Su Kenijos piliečiu trijų vaikų susilaukusi vilnietė nė nesapnavo, kaip viskas komplikuosis

Ana – draugiška ir maloni pašnekovė, kuri sako, kad net kai labai sunku, reikia neprarasti vilties ir eiti į priekį.

Visgi Anos pasakojimo klausytis skaudu: moteris dabar viena rūpinasi keturiais mažais vaikais, nors dėl prieš porą metų pablogėjusios sveikatos nuolat kenčia skausmą ir sunkiai vaikšto.

Jos gyvenimo draugas ir trijų jaunesniųjų vaikų tėtis nė neatvyksta iš Kenijos į Vilnių jų aplankyti – ne todėl, kad būtų pabūgęs moters ligos, o todėl, kad Ispanijos ambasada, atstovaujanti Lietuvai Kenijoje, neišduoda jam vizos.

Lietuvoje gimusi lenkiškas šaknis turinti Ana neslepia, kad jai nuo paauglystės patiko tamsiaodžiai žmonės, tad dabar ji augina 4 egzotiškos išvaizdos vaikus. Jie visi berniukai, jų amžius – 2 m., 3,5 m., 5 m. ir 10 m.

Po nenusisekusių santykių su pirmagimio tėvu afroamerikiečiu ji liko su sūnumi viena ir visą savo laiką skyrė jo auginimui. „Mes visur ir visada buvome kartu. Sūnus tapo mano gyvenimo prasme“, – prisiminė dabar jau keturių vaikų mama.

Paaugus sūnui Ana nusprendė judėti pirmyn ir susimąstė apie naujus santykius.

Vienoje internetinėje pažinčių svetainėje susipažino su Kenijos piliečiu Johnu Gichuki. Jiedu bendravo internetu 1,5 m., vis pasvajodami kada nors susitikti. Vieną dieną, būdama darbe, Ana gavo žinutę: „Daugiau taip tęstis negali, prašau, atvažiuok. Nupirkau bilietus.“

Ar jai nebuvo baisu leistis į tolimą šalį pas tik internete matytą vyrą? „Tikrai ne, sakyčiau, aš turiu nuojautą žmonėms ir jaučiau, kad jis yra geras. Bendravome pusantrų metų – tūkstančiai žinučių, nuotraukų ir vaizdo skambučių. Jis niekada nesižarstė kvailais komplimentais, motyvuodavo mane ir palaikė. Jis protingas, išsilavinęs, jo specialybė – kibernetinio saugumo specialistas. O labiausiai man patiko tai, kad jis turėjo svajonių, kūrė planus ir jų siekė“, – aiškino Ana.

Naujas draugas jos nenuvylė, nors pati Kenija labai nesužavėjo: „Ten gyvena nemažai vakariečių, dirbančių tarptautinėse įmonėse, JTO, ambasadose, kuriuos darbovietės aprūpina būstu, skiria gerą algą, apmoka vaikų mokyklas ir pan. Tačiau aš mačiau ir kitą Kenijos pusę – valstybė savo piliečiams ir jų švietimui skiria mažai dėmesio, daugeliui vietinių žmonių sunku siekti išsilavinimo ir apie 80 proc. jo neturi, verčiasi sunkiai, kai kurių darbuotojų algos siekia vos 50 dolerių per mėnesį, tokiais žmonėmis labai lengva manipuliuoti“, – aiškino Ana.

Visgi ji su savo sūnumi apsigyveno Kenijoje ir su Johnu susilaukė dar trijų vaikų. Vyras turėjo gerą darbą, dirbo valstybės tarnyboje, laukė paaukštinimo. Tiesa, susituokę jiedu nebuvo. „Tiesiog neturėjau tokio poreikio“, – paaiškino moteris.

Ar ji arba vyras buvo nusiteikę turėti didelę šeimą, ar tai labiau atsitiktinumas? „Vyras norėjo tik vieno vaiko. Jis – karjeristas darboholikas. Aš visada svajojau apie didelę šeimą ir 4 vaikus, nors tai nebuvo mano gyvenimo tikslas. Bet, matyt, svajonėms buvo lemta išsipildyti“, – nusijuokė pašnekovė.

