės buvo paprasčiausiai atsakas į didėjančios populiacijos spaudimą. Tripolės persikėlimą galėjo paskatinti technologijos vystymasis, pažymi jis. Ypač – jaučių ar kitų gyvulių traukiamos rogės. Taip tapo įmanoma maistą ir kitus išteklius gabentis iš gimtųjų kaimų, esančių už dešimčių kilometrų. „Kelių ten nebuvo, – sako jis. – Tai buvo miškų ir upių slėnių kraštas“.

Johannesas Mülleris iš Kylio universiteto Vokietijoje megagyvenvietes vertina iš esmės kaip peraugusius kaimus – taip, eksperimentas, bet tik dydžiu. Koncentrinis išdėstymas nebuvo naujiena, pažymi jis: „tai matoma nuo maždaug 4800 m.pr.m.e, senesnėse gyvenvietėse, kur ne daugiau nei 50 namų“. Bet Johnas Chapmana ir Bisserka Gaydarska iš Durhamo universiteto(JK) su tuo jokiu būdu nesutinka. „Tai lyg sakyti, kad lėktuvnešis yra labai didelė jachta“ – teikia B.Chapmanas.

B.Chapmanas ir B.Gaydarska tai vertina kaip socialinio organizavimosi eksperimentą – ir megagyvenviečių išvaizda atspindi šį ideologijos poslinkį. Jos visos suskirstytos iš centro einančiais „pyrago“ ketvirčiais, ir toliau padalintos į kelių namų kaimynystes. Panašu, iš pat pradžių buvo laikomasi bendro išdėstymo plano, tačiau smulkesnė ketvirčių struktūra susiformavo vėliau, įsikuriant vis daugiau žmonių. Dažnai kaimynystės turėjo nuosavus susirinkimo namus, strategiškai išdėstytus šalia žiedinio kelio. Didesnis tarnaudavo kiekvienam ketvirčiui, o netoli centro buvo dar buvo vienas, labai didelis visos gyvenvietės susirinkimo namas, nukreiptas į rytų pusę. Tokie struktūriniai poskyriai galėjo padėti išspręsti ginčus, sako B.Gaydarska, o susirinkimų namai galėjo būti sprendimų priėmimo ir paskelbimo vieta, kai dar nebuvo išrastas raštas. „Tripolės gyvenvietės iš esmės buvo egalitariškos, – pažymi J.Chapmanas. – Ten labai mažai prestižinių daiktų ar elito įrodymų“.

Kam burtis?

Kitaip tariant, tai buvo miestai – bet visai kitokie, nei po kelių šimtmečių įkurti hierarchiškų, vergovę praktikuojančių Mesopotamijos bendruomenių. O jei taip, reikia praplėsti mūsų miesto apibrėžimą, teigia B.Gaydarska ir B.Chapmanas.

Kiti taip toli nežengia. M.Smith megagyvenvietes vadina „kolektyvinėmis stovyklomis“ ir siūlo jas vertinti kaip tiesioginius miestų pirmtakus, kur žmonės, žinoję tik mažų, egalitariškų kaimelių gyvenimą, pirmą kartą paragavo kažko didesnio ir heterogeniškesnio. „Iš to perėjimo jie galėjo kažką gauti“, – sako ji. Megagyvenvietės galėjo turėti kažką bendro su dabartinės Turkijos teritorijoje esančiu Göbekli Tepe pastatų kompleksu, kuriam mažiausiai 10 000 metų – ir kuris atrodo, buvo vieta, kurioje periodiškai susirinkę žmonės stebėdavo ritualus. Gali būti, kad tokiuose piligrimystės centruose pirmiausiai ir buvo pasėta poreikio toleruoti ir netgi pasitikėti nepažįstamaisiais idėja, sako ji.

Tai yra viena iš kelių hipotezių, kurias B.Gaydarska ir J.Chapmanas nagrinėja naujoje knygoje „Early Urbanism in Europe“. Galbūt megagyvenviečių tikslas buvo grynai ritualinis, o jas prižiūrėjo „sargybiniai“, priimdavę piligrimus keturis ar penkis mėnesius per metus – ar gal intensyviau, vieną mėnesį, festivalio „Burning Man“, kasmet vykstančio Nevados dykumoje (JAV), stiliumi. Arba gal skirtingi klanai valdydavo jį pakaitomis, aprūpindami miestą ir vesdami ritualus, o kitais metais prievoles ir įgaliojimus perleisdami kitam klanui.

