Samanta šiose varžybose pelnė vienu prizu mažiau, nes šiemet Gediminas jose dalyvavo su kita partnere Rasa Nemeikšyte ir ne tik tapo nugalėtoju, bet ir pasiekė trasos rekordą – 314 m ilgio ratą aplink Šiaulių areną nubėgo per 1 minutę ir 2,09 sekundės.
Sužinoję, kad Gediminas turi kitą partnerę, žiūrovai ėmė svarstyti, ar jo ir Samantos keliai išsiskyrė?
Išgirdę šį klausimą Samanta ir Gediminas tik nusijuokė – pora brangina dar mokykloje užsimezgusią draugystę, tačiau vienas kito nevaržo.
– Kaip pora išgarsėjote per žmonų nešimo varžybas. Kodėl nusprendėte jose dalyvauti?
Gediminas: Nebeprisimenu, kuris iš mūsų pasiūlė dalyvauti varžybose. Nemeluosiu – tada man labiau rūpėjo Samanta, o ne varžybos.
Norėjau ne tiek savo jėgas išbandyti, kiek įsitikinti, ar aukodamasis dėl partnerio gali tikėtis to paties.
– Ar daug treniravotės?
Samanta: Pirmą kartą varžybose dalyvavome 2009 metais. Atėjome nesiruošę.
Buvome apsirengę taip, tarsi ketintume vaikščioti po parką. Kaip reikia nešti žmoną, mes prieš pat startą nusižiūrėjome nuo kitų dalyvių. Tąkart užėmėme antrąją vietą.
– Kodėl nutarėte dalyvauti ir kitose žmonų nešimo varžybose?
Samanta: Pamatėme, kad tai ne pramoga, o sportas, kur laimi stipriausias. Gediminas yra puikus atletas ir labai atkaklus žmogus. Ryžto ir ambicijų turime abu, todėl nusprendėme siekti pergalių.
Vėliau žmonų nešimo varžybos mums tapo tradicija.
– Žiūrovai įsitikinę, kad varžybose visas krūvis tenka vyrui, o moteris tik kybo jam ant kaklo.
Gediminas: Vyras iš tiesų turi būti fiziškai stiprus, tačiau tikrai ne kiekviena moteris norėtų, kad aš ją panešiočiau taip, kaip trasoje nešu Samantą. Partnerei žemyn galva tenka kaboti daugiau nei minutę.
– Dalyvavote beveik visose Šiauliuose rengtose žmonų nešimo varžybose.
Gediminas: Praleidau tik dvejas pirmąsias.
Per kitus šešis kartus pavyko dukart užimti antrąją vietą ir keturis kartus nugalėti.
– Šiemet į varžybas atėjote su kita partnere. Kodėl taip nutiko?
Gediminas: Samanta nebenorėjo, o aš vis dėlto nusprendžiau neatsisakyti tradicijos. Samanta netgi padėjo rasti naują partnerę.
Samanta: Rasa yra mūsų draugė. Kai pasiūlėme, iškart sutiko.
– Kodėl nusprendėte nebedalyvauti varžybose?
Samanta: Mane trikdė kai kurie varžybų rengėjų sprendimai. Paskutiniu lašu, kuris perpildė kantrybės taurę, tapo jų sprendimas pernai nugalėtojais pripažinti marijampoliečių porą, nors nugalėtojo partnerės svoris buvo mažesnis, nei leidžiama pagal šių varžybų nuostatus.
– Didesniam žmonių ratui esate žinomi tik kaip žmonų nešimo varžybų dalyviai.
Samanta: Gediminas yra puikus lengvaatletis – daugkartinis Lietuvos 400 metrų bėgimo čempionas.
Šiaulių universitete jis studijavo viešąjį administravimą ir šiuo metu dirba administratoriumi vienoje bankroto administravimo įmonėje. Šiemet jis dar tapo prekybos ir pramogų centro „Saulės miestas“ veidu – pristatė naują drabužių kolekciją.
Aš Šiaulių universitete studijuoju muzikos pedagogiką.
– Kada susipažinote?
Gediminas: Kai vienuoliktoje klasėje perėjau mokytis į „Saulėtekio“ gimnaziją, Samanta, kuri mokėsi kitoje klasėje, iškart krito į akį.
Eidamas koridoriumi stengdavausi praeiti pro pat ją, kad ir ji į mane atkreiptų dėmesį.
To pasiekti iškart nepavyko. Vienus metus mes nebendravome – mūsų keliai susikirto dvyliktoje klasėje, kai abu patekome į tą pačią klasę.
Tada paprašiau Samantos anglų kalbos namų darbų, kurių nebuvau padaręs. Taip po truputį prasidėjo mūsų draugystė.
– Kuo vienas kitam patikote?
Gediminas: Pirmiausia atkreipiau dėmesį į Samantos akis ir jos veido bruožus.