Visgi po ketvirtojo vaikelio gimimo prieš dvejus metus smarkiai pablogėjo Anos sveikata. „Prieš cezario pjūvio operaciją man darė spinalinę nejautrą, net septynis kartus dūrė į stuburą, kol suleido vaistus. Nežinau, gal ir iki tol mano stubure buvo kažkas negerai, o tie dūriai tik sukėlė ūminį uždegimą, bet problemos kilo po to“, – pasakojo Ana.

Jai smarkiai skaudėjo juosmenį ir darėsi vis sunkiau vaikščioti – atsirado kojų šlepsėjimas, skausmai, tapo sunku išlaikyti koordinaciją. Po namus vaikščiodavo, prisilaikydama už sienų ir baldų, o į lauką išeiti apskritai tapo baugu.

Suprantama, moteris kreipėsi į Kenijos medikus. Iš pradžių jai įtarė išsėtinę sklerozę, paskui atlikę MRT tyrimą konstatavo, kad palei stuburą yra cistų. Siūlėsi jas drenuoti, bet moteris nė už ką nebūtų sutikusi su tokia rimta operacija. Kenijoje ne tik medicinos lygis prastesnis, bet ir visos paslaugos brangios.

Tad praėjusių metų gegužę mama su keturiais vaikais grįžo į Vilnių. Čia ji atsigulė į Santaros klinikas, jos vaikais tuo metu rūpinosi jos tėvai ir draugai.

Lietuvos medikai suabejojo Kenijoje nustatyta diagnoze ir išties po atliktų tyrimų Ana išgirdo naują nuosprendį – arachnoiditas.

Ši labai reta liga reiškia nugaros smegenų dangalo uždegimą. Kaip pašnekovė bandė paprastai paaiškinti, įprastai nervai turėtų laisvai plaukioti smegenų skystyje (likvore), o jos atveju nežinia kodėl susiformavusi arachnoidinė masė spaudžia nervus prie stuburo ir jie surandėja, be to, tarsi susivelia į kaltūnus, dėl to tampa sunku valdyti savo kūną.

Liga iš esmės neišgydoma, be to, ji labai reta ir medikai jokių prognozių neteikia. „Manimi besirūpinęs ilgą stažą turintis skyriaus vedėjas pripažino, kad su tokio lygio sąaugomis praktikoje iki šiol nėra susidūręs. O dar viena gydytoja po to, kai pasakiau savo diagnozę, nusijuokė, kad tokios ligos nėra – neva arachnoiditą tik sovietmečiu užrašydavę jaunuoliams, kurie norėjo išsisukti nuo tarnybos armijoje. Vėliau ta gydytoja man paskambino ir atsiprašė – ji išstudijavusi išrašus pamatė, kad diagnozė tikra ir pagrįsta tyrimais“, – pasakojo Ana.

Moteriai buvo atlikta stuburo operacija, kuriai dabar, jei galėtų atsukti laiką atgal, nesiryžtų – juk liga iš esmės neišgydoma, o chirurginė intervencija turi savo pasekmių.

Dabar Anai skiriami skausmą malšinantys vaistai ir antidepresantai, tačiau ji jų atsisako: „Ligos priežasties jie nepašalina, o tik apmalšina pasekmes. Jie nepanaikina skausmo, neleidžia pajusti kojų. Nenoriu vaikščioti apdujusi nuo vaistų, privalau rūpintis vaikais.“

Ji lanko reabilitacijas, kurios padeda pasijusti kiek geriau, ir yra įsitikinusi, kad judėjimas jai į naudą – dėl to, nors ir labai sunku pavilkti kojas, ji juda su vaikštynės pagalba, o į neįgaliojo vežimėlį nesisėda. „Bijau, kad atsisėdusi į vežimėlį visai prarasiu gebėjimą vaikščioti“, – sakė Ana.

Ji gyvena antrame daugiabučio aukšte. Keletą kartų nusiritusi laiptais be pagalbos eiti į lauką vengia, jai padeda tėvai (jie gyvena to paties namo kitame bute, tačiau dieną būna darbe), arba, kai jie negali, dešimtmetis sūnus ar kaimynai išneša į lauką jos vaikštynę, o laiptais ji lipa pati abiem rankom įsikibusi turėklų.