Tuo tarpu J.Mülleris ir jo kolegos mano, kad megagyvenvietės buvo gyvenamos ištisus metus. Įrodymus interpretuoti itin sunku – iš dalies dėl to, kad tripolėnai savo namus periodiškai sudegindavo – gal atlikdami dekonsekravimo ritualą prieš išsikeldami kur nors kitur. Pavyzdžiui, Nebelivkoje, kur dirba J.Chapmanas ir B.Gaydarska, du trečdaliai iš 1500 namų per 200 gyvavimo metų buvo sudeginti. Datavimo technikos nėra tokios tikslios, kad būtų galima nustatyti, kokia dalis namų buvo apgyvendinta prieš sudeginimą. Tačiau ekologinis megagyvenviečių poveikis buvo nestiprus, ką rodo detali žiedadulkių ir medžio anglies iš apylinkių nuosėdų analizė, galinti nurodyti buvus žemės kultivavimą ir miškotvarką. Bet ar tai reiškia, kad gyvenvietės buvo užimtos tik sezoniškai, ar kad ištekliai atsigabenti iš kur kitur – nežinoma.

Yra ir dar viena megagyvenviečių atsiradimo idėja: tripolėnai susiburdavo gintis nuo išorinių grėsmių. Tačiau kai kurie archeologai su tuo nesutinka. Megagyvenvietes įprastai juosia griovys. Nebelivkos griovio perimetras – 5 kilometrai. Bet 1,5 pločio ir 0,8 metro gylio griovį suaugęs žmogus nesunkiai peršoktų, ir tai tyrėjai iš JK pateikia kaip įrodymą, kad jo paskirtis nebuvo gynybinė. Tačiau M.Videiko sako, kad griovyje kadaise buvo medinė gynybinė tvora, kuri jau seniai supuvo. Kaip bebūtų, apsaugą teikia ir gynėjų skaičius.

A.Nikitinui gynybos hipotezė irgi atrodo labiau įtikima. Jis ir Hartwicko koledžo Niujorke (JAV) antropologas Davidas Anthony megagyvenviečių atsiradimą vertina kaip atsaką į platesnius regioninius konfliktus. Piečiau, dabartinėje Rumunijoje ir Bulgarijoje, atsirado seniausios Europos žemdirbių kultūros. 4600 m. pr.m.e. šios Balkanų bendruomenės buvo išvysčiusios klestinčią vario pramonę ir buvo labai turtingos. Švytintis jų turto simbolis yra Bulgarijoje, Varnos kapinėse atrastas įspūdingas aukso ir vario dirbinių kupinas aukšto statuso vyro kapas. Tuomet, apie 4200 m.pr.m.e., šios žemdirbių stovyklos buvo apleistos. Archeologai rado prieš pat šį įvykį buvusios prievartos ženklų. A.Nikitinas ir D.Anthony tiki, kad išgyvenusieji pasitraukė į šiaurę, link savo tolimų giminaičių Tripolėje – ir kad panašiu laiku iškilusios megagyvenvietės buvo pastatytos jiems apgyvendinti. „Manau, tai buvo pabėgėlių stovyklos“, – sako A.Nikitinas.

Jei vyko žudynės, nėra aišku, kas jas sukėlė. Ar tai buvo ūkininkų tarpusavio kovos, kurias sukėlė ar sustiprino klimato kaitos poveikis derliui? O gal klajokliai iš stepių šiaurėje ir rytuose tapo agresyvūs, kai ūkininkų bendruomenės ėmė silpti – gal dėl tos pačios priežasties ir jų vario gamyba sumažėjo? Balkanų vario radiniai toli stepėse rodo, kad tuomet šios grupės jau keletą amžių prekiavo tarpusavyje. Tačiau asmenų iš Varnos ir kitų Balkanų kapinių analizė rodo, kad neskaitant retų išimčių, jos tarpusavyje nesigiminiavo.

Kad ir kokia buvo žudynių 4200 m. pr.m.e. priežastis, šiauriau gyvenę Tripolės ūkininkai, panašu, nenukentėjo – bent jau iš pradžių. Jie ir toliau bendravo su žmonėmis iš gretimos stepės, kaip rodo stepės indai, vadinami „Cucuteni C“, randami visuose megagyvenviečių sluoksniuose iki pat jų apleidimo. „Tripolėnai sugebėjo susitvarkyti su stepe, – sako A.Nikitinas. Tačiau jie irgi nesiporavo su savo kaimynais. Viena iš priežasčių, jo nuomone, buvo radikaliai skirtinga pasaulėžiūra. Stepių žmonės vertino individualią drąsą ir išskirtinumą – ką rodo mirusių karo vadų kūnų dekoravimas trokštamu Balkanų variu – tuo tarpu Tripolės kultūros su jos koncentriškomis megagyvenvietėmis ir susirinkimų namais, esmė, panašu, buvo egalitarianizmas, lygybė.

