- Kada Lietuvoje buvo pradėtos puošti eglės?
- 1853 metais Antanas Baranauskas, dar jaunas būdamas, matė papuoštą eglutę vachmistro namuose Žemaičių Kalvarijoje. Kaime tuomet jokios eglių puošimo tradicijos nebuvo.
Rusiškos mokyklos taip pat buvo pradėjusios puošti eglutes, bet lietuvių atgimimo veikėjai į šitą paprotį žiūrėjo šnairai. Sakydavo, kad taip stengiamasi pavilioti lietuvių vaikus į rusiškas mokyklas ir atitolinti nuo daraktorinių mokyklų.
Ypatingai eglutes išpopuliarino Pirmasis pasaulinis karas. Frontas Lietuvoje stovėjo trejus metus, ypač Aukštaitijoje apie Tverečių, Adutiškį. Vokiečių kariai per Kalėdas ruošdavo sau eglutę, iš namų gaudavo dovanėlių, rašydavo kalėdinius laiškus. Iš nostalgijos namams jie prie tos eglutės pasikviesdavo ir kaimo vaikus, vaišindavo saldainiais.
Tai darė įspūdį. Tada mintis apie eglutę paplito plačiai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, Švietimo ministerija išleido aplinkraštį, ragindama mokyklose ruošti eglutes. Kai šitai buvo pradėta daryti, eglutės atėjo ir į kaimo trobas.
- Eglutės puošimo tradicija atėjo iš Vokietijos?
- Iš Vokietijos, bet išplito per Angliją. Anglijoje 1840 m. princas Albertas savo žmonai karalienei papuošė eglutę. Albertas buvo kilęs iš Vokietijos. Tuomet eglutė paplito didikų namuose, oficialiose įstaigose.
- O iš kur Vokietijoje atsirado tradicija puošti eglutes?
- Ji siekia dar viduramžius. Visos senosios žemdirbių tautos naujuosius metus skaičiuodavo nuo pavasario. Beveik visose Europos kalbose gruodžio mėnuo vadinamas „decemberiu“ - nuo žodžio „decem“ - „dešimtas“. Ir romėnai taip skaičiuodavo metus – nuo kovo. Romėniškai kovas buvo karo dievui Marsui skirtas mėnuo. Keliai pradžiūsta, legionai gali jau iškeliauti plėsti imperijos.
Pavasario simbolis yra išsprogusi medžio šakelė, pirmoji žaluma, kuri džiugina akį. Nulaužta šakelė būdavo pavasario šventės atributas.
Bet vėlesniais laikais didelės imperijos sugalvojo, kad patogiau metus skaičiuoti nuo saulėgrįžos. Rudenį, kai žmonės baigia visus darbus, kai derlius jau podėliuose, aruoduose, yra patogiau surinkti duoklę. Taip metų pradžia buvo perkelta į žiemą, į saulėgrįžą.
Be to, atėjus krikščionybei, Saulės sugrįžimo šventė sutapatinta su kūdikėlio Jėzaus gimimu. Ir naujieji metai tada buvo nukelti į žiemą. O kas žiemą žaliuoja? Pietų kraštuose gal dar ir rastume ką nors žalio, o mūsų vidutinėse platumose žaliuoja tik eglutė. Taip eglutės šakelė tapo naujųjų metų simboliu.
Daug įtakos turėjo ir bažnytinės misterijos. Viduramžiais bažnyčiose jos buvo rengiamos per didžiąsias šventes. Žmonėms, kurie nelabai mokėjo skaityti, vaidinimo, misterijos metu buvo primenami Biblijoje aprašomi įvykiai.
Bažnyčiose gana dažnai papuošdavo eglutę raudonšoniais obuoliukais, pavaizduojant Rojaus medį, prie kurio Adomas ir Ieva išklausė Dievo ištarmę už tai, kad paragavo pažinimo vaisių, ir buvo išvaryti iš Rojaus. Nuo to prasidėjo žmonijos kelias šioje Žemėje. Žiemą tas Rojaus medelis būdavo daromas iš eglišakių. Jas puošė obuoliukai.