Samanta: Aš į Gediminą iš pradžių visiškai nekreipiau dėmesio, bet papirko jo atkaklumas.
Laukdavo mokykloje, kol man baigsis pamokos, kad galėtų palydėti namo. Pradėjome bendrauti. Gediminas mane papirko ne išore, o savo vidiniu pasauliu. Pamačiau, kad jis geras, nesugadintas žmogus.
– Ką veikiate kartu?
Samanta: Mėgstame teatrą, kiną. Mus domina ne banalūs filmai, o tokie, kurie verčia susimąstyti, kitaip pažvelgti į save ir supantį pasaulį. Dabar labai laukiame dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“.
Stengiamės, kad mūsų neužvaldytų rutina, todėl kartais elgiamės vaikiškai – pučiame didžiulius burbulus. Turime pasigaminę specialius burbulams pūsti skirtus įrankius ir žinome puikų tam tinkamo skysčio receptą. Didžiausias mūsų išpūstas burbulas buvo gal dvylikos metrų ilgio.
Gediminas: Šiemet kartu važiavome į Dainų šventę. Renginys buvo įspūdingas. Abu esame neabejingi menui, tad kartais laisvalaikiu kartu lipdome, piešiame. Didelę mano laisvalaikio dalį atima sportas.
Esu daugkartinis Lietuvos čempionas, Lietuvos rinktinės narys.
Manau, kad sportuodamas dar galiu tobulėti, siekti geresnių rezultatų.
– Kokių pomėgių turite kiekvienas atskirai?
Gediminas: Aš kuriu atvirukus. Samantai nesu nupirkęs nė vieno – visi mano daryti. Dar esu medžiotojas.
Samanta: Gediminas dar fotografuoja vabzdžius – turi surinkęs nemenką jų nuotraukų kolekciją. Aš lieju akvarelę, groju pianinu, repetuoju su savo ansambliu.
Gediminas: Pastaruoju metu Samanta vis dažniau skambina pianinu, ir tai mane labai džiugina.
– Jūsų charakteriai panašūs?
Gediminas: Samanta paperka savo impulsyvumu, užsidegimu.
Samanta: O man trūksta Gedimino ramumo.
Mes iš tikrųjų esame ganėtinai skirtingi, tačiau tai mus suartina, o ne išskiria.
– Kaip sprendžiate iškylančius nesutarimus?
Gediminas: Taikiai – kalbamės.
Samanta: O kartais ir nesikalbame. Visko būna.
– Kiek laiko truko ilgiausiais nekalbadienis?
Samanta: Tris dienas.
Gediminas: Ilgiau nesikalbėti neleidau. Pirmas pradėjau ją kalbinti.
– Ar pavyksta išvengti pavydo?
Gediminas: Nesame pavydūs. Aš pasitikiu Samanta.
Samanta: Iš pradžių truputį pavydėjau, nes kai studijavo universitete, Gediminas nuolat sukdavosi moterų draugijoje.
Bet ilgainiui pamačiau, kad šis žmogus yra patikimas.
– Kokia tarpusavio santykių auksinė taisyklė?
Gediminas: Pirma duoti, tik po to imti.
Samanta: Ir dar reikia dažniau kalbėtis, nors pati esu linkusi kai ką pasilikti sau.
– Kokie jūsų ateities planai?
Gediminas: Noriu, kad Samanta taptų mano žmona.
Samanta: Be abejo, noriu, kad Gediminas taptų mano vyru.
Bet mums dabar svarbiausia finansinė padėtis. Mintys sukasi ir apie darbą užsienyje, tačiau užsidirbę pinigų norėtume gyventi tik Lietuvoje.
– Tai kada į žmonų nešimo varžybas ateisite kaip sutuoktiniai?
Gediminas: Į jokius rėmus savęs nespraudžiame – konkrečios vestuvių datos dar nesame pasirinkę. Nors ir jaučiame tam tikrą artimųjų spaudimą, tačiau viskam savas laikas.
– Kaip žiūrite į nuotakos nešimą per tiltą?
Samanta: Tai – labai graži vestuvių tradicija.
– Kokį tiltą rinksitės?
Samanta: Provanso stiliaus.
Gediminas: Saugų.
– Žinant jūsų pergales žmonų nešimo varžybose, vestuvių palydai teks paplušėti norint ant tilto neatsilikti nuo jūsų.
Gediminas: Tiesą sakant, mes nenorime tradicinių lietuviškų vestuvių, svarbiausia, kad šalia būtų artimiausi žmonės, o visos pabrolių ir pamergių palydos – antraeilis dalykas.
Samanta: Mes galvojame apie kuklias vestuves – taigi nežinau, ar išvis bus palyda, o per tiltą Gediminas mane tikrai neš.
Šios tradicijos neužmiršime.