Nenuostabu, pabėgėlių stovyklos idėja pasirodė patraukli ne visiems. „Negali būti 800 metų trunkančios krizės, su kuria žmonės nesusidorotų“, – sako B.Gaydarska. Kitiems abejones kelia tai, kaip santykinai nedidelės klajoklių grupės, kad ir kokios karingos, būtų galėjusios sunaikinti pasiturinčias, tankiai apgyventas Balkanų gyvenvietes. A.Nikitinas sutinka, kad ši idėja turi silpnų taškų, iš kurių ne paskutinėje vietoje ir tai, kad tokių migrantams skirtų megagyvenviečių greito pastatymo darbo sąnaudos – didžiulės. Kaip bebūtų, jis spėja, kad tai galėtų paaiškinti ir žmonių palaikų nebuvimą. „Jei tai buvo laikinos stovyklos, gyventojai čia tikriausiai ilgam neužsilaikydavo ir mirdavo kur nors kitur“, – spėja jis.

Apie 3400 m. pr.m.e. megagyvenvietės buvo apleistos – nors tripolėnai gyvavo ir toliau, apgyvendinami mažesnes, labiau išsibarsčiusias stovyklas. D.Anthony'io manymu, tada nutrūko taika tarp ūkininkų ir stepių gyventojų. Genetinė analizė rodo, kad žlugus megagyvenvietėms, dvi populiacijos pradėjo poruotis. Viliojanti A.Nikitino drauge su Harvardo universiteto David Reicho senovinės DNR laboratorija tiriama teorija – šio genetinio maišymosi palikuoniais tapo Duobinių kapų kultūros žmonės. Jei taip, tuomet gali tekti perrašyti šių klajoklių gyvulininkų, manoma, atėjusių iš stepės ir maždaug prieš 5000 metų Europos populiaciją transformavusių genetiškai, lingvistiškai ir kultūriškai, istoriją. Jie buvo vaizduojami kaip užkietėję galvažudžiai – bet galbūt jau iš dalies būdami Europos ūkininkais, šią transformaciją galėjo užbaigti taikiai. Nors klausimas tebelieka atviras, Nikitinas sako, kad gali būti, jog po smurtingojo periodo prasidėjusi Duobinių kapų kultūra paskleidė naują, stepės suformuotą ideologiją. „Šios desperacijos viršūnėje susiformavo naujos pasaulio tvarkos idėja“, – mano jis.

Kiti mano, kad išsikraustymą iš megagyvenviečių paaiškinti galima ir be išorinių jėgų įsikišimo. J.Mülleris, daugiausiai kasinėjęs Maidanetskės megagyvenvietę, sako, kad 3700 m. pr.m.e. susirinkimų namų ketvirčiuose ir kaimynystėse jau nebeliko. Tebebuvo tik didžiausias susirinkimų namas. „Tai rodo, bent jau man, kad vyko savotiškas sprendimų priėmimo centralizavimo procesas“, – sako jis. Tai galėjo būti nebesuderinama su socialine bendryste. B.Gaydarska ir J.Chapmanas taip pat galvoja, kad problema buvo vidinė – pastebėdami, kad Maidanetskos megagyvenvietei augant, centrinė jos erdvė – galėjusi atlikti kritinę susirinkimo vietos funkciją – buvo užpildyta. Tačiau neatmestina ir kita galimybė, kad megagyvenvietės paprasčiausiai prarado savo prestižą, mano mokslininkai. Gali būti, kad per prekybą susipažinę su stepės idėjomis, tripolėnai pradėjo abejoti savosiomis.

Dėl vieno dalyko dauguma Tripolės tyrėjų sutaria – pasitraukimo priežastimi negalėjo tapti aplinkos išsekimas. „Ganėtinai aišku, kad šios vietos išlaikymo galimybių riba niekuomet nebuvo pasiekta“, – sako J.Mülleris. Taip pat jie atmeta 2018 metais Pasteuro instituto Paryžiuje mikrobiologo Nicoláso Rascovano su kolegomis pasiūlytą idėją. N.Rascovanas teigė, kad megagyvenvietėse įsisuko maras, iš kur paplito į šiaurę ir vakarus, galiausiai pasirodydamas Švedijos kapinėse apie 2900 m .pr.m.e. Maro aukų kaulai būtų aptikti, sako B.Gaydarska. Negana to, megagyvenvietės tuomet jau buvo apleistos 500 metų – o tai pernelyg ilgas tarpas netgi tokiai santykinai lėtai plintančiai ligai, kaip maras.

Kad ir kaip tai būtų nutikę, Duobinių kapų kultūrai pasirodžius Europoje, tai, kas galėjo būti pirmuoju pasaulio urbanizacijos eksperimentu, jau buvo pasibaigę. Toli pietuose ir rytuose, Egipto ir Mesopotamijos miestai – pastatyti pagal radikaliai skirtingą modelį – klestėjo, ir iki savo viršūnės jiems dar buvo likę keli amžiai. Nuo tada civilizacija pasuko nauju keliu ir nebepažvelgė atgalios.

Parengta pagal „New Scientist“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.