Vieno garsiausių fotoalbumų „Neregėta Lietuva“ autorius M.Jovaiša su žmona Brigita augina dvi dukras ir du sūnus. Vaikų amžius svyruoja nuo 2 metų iki keturiolikos, todėl tėvams netrūksta įvairiausių situacijų auklėjant atžalas.
Po lygiai mergaičių ir berniukų turinti pora galėtų atžalų priežiūra pasidalyti, tarkim, tėvas užsiimtų sūnų auklėjimu, motina – dukterų. Bet taip Jovaišų šeimoje nėra.
„Nei aš, nei žmona negalėtume įvardyti, kad čia – mano vaikai, čia – tavo“, – juokėsi M.Jovaiša. Tačiau netrukus tėvas pripažino, kad puspenktų metų Antaną jis prižiūri dažniau. Kodėl?
Mat jaunėlis sūnus nuo mažens – labai kaprizingas, kelia daug rūpesčių, todėl mamai trūksta kantrybės vien jį prižiūrėti.
„Šeimoje Antaną vadiname mano augintiniu, nes aš jį auginu, daugiausia rūpinuosi. Su juo dažnai miegu, nes jis vienas ne visada užmiega. Naktį jis kartais pabunda dėl pilvo skausmų, verkia, reikia jį paglostyti. Todėl Antanukas – mano.
Savaitgaliais jį pietų miego migdau, skaitau pasakas. Bet negalėčiau pasakyti, kad kuris nors kitas vaikas man nesvarbus, visi jie – mano“, – pasakojo vyras.
M.Jovaiša negalėtų nubrėžti ir ribos tarp dukterų ir sūnų auklėjimo, nes tai niekuo nesiskiria. Mariją (14 m.), Vincentą, Antaną ir Oną (2 m.) turintys tėvai perėjo visus jų auginimo etapus.
„Visas spektras“, – auginimo ypatumus, apimančius nuo kūdikystės iki paauglystės, apibūdino verslininkas. Su fotografija susijusius tarptautinius projektus kuriantis M.Jovaiša dažnai į užsienio šalis leisdavosi su visa šeima, bet pastaruoju metu keliauja su vienu ar kitu vaiku.
Keliauti su didele šeima tapo sudėtingiau. Be to, vyresnėliai vaikai lanko mokyklą, negali jų dažnai atitraukti nuo pamokų.
– Kuris sūnus pastaruoju metu lydėdavo jus į komandiruotes užsienyje?
– Kai vykau savo reikalais į Kubą, Meksiką, Jungtines Amerikos Valstijas, į keliones pasiimdavau Antaną. Jam dar tik treji metai buvo, bet sūnus netrukdė dalykiniams susitikimams.
Vesdavausi jį į pokalbius su verslininkais, valstybės pareigūnais, aviacijos specialistais.
Antanas mane lydėdavo kaip asistentas, tuose susitikimuose sėdėdavo ramus ir rimtas.
– Sūnui nė karto nereikėjo laukti už durų, kol pasibaigs jūsų susitikimas?
– Jokios bėdos nebuvo. Daugelyje pasaulio šalių palankiai žiūrima į vaikus.
Kinijoje ir Japonijoje turbūt būtų kitaip, nes tose šalyse tėvai nemėgsta vaikų visur tempti paskui save. Jiems nepatinka vaikų keliamas triukšmas, todėl visur turi būti tvarka. Jeigu susitinka suaugusieji, vaikai turi likti namuose.
Net kai visa šeima keliavome po Japoniją, restoranuose, būdavo, mums net pagrūmoja, kad vaikams leidžiame lakstyti.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