„Pateikiau prašymą savivaldybei skirti neįgaliesiems pritaikytą butą. Pagal įstatymą gausiai šeimai negali siūlyti mažesnio ploto gyvenamųjų patalpų, o didesnių butų, pritaikytų neįgaliesiems, tėra vienetai, todėl nežinau, kiek dar teks laukti. Aš sutikčiau gyventi kad ir vieno kambario bute, kad tik turėčiau galimybę kažkur išeiti be kitų pagalbos“, – sakė pašnekovė.

Kadangi ilgesnius atstumus įveikti sunku, neretai tenka kviestis taksi, o tam išleidžia nemažai pinigų. Džiaugiasi, kad bent į gydymo įstaigas gali nuvažiuosi specialiu socialiniu taksi neįgaliesiems, tačiau anaiptol ne visada, kai prireikia, pavyksta jį išsikviesti.

Turbūt sunkiai vaikštančiai moteriai be vyro keturiais vaikais rūpintis labai sunku? Anos atsakymas nustebina: „Visai ne, sakyčiau, sunkiau buvo, kai auginau pirmagimį – tada mes turėjome tik vienas kitą. O dabar vaikai žaidžia vieni su kitais ir vis patys susiranda veiklos, be to, vyriausias sūnus – jau kuo puikiausias mano padėjėjas.“

Pašnekovė pridūrė, kad pradžioje buvo išdidi ir nenorėjo pripažinti, kad jai reikia pagalbos, bet vėliau visgi pasiryžo ir kreipėsi į savivaldybę dėl asmeninės asistentės skyrimo – ši dabar jai pagelbsti buityje ir palaiko draugiją.

„Apskritai vaikai – mano didžiausias džiaugsmas ir stiprybė, jų juokas, smagūs posakiai ir poelgiai veikia geriau nei bet kurie vaistai. Galimybė matyti juos augančius – neįkainojama“, – sakė moteris.

Norėdama tapti savarankiškesne ir mobilesne, Valakupių reabilitacijos centro rengiamuose vairavimo kursuose ji įgijo vairuotojo teises. Tikisi, kad automobilis paįvairins jos ir vaikų kasdienybę, be to, mažieji galės saugiai sėdėti automobilinėse kėdutėse, ne taip, kaip važiuojant taksi.

Taip pat moteris pasvajoja, kad vėl norėtų dirbti. Jos mažiausias sūnus darželį pradės lankyti rudenį, galbūt tada atsirastų galimybė kibti į darbą. Deja, savo mėgstamo virėjos darbo ji dirbti nebegalėtų, todėl planuoja baigti Užimtumo tarnybos rengiamus apskaitos kursus, o tada dirbti apskaitininke iš namų.

Darbo daugiavaikei mamai norisi ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad jaustųsi reikalinga ir galėtų pabendrauti su suaugusiais žmonėmis. „Man patinka bendrauti, norėčiau dažniau susitikti su draugais ar šeima, deja, be automobilio ir su judėjimo negalia mano galimybės ribotos“, – pastebėjo Ana.

Besidalydama savo išgyvenimais ir ateities planais, moteris visai nekalba apie norą vėl gyventi su savo vaikų tėvu. Kaip čia nutiko?

Pasak Anos, vyras jai išvykus į Lietuvą jis stengiasi atsigauti po pandemijos metu patirtų nesėkmių savo versle, o ji mokosi gyventi su naująja savimi. Apie nuolatinį Johno atvykimą gyventi į Lietuvą kalba neina – Kenijoje jis prieš keletą metų įkūrė savo kibernetinio saugumo įmonę ir sieja savo ateitį su ja.

Norėdamas aplankyti šeimą, J. Gichuki du kartus kreipėsi į Ispanijos ambasadą dėl vizos apsilankymui Lietuvoje. Deja, gruodį iš pradžių Ispanijos ambasada visai atsisakė tarpininkauti, o kai galiausiai sutiko, vyras jau buvo susiplanavęs darbo susitikimus, kurių atšaukti nedrįso.

Nusprendė laukti Velykų. Pavasarį vyras pateikė dokumentus ir buvo patikintas, kad jų pakaks vizai gauti, juolab, kad prieš metus Ispanijos ambasada jam išdavė vizą palydėti Aną su vaikais namo. Deja, vėliau sulaukė atsakymo, kad trūksta daugybės dokumentų, ir vizos negavo.

