Tačiau liga neatėmė iš šiauliečio optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo.
„Niekada nesijaučiau kažkoks vargšelis ar likimo nuskriaustas dėl savo ligos. Žinote, manau, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo. Tai, kad man taip nutiko, reiškia, jog turėjo nutikti. Kai nustoji matyti akimis, į pasaulį imi žvelgti širdimi. Ir tada daug dalykų paaiškėja. Šalia turiu didžiausią turtą – savo šeimą. Esu laimingas žmogus“, – šypsosi Audrius.
Jaučia diskriminaciją
Vyras yra vedęs ir su žmona augina mokyklinio amžiaus sūnų. Regėjimo negalia, pasak Audriaus, jam netrukdo gyventi pilnaverčio ir kokybiško gyvenimo. Tiesa, kai kuriose srityse vyras jaučia tam tikrą diskriminaciją. Audrius sako, jog naršymas internete beveik nematančiam žmogui neretai būna tikras iššūkis.
„Įsivaizduokite – sūnaus mokyklos internetinė svetainė labai graži, informatyvi. Čia ne tik aktualią informaciją apie mokyklos reikalus rasi, bet ir naujienas iš įvairių renginių. Įdomu tėveliams juk paskaityti. Tik va bėda – aš ta svetaine naudotis negaliu. Kadangi beveik nematau, naršymui naudoju ekrano skaitymo programą. Spėkite iš trijų kartų, kaip ji veikia mokyklos svetainėje. Aš ne informatikas ir nežinau, kas ten padaryta ir ko nepadaryta, bet programa negeba perskaityti turbūt net pusės svetainės turinio.“
Vyras neslepia, kad tai liūdina ir verčia iš tiesų jaustis neįgaliu.
„Aš suprantu, kad regėjimo negalią turinčių tėvų yra vos vienas kitas, bet būtų malonu, kad apie mus irgi pagalvotų. Aš niekada nesijaučiau neįgalus – viską galiu pasidaryti savarankiškai, žmonos pagalbos prireikia labai retai. Bet tokie dalykai tarsi pirštu beda į tavo negalią ir nori nenori pagalvoji, kad tu kitoks, nepilnavertis bendruomenės narys. O juk gyvename technologijų ir inovacijų amžiuje. Ir aš kalbu ne tik apie sūnaus mokyklos puslapį. Apskritai, internetinėje erdvėje žmonės su regėjimo sutrikimais yra diskriminuojami“, – mano šiaulietis.
Vis dar mano, kad neregiai internetu nesinaudoja
Audriui antrina ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Andžejus Ravanas. Vyras pats yra neregys, tad su informacijos prieinamumo internete problema susiduria savo kailiu. A. Ravanas sako, kad pagrindinė to priežastis – elementarus informacijos trūkumas.
„Dažniausiai puslapių kūrėjai net nelabai žino, kad yra poreikis padaryti puslapį prieinamą neregiams, nes visuomenėje vyrauja nuomonė, jog mes nei kompiuteriais, nei išmaniais telefonais nesinaudojame.
Kitas aspektas, kad žmonės, žinantys, jog toks pritaikymas reikalingas, neįsivaizduoja kaip tai padaryti. Yra tam skirtos dokumentacijos ir WCAG standartas, kuris aiškiai apibrėžia pritaikomumo ribas, tačiau jis labai platus ir programuotojai dėl vieno kuriamo puslapio nesivargina jo nagrinėti, todėl tam, kad pasidarytų aišku, kaip puslapis turi būti suprogramuotas, kūrėjui turi parodyti regos negalią turintis asmuo, kasdien naršantis internete, naudodamas ekrano skaitymo programą.
Tačiau, vėlgi, kiekvienas neregys to tinkamai pademonstruoti negalės, nes tam reikalingos informacinių technologijų žinios, o tokių specialistų Lietuvoje yra vienetai“, – problemos priežastis vardija A. Ravanas.
Direktyvos pasirašytos, bet neįgyvendinamos
Siekiant mažinti aklųjų bei silpnaregių atskirtį skaitmeninėje erdvėje, dar 2016-aisiais Europos Parlamentas ir Europos Taryba priėmė direktyvą „Dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo“. Joje numatyta, kad visos viešojo sektoriaus ir biudžetinių įstaigų svetainės iki 2021-ųjų turės būti pritaikytos neįgaliųjų poreikiams.
