Paauglystėje Kristina manė, kad jai pakaks dviejų trijų vaikų. Tačiau likimas susiklostė taip, kad jie auga jau penki: 2 ir 3 m. berniukai, 4 m. mergaitė, 7 m. berniukas ir 10 m. mergaitė.
Vyriausioji dukrytė – iš Kristinos pirmosios santuokos, o kitų keturių vaikų ji susilaukė su dabartiniu gyvenimo draugu. „Su pirmuoju vyru draugavome nuo mokyklos laikų, vaiko susilaukėme labai jauni ir tik po to susivokėme, kad mūsų charakteriai nesutampa“, – paaiškino. Išsiskyrė, kai dukrytei buvo vos metukai.
Netrukus internetu susipažino su dabartiniu gyvenimo draugu. Po kurio laiko persikraustė pas jį iš Širvintų rajono į Lentvarį. „Sutariame gerai, vyras rūpinasi šeima, myli vaikus, nors ketvirtas ir penktas vaikučiai ir buvo „netyčiukai“. Tikrai džiaugiuosi savo didele gražia šeima. Tik dėl vargšo Nikitos skauda širdį...“, – pasakojo mama.
Puokštė grėsmingų diagnozių
Kiti Kristinos vaikai sveiki, o Nikita turi visą puokštę grėsmingų diagnozių: įgimtos centrinės nervų sistemos anomalijos, mikrocefalija, regos sutrikimas, cerebrinis paralyžius, smegenėlių kirmino apatinės dalies hipoplazija, vidinė hidrocefalija, mišrus raidos sutrikimas ir dviejų rūšių epilepsija.
Paprastai tariant, visa tai reiškia, kad berniukas tiesiog guli lovoje. Kartais pajuda, kelias minutes išlaiko pakeltą galvytę. Atsisėsti, ropoti ir net paimti žaisliuko jis negali, nes kūnelis jo neklauso.
Negali berniukas ir kalbėti. Pažeista jo akių tinklainė ir net neaišku, kiek jis mato, tik aišku, kad reaguoja į šviesą.
Kas vyksta aplinkui, vaikas kažkiek supranta. Mėgsta būti su mama, broliukais ir sesutėmis. Labai nudžiunga, kai iš darbo grįžta tėtis ir jį pakalbina. Taip pat labai mėgsta būti nešiojamas ant rankų ir sėdėti mamai ant kelių, tada jaučiasi ramus.
Berniukas valgo trintą maistą iš šaukštelio. „Tai yra gerai, nes kai kurie sunkūs ligoniai negali patys net maisto nuryti, juos reikia maitinti per vamzdelius...“, – rado kuo pasidžiaugti mama.
Kad vaikeliui kažkas bus negerai, paaiškėjo dar tuomet, kai Kristina jo laukėsi. „Kai Trakuose gydytoja 28 nėštumo savaitę padarė echoskopiją, pamatė, kad vaiko smegenėlių skilveliai pernelyg išsiplėtę. Dar sakė, kad tai gali per kelias ateinančias savaites susitvarkyti. Nusiuntė mane pas specialistus į Vilnių, ir ten paaiškėjo, kad situacija prasta. Gydytojai sakė, kad vaikas bus protiškai atsilikęs. Koks konkrečiau jis bus, nepaaiškino, tad bandžiau save raminti, kad gal nebus labai blogai: na, gal vaikas vėliau pradės vaikščioti ar kalbėti... Bet, žinoma, visą nėštumo laikotarpį labai nerimavau dėl to, kas mūsų laukia“, – pasakojo.
Vaikas gimė labai lengvai. Svėrė 2,72 kg, ūgis buvo 50 cm. Jis iš karto buvo medikų išneštas stebėjimui, o mama kas 3 valandas eidavo jo pažindyti. Paaiškėjo, kad berniuko sveikatos patologijos tikrai rimtos. Jam iš karto skirtas neįgalumas iki 18 m.
Iki galo neaišku, kodėl Nikita yra toks, koks yra. Manoma, kad tai gali būti gripo pasekmės. Gripu Kristina persirgo nėštumo pradžioje, kai apie tai, kad laukiasi, net nežinojo. „Tuo metu gėriau tik paracetamolį, kurį besilaukiančioms moterims gerti leidžiama. Po to gydytojai sakė, kad žino ir daugiau atvejų, kai gripas, kuriuo sirgo nėščioji, pakenkė vaikeliui“, – aiškino.
Pašnekovė prisipažino, kad kartais pagalvoja, jog toks vaikas šeimoje atsirado ne šiaip sau. Gal pas juos tokiu pavidalu atėjo seniai gyvenusio giminaičio siela, kad ištaisytų praeities klaidas...
Visgi Kristina turi vilčių, kad sūnelis pramoks vaikščioti – teoriškai jis galėtų tą daryti. O jos anyta vis pasvajoja, kaip būtų gerai, jei berniukas galėtų pasakyti, ką jam skauda ar kas negerai, kad būtų aišku, ko jis nepatenkintas.
Kartais norėtų ištrūkti iš namų
Dabar mama dienos metu būna namuose su trimis vaikučiais: keturmečiu, trimečiu ligoniuku ir dvimečiu jaunėliu. Po pietų iš mokyklos grįžta ir du vyresnieji vaikai. Nuo rudens du sveikuosius mažylius mama ketina leisti į darželį. Nikitą ir toliau prižiūrės namuose. Girdėjo, kad Trakuose yra speciali ugdymo įstaiga, į kurią priimami neįgalūs vaikai nuo 6 m., tad vėliau pasidomės galimybe sūnelį leisti ten.