- Patys pirmieji eglutės žaisliukai buvo obuoliai?
- Taip. Ir dabar kaime dar kartais galime pamatyti šitą tradiciją. Arba obuolys būna įkabinamas į sodą, kuris nuo seno puošdavo lietuvių trobeles per didžiąsias šventes. Dabar ši tradicija žinoma tiktai kaip susieta su vestuvėmis, o anksčiau tai buvo daroma ir per kalendorines šventes.
Įrūkusias dūmines trobeles puošdavo labai šviesūs iš šiaudelių padaryti papuošimai – vadinamieji sodai. O viduryje saulutė – obuolėlis raudonšonis, primenantis, kad jau diena pradės ilgėti.
Pirmosios eglutės, kurios pas mus atėjo, nebuvo matytos kažkur mieste. Jos nebuvo didelės. Žmonės nusikirsdavo mažytes ir pakabindavo prie balkio šalia sodo viršūne žemyn. Paskui eglutė su sodu susiliejo, ir šiaudiniai papuošalai ėmė kabėti ant eglutės.
- Ar eglė lietuviams apskritai buvo šventas medis, ar tiktai ąžuolas?
- Ne tik ąžuolas buvo šventas. Beveik kiekvienas iškilesnis medis turėjo savo mitologemą ir buvo siejamas su skirtingais dievais. Ąžuolas buvo siejamas su Perkūnu, uosis – su dievų teismu. Senojoje baltų religijoje eglė buvo siejama su požemio dievais. Požemio dievas, mirusiųjų pasaulio valdovas, taip pat padedantis žmogui plėtoti gyvulininkystę, buvo Velinas. Mes ir dabar tebeturime vieną įdomią reliktinę tradiciją – eglišakiais nubarstyti takelį į tuos namus, kur yra pašarvotas mirusysis.
- Kaip į visą šitą kontekstą įsikomponuoja pasaka – mito nuotrupa apie Eglę žalčių karalienę?
- Žilvinas, šiaip ar taip, yra požemio, povandeninių marių valdovas. Jis iš tikrųjų yra susijęs su ta pirmąja sfera. Pasaulio sferos buvo skirstomos į tris dalis, taip, kaip medis, kuris turi šaknis, kamieną ir viršūnę. Tai požemis, mūsų gyvenama erdvė ir dangaus šviesuliai.
Kartais eglė net vaizduojama paremianti dangų. Jos šaknys požemyje, bet ji tiesiasi iki dangaus. Tą randame kitoje pasakoje - „Kaip genelis eglę kirto“. Genelis gudročius gąsdino visus žvėris, kad nukirs eglę, ir dangus nugrius. Taigi, eglė čia kartu yra ir rišamoji ašis, kuri sujungia visas tris sferas.
Eglė vaizduojama ir ant velykinių margučių, ant jų žmonės eglutėmis sužymi pasaulio dalis. Eglutės gal pasirinktos ir todėl, kad jas patogiau išraižyti ant margučio skutinėjimo technika.
- Ar eglė siejasi su gyvybės medžiu?
- Mano minėtoje pasakoje eglė būtent ir yra pasaulio modelio ašis, o kartu ir gyvybės medis. O jos gyvybingumas kyla iš to, kad ji visą laiką žalia.
- Kaip baltai įsivaizdavo gyvybės medį – kaip spygliuotį ar kaip lapuotį?
- Sunku pasakyti. Manau, kad įsivaizdavo panašiai, kaip Petras Repšys jį pavaizdavo senajame Vilniaus Universitete, freskoje prie Baltų filologijos katedros. Ten kiekviena medžio šaka – skirtinga. Tas medis buvo abstraktus, įsivaizduojamas pagal dievų raišką – kuris dievas pasireiškia, tokias šakeles medis ir įgyja.
