Apie Audrių portalas lrytas.lt jau yra rašęs – daugelį skaitytojų traukia atviri ir nuoširdūs vyro pasakojimai apie jo išgyvenimus, pradedant priklausomybėmis nuo alkoholio ir lošimų, kurias pavyko įveikti, ir baigiant onkologine liga, prostatos vėžiu, kuri yra pristabdyta, bet paliko ryškių pėdsakų.
Būtent apie tai – apie vėžio gydymo sukeltą šalutinį poveikį, radiacinio cistato ligą, ir buvo minėtasis turgelyje užgimęs Audriaus įrašas feisbuke.
Jis rašė: „Esu truputį neviltyje ir prašau nedidelės pagalbos.
Dėl radiacinio cistito, tai yra švitinimo man išvedė iš pilvo šlangelę (atsiprašau už nemalonias smulkmenas). Būtų galima gyventi ir su maišiuku, nors nėra nei patogu, nei malonu, nes bijau sušalti, staigiai pasilenkti, galiu kelti tik iki 2 kg..... Bet išgyvenčiau, nes išmokau atlaikyti visokiausius iššūkius.
Tačiau pažeistos nuo švitinimo kraujagyslės nuolat trūkinėja viduj ir pradedu kraujuoti. Po to krešuliai užspaudžia vamzdelį ir prasideda skausmingi spazmai (ar kartą atsiprašau už nemalonias smulkmenas).
Nacionaliniam vėžio institute išrašė barokameras, bet eilė tik maždaug už pusės metų, bijau, kad nesulauksiu. Todėl eisiu privačiai, nebegaliu kentėti. Dar pasiūlė leistis į pūslę specialią rūgštį, kuri irgi nekompensuojama. Po to dar papildai....
„Stogas“ važiuoja, todėl nebegaliu daryti „transliacijų“, bijau, kad „subyrėsiu“. Bijau eiti į turgelį... O taip dar noriu nuvažiuoti nors keliom dienom prie jūros, pas pranciškonų vienuolius pasistiprinti... ir, kad galvą prapūstų...
Žinau, kad yra labiau kenčiančių, nei aš, todėl man labai negera prašyti, bet nebegaliu...
Žinau, kad ir jums sunku, bet jei galite, padėkite.
Sąskaitos numerį įdedu komentare.“
Atkrito po mamos laidotuvių
Portalui lrytas.lt Audrius pasakojo, kad tikėtina, jog prie jo sveikatos pablogėjimo prisidėjo tai, kad prieš porą mėnesių palaidojo savo mamą. Pastaruoju metu ji sirgo psichikos liga, bet gydymo atsisakė ir galiausiai pati pasitraukė iš gyvenimo, o jis, vienturtis sūnus, ją rado.
„Esu pastebėjęs, kad didelis stresas sveikatos problemų turintiems žmonėms sukelia atkrytį – ne iš karto, bet po mėnesio ar kelių pašlyja fizinė ar psichinė sveikata. Mano atveju neatlaikė šlapimo pūslė, kuri jau buvo smarkiai pažeista švitinimo. Taip sakant, nebegalėjau šlapintis, buvo atlikta operacija. Po to sakiau sau, kad nieko, gyvena žmonės ir su šlangutėmis ir maišeliais vietoje šlapimo pūslės – jau turiu puokštę ligų, galėsiu susitaikyti ir su dar viena. Bet baisiausia buvo tai, kad ir įstačius tą šlangutę skausmai nesiliovė, jie užplūsdavo netikėtai ir labai smarkiai – kartą stovėjau prekybos centre visas susirietęs iš skausmo. Apsauginiui per kameras turėjau atrodyti keistai“, – sakė humoro jausmo nepraradęs Audrius.
Su žmona, kurią švelniai vadina Aušryte, jis kalbėjosi apie tai, kad jo skausmai tikriausiai primena gimdymo skausmus – na, bet moterys bent jau žino, vardan ko juos kenčia, ir žino, kad tai netrukus baigsis.
Po nuolatinių vizitų į Panevėžio ligoninę dėl vis užklumpančio kraujavimo nuvykęs pas gydytoją onkologą į Vilnių jis išgirdo, kad jo būklę pagerinti gali terapija barokameroje bei hialurono rūgšties injekcijos.
Paskambinęs užsiregistruoti į barokameras sostinės Lazdynų ligoninėje jis išgirdo, kad gali būti užrašytas į laukimo eilę – o tada maždaug po 4 mėn. jam perskambins ir užrašys į tikrą eilę, kurioje reikės laukti toliau – taigi reikiamą gydymą gaus po pusmečio, o gal dar vėliau. Tokia terapija taikoma ir privačiai, tačiau lėšų jai kukliai gyvenantis Audrius neturėjo.
Netrukus po to jį ir apėmė visiška neviltis – tada ir ryžosi parašyti minėtąjį pagalbos prašymą.
