Aštuonerius metus vaikų ir paauglių krepšinio treneriu dirbantis 38 metų Tomas Purlys įspėjo, kad tėvai neturėtų mėginti įgyvendinti savo svajonių per vaiką, pavyzdžiui, leisti į krepšinio treniruotes vien todėl, kad ši sporto šaka mūsų šalyje labai populiari.
– Nuo kelerių metų geriausia vaikams pradėti lankyti krepšinį?
– Nėra taisyklės, kurią būtų galima taikyti kiekvienam vaikui, bet tas amžius pastaraisiais metais yra vis ankstinamas. Dabar į krepšinio mokyklas jau galima vesti vaikus nuo ketverių metų ir pratinti juos prie žaidimo.
Anksčiau vaikai į krepšinio treniruotes būdavo kviečiami nuo aštuonerių metų, o varžybose dalyvaudavo nuo 10–ies. Pradėjus vaiką mokyti žaisti krepšinį nuo ketverių metų, jam tai gali atsibosti. Vaikas turėtų ir baseiną palankyti, ir lengvąją atletiką, gal gimnastiką ar imtynes išbandyti.
– Ar visiems tinka krepšinis?
– Iš tikrųjų ne visiems. Pastebėjau, kad yra žmonių, kuriems sekasi visos komandinės sporto šakos. Pavyzdžiui, jei jie gerai žaidžia futbolą, tai jiems seksis ir krepšinis ar rankinis.
Tada jau lemia anatomija: jei aukštesnis, tikėtina, kad pasirinks krepšinį, jei žemesnis – gal futbolą. Bet būtina suprasti: tėvai su treneriu gali bandyti daryti iš vaiko kurios nors šakos sportininką, bet jei jis tam nesukurtas – galiausiai nieko nepavyks.
– Ar tenka jums pačiam susidurti su tėvais, kurie spaudžia savo vaikus sportuoti ir ragina jus tai daryti?
– Kuo toliau, tuo dažniau. Gerai, kad tėvai domisi, kaip sekasi jų vaikui. Tačiau kyla grėsmė perlenkti lazdą. Kai vaikui sueis 14–16 metų, jis mes krepšinį ir į tą pusę nė nežiūrės.
Prievartos neturi būti – vaiką reikia sudominti, kad jis pats norėtų. Tenka bendrauti su vaikus auginančiais krepšininkais. Įdomu tai, kad jie net nebando kišti krepšinio savo atžaloms, jei vaikai patys tuo nesidomi.
– Kokias psichologines savybes ugdo krepšinis?
– Visos sporto šakos ugdo atsakomybę už save ir komandą, trenerį. Krepšinyje vaikai mokosi susikoncentruoti, suimti save į rankas, nepasiduoti jauduliui, kai varžybų ateina stebėti tėvai, seneliai. Nepritariu tam, kad būtinai reikia laimėti.
– Ar galite, pažiūrėjęs į vaiką, kaip jis elgiasi aikštelėje, pasakyti, ar jis bus geras krepšininkas?
– Sudėtinga. Bet vieną pavyzdį turiu: aštuoniolikmetis Tadas Sedekerskis prieš trejus metus sudarė ilgalaikę sutartį su Vitorijos „Laboral Kutxa“ (Ispanija) klubu ir dabar jau žais pagrindinėje komandoje.
Kai jį pirmą kartą pamačiau Nidoje, jam buvo 11 metų. Tada aš pasakiau, kad iš jo tikrai išaugs geras krepšininkas. Neapsirikau. Bet tai buvo vienintelis atvejis.
Šiaip yra sunku spręsti net pagal tėvų ūgį. Būna ir priešingai – nesitiki, o iš vaikų išauga puikūs krepšininkai. Pavyzdžiui, vaikas yra nedidelio ūgio ir treneriai jį nurašo, tačiau jis yra užsispyręs ir turi daug paskatų dirbti papildomai.
– Vaikas nori mesti krepšinį. Bandyti jį įkalbinėti likti?
– Pirmiausia reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl jam pradėjo nebepatikti krepšinis. Jam gali pradėti nesisekti arba atsibosti. Ir profesionalams tokių etapų būna, bet jie supranta, jog tai darbas, ir galiausiai grįžta į savo kelią. O kai atsibosta vaikui, jį apima neviltis.
Tuomet reikia su vaiku pašnekėti tėvams, po to susisiekti su treneriu. Būna, kad vaikui nepatinka komandos draugai. Galbūt jis yra uždaresnis, jautresnis, dar nugirsta kokią nors pašaipą ir visai nebenori būti su komandos draugais, tad atsisako žaisti krepšinį.
– O jums pačiam krepšinis buvo įdomus nuo vaikystės?
– Turiu šešeriais metais vyresnį brolį. Jis nuo mažens lankė krepšinį ir jam neblogai sekėsi. Tėvai jau gyveno krepšiniu, ir man nebuvo net minties, kad aš nelankysiu.
Žinoma, buvo laikotarpių, kai nesisekė. Kurį laiką ėmiau sąmoningai vengti treniruočių, mieliau eidavau žaisti stalo teniso.
Bet treneris ragino nepasiduoti. Jis pasakė, kad sunkių situacijų bus ne tik krepšinyje. Šie trenerio žodžiai labai įstrigo, tad aš toliau žaidžiau.