„Man su penkiais vaikais namuose būti neatrodo labai sudėtinga – kitos sako, kad sunku ir su vienu ar dviem vaikais, bet man atrodo, kad žmonės prisitaiko prie aplinkybių. O kartais pagalvoju, kad jau labai norėčiau ištrūkti iš namų ir eiti į darbą... “, – pasakojo daugiavaikė mama. Turėdama vieną dukrytę dar spėjo šiek tiek padirbėti, o vėliau vien augino vaikus. Ir dabar neaišku, kada ras galimybių dirbti.
Kristina sakė, kad stengiasi rūpintis visais vaikais ir kiekvienam dėmesio skirti tiek, kiek jam reikia. Negalvoja, kad Nikita – išskirtinis, kuriam reikia ypatingai daug rūpesčio. Ir nesigėdija eiti su juo į lauką. „Jis – mano vaikas, kokia čia gali būti gėda“, – sakė.
Namuose berniukas nemėgsta būti vienas, tad eidama gaminti maisto į virtuvę mama sūnelį nešasi kartu specialioje kėdutėje. Seniau jis norėdavo būti vien su mama. Net paliktas su tėčiu ar močiute, kol mama nueis į parduotuvę, verkdavo. Tačiau dabar jam patinka ir kitų artimųjų draugija. Prireikus su juo gali pabūti ir vyriausioji sesė, kuri yra tikra mamos padėjėja.
Tiesa, berniukas daug miega, ir tam tikriausiai turi įtakos jo vartojami vaistai. Užtat vaistais pavyksta kontroliuoti epilepsijos priepuolius, kurie vienu labai dažnai kartodavosi.
Svajoja apie reabilitaciją Slovakijoje
Žinoma, Nikitai reikia mankštintis. Seniau mama samdė jam kineziterapeutę. Kai randa galimybių, veža jį į įvairius užsiėmimus raidos centruose bei sanatorijose.
„Pastarasis apsilankymas Druskininkų sanatorijoje Nikitai buvo tikrai naudingas. Po užsiėmimų jis tapo judresnis, labiau reaguoja į aplinką“, – sakė Kristina.
Užvis labiausiai ji norėtų nuvežti sūnų į reabilitaciją Adeli medicinos centre Slovakijoje. Daug panašių ligoniukų mamų sako, kad būtent ten taikomas gydymas buvo efektyviausias, nes jis daug intensyvesnis, nei taikomas Lietuvoje.
„Kartą sanatorijoje sutikau mamą su berniuku, kurio diagnozė – panaši, kaip Nikitos. Po gydymo Adeli centre jis pats vaikšto, vedamas už rankytės. Tikiu, kad ta reabilitacija padėtų ir mums. Ir mūsų gydytoja Druskininkuose, Lina Lukienė, sakė, kad tikrai verta stengtis ir mėginti vaiką ten nuvežti. Kai kurie kiti gydytojai į mūsų sūnų žiūri kaip į nurašytą, tad esu labai dėkinga šiai gydytojai, kad skyrė jam daug dėmesio ir rūpesčio“ , – sakė mama.
Taigi šeima nepraranda vilties ir stengiasi Nikitai padėti. Savomis lėšomis jo į Adeli medicinos centrą jo nuvežti niekaip negalėtų, tad ir ryžosi prašyti geranoriškų žmonių paramos. Kelionei ir reabilitacijai reikia 3500 eurų.
Kristina per mėnesį gauna 200 eurų vadinamųjų „vaiko pinigų“ ir 550 eurų pašalpą Nikitai kartu su slaugos išmoka. Jos vyras dirba traktorininku, prižiūri aplinką. „Pragyvenimui mūsų gaunamų išmokų ir vyro algos užtenka, bet susitaupyti niekaip neišeina. Vis atsiranda papildomų išlaidų, kaip kad vaikų išleistuvės, mokslo metų pabaigos ekskursijos – juk norisi, kad mūsų vaikai gyventų taip, kaip kiti. O dar reikia ruošis Pirmosios Komunijos šventei“, – pasakojo Kristina.
Taigi po ilgų dvejonių, pasoitarusi su vyru ryžosi prašyti nepažįstamų žmonių paramos Nikitos reabilitacijai Slovakijoje. „Ryžtis šiam žingsniui buvo tikrai sunku, reikėjo perlipti per save. Kai kurie pažįstami tik po mūsų prašymo sužinojo, kokia sūnelio būklė – iki tol jie tik žinojo, kad jis kažkiek negaluoja. Visgi ryžausi prašyti pagalbos, nes kitaip neturiu vilčių nuvykti į Adeli centrą“, – sakė daugiavaikė mama.
Per pirmąją dieną, kai socialiniuose tinkluose išplatino savo pagalbos prašymą, sulaukė 135 eurų paramos iš trijų žmonių. Vienas žmogus pervedė 15, kitas – 20 eurų ir dar 100 eurų pervedė Kristinos vaikystės draugė. Taigi vilties, kad lėšų surinkti pavyks, yra. Lėktuvo bilietus parūpinti žadėjo Rimanto Kaukėno paramos fondas.
Kristinos vyras tuo metu suplanavęs darbe paimti atostogų ir prižiūrėti keturis vaikus, kol žmona su penktuoju taisys sveikatą Adeli centre.
Beje, Kristinai kelionė su sūneliu į Slovakiją būtų pirmoji kelionė į užsienį – iki šiol ji neturėjo galimybių pakeliauti.