Svarsto, ar nusipelnė paramos
Kaip Audrius gyvena dabar, kai sulaukė žmonių paramos, kurios dėka gali leisti sau lankyti reikiamas procedūras privačiai ir įsigyti reikiamų vaistų?
„Bijau sakyti, kad jaučiuosi gerai – vieną dieną taip pasakiau, o kitą kad surietė skausmai... Bet jaučiuosi geriau nei prieš kelias savaites – nors kraujavimas nesiliovė, neliko stiprių spazmų. Be to, žmonių gerumo dėka atgavau viltį ir jaučiu finansinį saugumą“, – konstatavo Audrius.
Štai vieną dieną žmoną jis paragino parduotuvėje nusipirkti sau kažką skanesnio – o ji grįžo, nieko išskirtinio nenusipirkusi, bet smagu buvo vien nuo žinojimo, kad gali sau tą leisti.
Žmonių paaukotus pinigus jie laiko ir skirs tik gydymo reikmėms, bet labai ramina žinojimas, kad jeigu prireiks dar kažkokių vaistų – nereiks sukti galvos, iš kur gauti lėšų. Gegužės 3 d. Audrius dar gulsis į ligoninę Vilniuje, ten specialistai žiūrės, gal galima kažkaip sustabdyti kraujavimą – juk jis yra kaip nuolat tiksinti bomba.
Tiesa, kartu su atėjusiu finansiniu saugumu Audrius pajuto ir kaltę prieš žmones, kurie jam padėjo. Jis nuolat svarsto, ar yra nusipelnęs tos pagalbos, kurios sulaukė.
Vyras pats stengiasi kiek galėdamas padėti kitiems – savanoriauja POLA ir bendrauja su onkologiniais ligoniais, konsultuoja turinčiuosius priklausomybių (beje, norintieji pasikalbėti gali su juo tiesiog susisiekti feisbuke) – bet ar šios jo pastangos atperka jam atitekusį žmonių gerumą?
„Graužiausi ir galvodamas apie tai, kad yra ir jaunų žmonių, kurie sėdi vežimėliuose ir negali paeiti – gal jiems ta parama būtų reikalinga labiau negu man, juk aš dar pats paeinu, nors ir mažais žingsneliais, nes greit pavargtu“, – sakė Audrius.
Panevėžietį kiek apramino psichologė, pasakiusi, kad jeigu žmonės tau padeda – telieka priimti paramą ir dėl to savęs nesigraužti. Nuramino ir bičiulė, buvusi bendramokslė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė. „Ji man pervedė nemenką pinigų sumą – ir kai jai paskambinau padėkoti, iš karto pasakė, kad žino, kaip aš jaučiuosi. Aš nustebau, bet ji tiksliai įvardijo, kad jaučiu kaltę, ir patikino, kad tikrai nesu prieš nieką kaltas“, – pasakojo Audrius.
Gerumo ratas sukasi
Žmonių gerumas, kurio sulaukė, jį ir labai graudino. „Sulaukę paramos, pirmąsias dvi dienas mes su Aušryte pakaitomis vis verkėme. Buvo nepažįstamų žmonių, kurie pervesdavo 20–30 Eur, bet dar labiau sugraudindavo tie atvejai, kai žmogus perveda, tarkim, 2,36 Eur – ką gali žinoti, gal tai paskutiniai jo sąskaitoje buvę pinigai...“ – sakė Audrius.
Pradžioje jis norėjo kiekvienam tų žmonių padėkoti asmeniškai – bet ne visus juos rado feisbuke, na, o vieniems dėkoti, kitiems – ne, atrodė negražu.
Visgi jam labai norėtųsi tikėti, kad tiems žmonėms jų gerumas sugrįš.
Jis pats prieš keletą metų pamatė feisbuke skelbimą, kad panevėžietė mergaitė parduoda savos gamybos žvakes, nes nori pirkti kompiuterį. Jis vieną žvakę įsigijo, buvo pirmasis pirkėjas, tad paauglė labai nudžiugo. O kai nuėjo registruotis į barokamerą Panevėžyje veikiančiame SPA centre, paaiškėjo, kad to centro vadovė – anos mergaitės mama (apie tai jis sužinojo vėliau iš jos įrašo feisbuke). Ji suteikė Audriui 50 proc. nuolaidą. „Tai buvo toks keistas sutapimas, bet man atrodo, kad taip ir sukasi gerumo ratas“, – pastebėjo Audrius.
Ir pridūrė, kad žmonės gyventų daug paprasčiau ir geriau, jeigu nuoširdžiai, atvirai kalbėtų apie savo jausmus ir išgyvenimus. „Nebūtina tą daryti viešai, kaip aš darau feisbuke – bet jeigu visi atvirai pasakytume artimiesiems, kad jaučiamės prastai, galbūt sulauktume palaikymo, kurio tuo metu labai reikia. Aš žinau, kad daug žmonių turi įvairių sunkumų – bet aplink yra ir daug gerumo“, – pastebėjo Audrius.
Jo pagalbos prašymą rasite čia.
