Konsultacinės įmonės „Kitokie projektai“ partneris ir konsultantas Ž. Gailius apgailestauja, kad sportui iki šiol buvo skiriama labai nedaug dėmesio – vos pora kūno kultūros pamokų per savaitę, į kurias vaikai dar ir „atleidimo“ lapelius neša.
„Kai susiduri, supranti, kad sportas – labai galinga ugdymo priemonė. Žinoma, pats savaime sportas neugdo, tai daro ugdytojai – jie gali pasitelkti sportą kaip įrankį. Plaktuku, kaip priemone, juk galima vinį kalti ir per galvas daužyti. Todėl čia ugdytojo vaidmuo pasidaro labai svarbus. Geras ugdytojas šalia sportinio lavinimo ugdo ir asmenybes“, – teigia Lietuvos neformaliojo ugdymo asociacijos narys.
Anot „Olimpinio švietimo forumo“ lektoriaus, tam tikros vaikų kompetencijų spragos pedagogams yra labai gerai matomos. Joms užlopyti sportas – viena geriausių priemonių.
„Nesvarbu, ar tai būtų individualus, ar komandinis sportas, jis ugdo ryžtą, ištvermę, užsispyrimą, atsakingumą, garbingumą, susikaupimą arba koncentraciją, gebėjimą atsipalaiduoti, pasitikėjimą. Formali ir griežtai apribota švietimo sistema to neišmokys“, – sako pašnekovas.
„Kitokie projektai“ konsultantas pabrėžia ir dar vieną šių dienų aktualiją – nemokame pralaimėti.
„Dabar tokia tendencija, kad visi turi būti šaunuoliai. Jei tave „palaikina“, esi šaunuolis, jei ne – lūzeris. Iš tikrųjų gyvenimas nėra toks. Čia mes ir laimime, ir pralaimime. Didysis tikslas – išmokti ne techninių dalykų ar įgūdžių ir kaip su tuo laimėti, o kaip atsikelti po pralaimėjimo. Nes tai gniuždo.
Kodėl turime visokių socialinių problemų? Pralaimėti nemokėdami žmonės griebiasi įvairiausių priemonių, siekdami atsipalaiduoti. Trūksta streso įveikimo įgūdžių, supratimo, kad nesėkmė yra laikinas dalykas.
Mokėjimas pralaimėti ateina su aptarimu ir analize. Sportininkai tai puikiai taiko – treniruojasi, dalyvauja varžybose, o tada būtinai sėda ir analizuoja, žiūri, ką kitą kartą galima padaryti geriau. Šis įgūdis labai naudingas, o formali švietimo sistema retai ugdo gebėjimą reflektuoti“, – pasakoja Ž. Gailius.
Kalbėdamas apie neformalųjį ugdymą lektorius beda pirštu ir į darbo rinką, kur kone kiekvienas darbdavys akcentuoja mokėjimą dirbti komandoje.
„Jei žmonės netapo olimpiniais čempionais, bet šiaip sportavo ir nuėjo į tam tikrus darbus, jie bus labai geri komandos nariai. Tas išmokimas įmonėse neša labai gerus rezultatus. Net išpildydami individualias užduotis jie geba paisyti komandos narių ir duoda naudą. Čia svarbus supratimas ir požiūris, kad kartu galime nuveikti gerokai daugiau nei po vieną. Komandos narių paisymas, taisyklių laikymasis, dalinimasis sėkme ir nesėkme, pats procesas – tai tarsi mokėjimas perduoti kamuolį. Sportas tai ugdo tiesiogiai ir geriausiai“, – neabejoja pašnekovas.
Ir iš karto papildo savo teiginį: „Čia kitokia emocija. Muzika tai irgi daro, juk reikia susigroti orkestre, tačiau sporte jaučiasi visuminis efektas, nes įtrauktas vaiko protas, kūnas ir jausmai. Jei užtikriname reflekciją ir sąmoningumą, tai sportas, kaip ugdymo priemonė, tampa stipriausias“.
Kalbėdamas apie kitus šiuolaikinės kartos iššūkius, Ž. Gailius pasigenda santykių su sporto treneriais ir mokytojais kūrimo bei puoselėjimo, akis bado ir faktas, kad šiuolaikiniams vaikams trūksta disciplinos, nuoseklumo, mokėjimo toleruoti monotoniją arba cikliškumą.
„Kitokie projektai“ konsultantas pateikia pavyzdį, kaip šiuolaikiniam vaikui sunku pasiekti galutinį tikslą: „Tuo pasižymi dabartinė kartą – jei truputį kas nors nepavyksta, užsiėmimą meta. Kalbėjau su plaukimo trenere – tėvai atveža vaikus, nurengia, aprengia. Vaikas stovi prie baseino krašto ir bijo – prikaupė daug baimės, nes neturi socialinio įgūdžio bendrauti, būti su kitais. Jis įpratęs kambaryje prie kompiuterio sėdėti.
Visi plaukti iš karto neišmokome, turime įdėti pastangas. Dabar vaikas pusę takelio nuplaukia, pasidaro vos sunkiau, stoja, nusiima akinius, ilsisi. Sunkumo baimė šiuolaikinėje kartoje labai ryški – „išmuša“ kas nors, ir iš karto pasiduoda. Su tokiu požiūriu toli nenueisi. Niekas juk nežadėjo, kad mokymasis bus lengvas ir malonus procesas. Tik išmokęs patiri malonumą“.
Šioje situacijoje labai svarbu kalbėti su tėvais, o tai tikrai nelengva.
„Visi tėvai nori greito rezultato, malonumo, o jei ne – baseinas blogas, treneris blogas, kamuolys ar kažkas kitas kaltas. Tėvų sąmoningumo ugdymas svarbus, reikia jiems parodyti, kaip yra iš tikrųjų, nes tėvai dažnai užsidėję rožinius akinius ir galvoja: „Mano vaikas – genijus“. O jei tokių genijų vienoje vietoje susirenka 24?
Reikia adekvačiai vertinti vaiką ir save, mokytis su tuo gyventi. Ne visi bus olimpiniai čempionai, o ir nereikia. Ne veltui deklaruojama, kad sportas turi būti prieinamas visiems, kad jis reikalingas ne tik dėl medalio, bet ir sveikatinimo, bendro išsilavinimo“, – sako Ž. Gailius.
Jis neabejoja, kad kuo greičiau tai suvoksime, tuo daugiau lėšų tam atsiras, nes kol kas požiūris į sportą yra labai siauras, tai – kaip atskira respublika.
„Visuomenės ir ugdytojų švietimas tai gali pakeisti. Viskas atsiremia į sąmoningumą. Kai kurie ugdytojai labiau myli savo dėstomą dalyką, nei vaiką ir jiems nesigauna. Taip jie „atmuša“ vaikus nuo sporto. Tie, kurie myli žmogų, mato jį, moka tiesiai kalbėti, yra dideli ugdytojai. Jiems reikia palaikymo, nuolatinių mokymų, dėmesio“, – neabejoja „Olimpinio švietimo forumo“ lektorius.
