– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Šluota (Juokiasi.) – belaidis dulkių siurblys. Traukiu save per dantį: „Ir kaip aš iki šiol galėjau be to daikto gyventi?“ Tikrai labai patogu – nereikia po visus namus ieškoti elektros lizdų, jokie laidai po kojomis nesipainioja, namus sutvarkau viens du.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Drabužius perku spontaniškai. Įlekiu į parduotuvę, sustojusi permetu akimis sukabintus rūbus. Kai už kokio nors akis užkliūva, tik tada prieinu arčiau.
Būna, kad nusiperku, ir praguli tas skudurėlis kelerius metus spintoje, kol pagaliau supratusi, kad niekada jo taip ir neužsivilksiu, imu ir padovanoju kam nors.
O buities daiktus perku atsakingai, tik labai gerai apgalvojusi, ar man to daikto tikrai reikia.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?
– Kolekcionuoju mažyčius batelius. Vežuosi iš viso pasaulio. Bet jų turiu jau tiek daug, kad dabar perku daug rečiau ir tik ypatingus.
Kolekcionuoju ir taures. Iš kiekvienos aplankytos šalies parsivežu po dvi vienodas. Su didžiausiu malonumu kartu su Pauliumi landžiojame po antikvariatus, turgus (ypač mėgstame Londono Portobelo turgų) ieškodami kolekcijoms ko nors įdomaus.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Niekada!
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Neturėti pinigų nebaisu. Baisu neturėti nieko, išskyrus pinigus. Ne mano mintis, bet po kiekvienu žodžiu pasirašau. Laikas – didžiausi pinigai.
– Kas turėjo daugiausia įtakos jūsų požiūriui į pinigus?
– Pinigus užsidirbu nuo pat vaikystės: rinkdavau uogas, grybus, laistydavau, ravėdavau daržus.
Paauglystėje vasaromis dirbdavau dispečere, sandėlininke, studijų Konservatorijoje metais – laborante. Darbo stažą turiu milžinišką.
Tačiau kai pasmalsavau, kokia pensija manęs laukia, paaiškėjo, kad 450 eurų! Suėmė isteriškas juokas. Visą gyvenimą sąžiningai mokėjau tikrai nemažus mokesčius ir tik tiek?! Eisiu į kursus pas pensininkus, kad išaiškintų, kaip už tokią sumą pragyventi, nors žinau, kad yra ir dar mažiau gaunančių.
Meldžiu, kad neapviltų sveikata, kad galėčiau ir toliau užsidirbti ir gyventi oriai.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Nuo mažens tėvai man kalė į galvą: „Pinigus turi užsidirbti pati ir nelaukti, kol tau kas nors atneš ant lėkštutės.“
Mokė niekada nuo nieko nebūti finansiškai priklausomai. Esu dėkinga už tas pamokas.
Džiaugiuosi, kad sūnus tvirtai stovi ant kojų ir vertina sąžiningai uždirbtus pinigus.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Čia nėra ir negali būti dėsnio. Kiekviena šeima skirtinga, ir požiūris į pinigus skirtingas, todėl galimas tik asmeninis sprendimas.
Kas nemokėjo pinigų vertinti, kam neduota suprasti, kaip nelengvai jie uždirbami, tas niekada jų ir nevertins.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Esu darboholikė. Labai myliu savo darbą, jis sutampa su mano pomėgiu, o kai už pomėgį tau dar ir moka, tai veža. Be to, labai mėgstu keliones, o jos, kaip žinoma, nemažai kainuoja. Jei prioritetai, kaip išleisti pinigus, sudėlioti tinkamai, tai tikrai negadina žmogaus, bet gali būti ir atvirkščiai.
Manęs pinigai tikrai negadina, bet gal todėl, kad niekada jų neturėjau per daug?
Ir dar. Prisiminiau tokią istoriją – pasaką. Žvejys sugavo auksinę žuvelę. Toji paprašė ją paleisti, už tai žmogui pasiūlė protą, pinigus arba meilę. Bet reikėjo pasirinkti vieną iš trijų.
Žvejys pagalvojo: „Reikia imti protą. Jei turėsiu proto, sugebėsiu gerai uždirbti. O jei turėsiu pinigų, visos moterys paskui mane būriais eis.“ Kai tik gavo protą, susiėmė už galvos: „Ką aš padariau, kodėl nepaėmiau pinigų?“
Svarbiausia, kam panaudosi gautus pinigus.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Džinsams! Bendraklasis gaudavo siuntinių iš Amerikos, ir jau beveik visi klasės draugai buvo jais aprūpinti.
Vieni džinsai labai man tiko. Maldavau, kad juos palaikytų, kol sukaupsiu reikiamą sumą.
Savaitgaliais grodavau akordeonu per šokius kaimuose ir po kiekvieno tokio koncertėlio gaudavau tris rublius. Slėpiau ir kaupiau juos savo taupyklėje – pianine. Dar Telšių geležinkelio stoties kasininkę mokiau groti akordeonu „Ko liūdi, berželi“. Už pamokas irgi šiek tiek pinigų gaudavau.
Kai sukaupiau 120 rublių, išdrįsau tėvų paprašyti dar dešimtinės tikindama, esą džinsai tiek ir tekainuoja.