Projekto „Interneto svetainės mokykloms“ vadovas Eimantas Gardauskas sako, kad ši direktyva apima ir ugdymo įstaigas. Tačiau specialistas pastebi, jog direktyvos reikalavimai taip ir liko žodžiais popieriuje, mat praktiškai šioje srityje nuveikta labai mažai. E. Gardauskas pasakoja, kad net jei svetainė teoriškai būna pritaikyta neįgaliesiems, praktiškai gali būti neįmanoma ja naudotis.
„Būna, instaliuoja įskiepį, skirtą silpnaregiams, bet tuo pačiu atima galimybę svetainėje lankytis neregiams. Kita dažna klaida atkeliauja iš turinio kūrėjų pusės. Pavyzdžiui, įdedamas informacinis skelbimas paveikslėlyje ar vaizdo įraše. Gražu, bet turinį suprasti gali tik matantis žmogus“, – svetainių kūrėjų ir administruotojų klaidas vardija specialistas.
Tiesa, E. Gardauskas nelinkęs visos atsakomybės versti vien ugdymo įstaigoms. Jis mano, kad dėl susidariusios situacijos kaltos ir institucijos, kurioms jos yra tiesiogiai pavaldžios: „Daugumoje ugdymo įstaigų apie tai nespėta pagalvoti, pagalvota pribėgom, nes jie tikrai tam neturi laiko. Kita vertus, jei valstybės institucijos ne tik įvedinėtų prievoles, bet ir skirtų tam finansavimą, viskas būtų daug paprasčiau. Ugdymo įstaigose nėra rinkodaros, komunikacijos specialistų, dėl to interneto svetainės turinio kokybei ir techniniam išpildymui dėmesys yra toks koks yra. Nėra normalu, kad mažiausiai penkių skirtingų specialistų darbo krūvis nukrenta ant informatikos mokytojo.“
Ekspertas taip pat mano, jog patys neįgalieji turėtų nebijoti ir garsiai kalbėti apie savo poreikius.
Reikalingi kompleksiniai sprendimai
E. Gardauskas sako, jog norint spręsti skaitmeninės erdvės prieinamumo neįgaliesiems problemą, nerasime vieno universalaus sprendimo. Pasak specialisto, tai pakankamai „šviežia“ sritis, todėl rasti geriausią išeitį padės tik nuoseklus darbas.
„Mes savo vystomame produkte, standartizuotame ugdymo įstaigų interneto svetainių modelyje, sprendžiame tai centralizuotai, taikydami tuos pačius receptus visiems, su galimybe suklysti, pasitaisyti. Ar mes žinome kaip tiksliai? Ne.
Įsijausti į neįgaliųjų problemas sveikam žmogui nėra lengva, dėl to savo svetainių prieinamumo lygį tikriname bendraudami su neregiais, silpnaregiais. Jau gavome keletą įžvalgų, ką būtų galima padaryti tiksliau, kokybiškiau – dirbame su tuo, kartosime patikros procesą po atnaujinimo“, – pasakoja E. Gardauskas.
Tuo tarpu LASS atstovas A. Ravanas pastebi, kad gal ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, tačiau pokyčiai šioje srityje vyksta ir globaliu mastu.
„Europos Sąjungos direktyva įgyvendinama ganėtinai vangiai, tačiau, vis dėlto, permainos ir pagrindas tolimesniems pokyčiams tikrai juntamas.
Taip pat labai džiugu, kad apie šią problemą kalba ir industrijos galiūnės, tokios kaip „Apple“, „Google“, „Microsoft“. Ir ne tik kalba, bet ir investuoja resursus. Tai tikrai jaučia viso pasaulio regos negalią turintys asmenys“, – džiaugiasi A. Ravanas.
Minėta ES direktyva nurodo, kad svetainių turinys turi būti laisvai prieinamas ne tik regėjimo, bet ir klausos negalią turintiems žmonėms. Silpnaregiams turi būti užtikrintas fono ir teksto kontrastas, galimybė didinti tekstą neiškraipant informacijos. Neregiai turi turėti galimybę kokybiškai nuskaityti svetainės turinį ekrano skaitymo programomis.
O štai kurtiesiems turėtų būti titruojami garsiniai failai, sudaryta galimybė informaciją pateikti ir gestų kalba.