Kai moteris pati parašė Ispanijos ambasadai laišką ir paprašė patikslinti, kokių būdu turėtų pateikti pakvietimą ir vaikų dokumentus, patvirtinančius Johno giminystę su EU piliečiais, gavo tik nuorodą į bendrus reikalavimus vizai.

Po šių įvykių jų santykiai atšalo, Johnas puolė į neviltį. Jis teigė, kad būtent dėl savo odos spalvos niekada negaus vizos, kad saujelė ispanų nutarė, jog jis neturi teisės matytis su savo vaikais.

Ana savo ruožtu nusprendė atsiriboti nuo neigiamų jo emocijų.

„Tikrai skaudu, kad jis negali susitikti su vaikais, kuriuos labai myli. Mūsų šeimoje aš esu griežtesnė, kartais vaikus ir subaru, o jam jie galėdavo kad ir ant galvos lipti – niekada balso nepakėlė“, – atsiminė Ana tuos laikus, kai viskas buvo gerai ir ji dar nežinojo, kad netrukus bus sunku žengti net vieną žingsnį.

Pokalbio pabaigoje moteris dar sykį patikino, kad savo gyvenimu skųstis nenori – jame yra ir kuo pasidžiaugti. Visiems linki žiūrėti į gyvenimą optimistiškai ir stengtis siekti tikslų. „Tik savimi pasirūpinti turite jūs patys – niekas kitas už jus to nepadarys“, – pastebėjo daugiavaikė mama.

Situaciją paprašėme pakomentuoti Užsienio reikalų ministerijos atstovų. Nejaugi tikrai Kenijos piliečiui tikrai taip sudėtinga atvykti į Lietuvą aplankyti nuosavų vaikų?

Ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento specialistų pateiktame atsakyme teigiama:

„Informuojame, kad Šengeno vizų išdavimą reglamentuoja ES reglamentu Nr. 810/2009 patvirtintas Bendrijos Vizų kodeksas, o jame nustatytų nuostatų įgyvendinimą detalizuoja Vizų kodekso praktinis vadovas. Visos Šengeno valstybės, išduodamos Šengeno vizas, vadovaujasi aukščiau nurodytais norminiais aktais.

Vizų kodekso 14 str. nustato, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo pateikia:

a) dokumentus, nurodančius kelionės tikslą;

b) dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, arba pakankamų lėšų susimokėti už apgyvendinimą įrodymą;

c) dokumentus, kad asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų;

d) informaciją, padedančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Turi būti vertinama, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narės teritorijos išvykti iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tai iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo.

1. Teikiant prašymą išduoti vizą neturėtų būti reikalaujama atgalinio kelionės bilieto, tačiau išskirtinėmis aplinkybėmis jo gali būti reikalaujama išdavus vizą. Dažnai nėra galimybės rezervuoti bilietų, todėl konsulatas tokiais atvejais turėtų įsitikinti, kad prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi pakankamai lėšų įsigyti bilietus.

2. Finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas. Finansines lėšas galima patvirtinti pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai tris paskutinius mėnesius).

3. Įdarbinimą patvirtinantis dokumentas. Įdarbinimas gali būti įrodytas darbo sutartimi; darbo pažymėjimas arba informacija apie profesinį statusą, banko sąskaitos išrašai, socialinio draudimo įmokos įrodymas. Nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas.

4. Nekilnojamojo turto nuosavybę galima patvirtinti pateikiant teisę į nuosavybę patvirtinantį dokumentą.

5. Integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai; profesiniai saitai ir t.t.

Atkreipiame jūsų dėmesį, kad konsulinis pareigūnas yra aukščiau minėtais teisės norminiais aktais įpareigotas įvertinti kiekvieną pateiktą prašymą išduoti Šengeno vizą remiantis nustatytais kriterijais, ir, jei pareiškėjas kriterijų neatitinka, turi priimti sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą.

Užsienietis, nesutikdamas su konsulinio pareigūno sprendimu dėl atsisakymo išduoti vizą, turi teisę jį apskųsti įteiktoje formoje dėl atsisakymo išduoti vizą nurodyta tvarka.“