Maniau, kad tėtį infarktas ištiks: „Už džinsus – 10 rublių?! Tokių nutrintų kelnių už dyką nenešiočiau!“ Jei būčiau pasakiusi tikrąją sumą – 130, greičiausiai mane būtų išvežę rimčiau patikrinti.
Galiausiai po ilgų debatų man buvo duoti tie dešimt rublių, bet su sąlyga, kad savaitę ravėsiu daržus.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Visada nejauku kalbėti apie tai, kam, kiek ir kuo padedi, bet jei jau toks klausimas...
Dabar, kiek leidžia galimybės, stengiuosi padėti Ukrainai, jos gyventojams. Finansiškai aukojau įvairiose akcijose.
Dažnai dalyvauju ir labdaros renginiuose, bet labiausiai esu linkusi padėti konkrečiam žmogui – tada tiksliai žinau, kur ir kam bus panaudoti mano pinigai.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Paprastai esu labai atsargi ir nekišu pinigų, kur papuolė, bet sykį esu nukentėjusi. Prisiklausiusi apie sėkmingą investavimą į „Sekundės“ banką, kur pinigai dauginasi dideliu greičiu, susigundžiau ir aš.
O naivume! Gerai, kad jų daug neturėjau, antraip būčiau praradusi, kaip daugelis tuo metu prarado namus, sklypus. Didelio nuostolio neturėjau, bet gavau pamoką, kad geriau žvirblis rankoje...
Todėl ir dabar man tos virtualios kriptovaliutos – visiški vėjai, jokiu būdu neprasidėčiau su debesyje sklandančiais pinigais. Jau geriau mažiau turėsiu, bet tiek, kad galėčiau pačiupinėti. (Juokiasi.) Man visur turi būti aiškumas.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Labiausiai man buvo gaila savo tėvų, kurie gyveno kukliai ir nuolat taupė: tai mašinai, tai kokiam baldeliui ir nuolat tos santaupos, akcijos nuvertėdavo ir vėl viską reikėdavo pradėti iš naujo. Nė viena reforma neišėjo žmogui į naudą.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Jei mokėčiau megzti kojines, tikrai atsidėčiau į kojinę. (Juokiasi.)
Kažkur skaičiau juokingą posakį: „Kaupti pinigus – toks pat senėjimo bruožas kaip iš ausų augantys plaukai.“
Mano nuostata tokia – per daug netaupyti.
Kai ateis ta juoda diena, tada ir žiūrėsiu, kaip suktis. Gal ji ir neateis (duok Dieve).
Nemėgstu taupyti, bet kad jausčiausi saugesnė, šiek tiek visada turiu atsidėjusi. Ir tai labai pasiteisino, nes per karantiną abu su vyru pusantrų metų neturėjome jokio darbo – nutrūko spektakliai, renginiai, konferencijos.
Kaip niekada supratome, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
Ir čia pagelbėjo tėvų duotos pamokos – reikalui esant gyventi taupiau. Prisidžiovinau grybų, prisikonservavau daržovių, priviriau uogienių, o ir žuvų pasigaudavome.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Turiu silpnybę dovanoti. Niekada negailiu pinigų dovanoms.
Pamatau gražų daiktą ir nuperku – dažniausiai iš anksto žinodama, kam jis bus skirtas.
Turiu didžiulį stalčių spintoje, kur tos dovanos laukia savo valandos.
Didžiausia dalis tų grožybių – anūkei Kamilei.
Iš anksto pasirūpinusi dovanomis niekada karštligiškai nesiblaškau po parduotuves prieš Kalėdas ar kitas šventes.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Humoro karalius Michailas Žvaneckis yra pasakęs: „Dažniausiai tik per gimtadienį sužinai, kiek pasaulyje nereikalingų daiktų.“
Mano požiūris toks: „Smagu, kad žmogus apie tave iš viso pagalvojo, kad ir kokią smulkmenėlę įteikė. O turinys... Tiek jau to...“
Ir ko tik nesu gavusi. Švedijoje po pravesto renginio gavau pakabutį su dviem priekiniais vaiko dantukais, inkrustuotais auksu. Ukmergėje koncerto metu žmogus išlėkė man gėlių pirkti, bet jų negavęs atnešė indelį grietinės. Argi nesmagu?
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Visada atrodo juokinga, kai per kokius grožio konkursus „misės“ aiškina, kaip laimėjusios konkursą gelbės visą pasaulį.
Dabar turbūt ir aš atrodysiu juokinga, bet jeigu galėčiau burtininko lazdele mostelėti ir atsirastų milžiniškos sumos pinigų, tikrai atiduočiau Ukrainai atstatyti. Dieve, Dieve, kaip gaila tų žmonių, negaliu žiūrėti tų nežmoniškų reportažų. Svajonėse matau klestinčią Ukrainą.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Dažnai statau rankinę ant grindų. Žmonės, tai pamatę, čiumpa ją, stato ant kėdės sakydami, esą jei ant grindų, pinigai išeis. O aš juokaudama sakau: „Jeigu žemai padedi, pinigams lengviau vidun įšokti.“
Bet kai ką pastebėjau – vos tik garsiai ištariu, kaip būtų gerai šiek tiek daugiau užsidirbti, nes norėčiau pakeliauti, žiūrėk, pinigai ir ateina.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Pinigai suteikia daugiau laisvės – oriai gyventi, save realizuoti. Bet tai nėra laisvė iš esmės.
Albert’as Camus sakė: „Laisvė – kai gali sau leisti nemeluoti.“
