– Ar turite susikūrę savaitgalio tradicijų?
– Einant metams savaitgalio tradicijos keitėsi. Veikla prieš kokius trisdešimt metų ir dabar gerokai skiriasi.
Anksčiau savaitgaliais daugiausia laiko skirdavome darbui sode, sportui, išvykoms į gamtą, lankydavome meno renginius. Dabar daug ramiau leidžiame laisvalaikį.
Išskirčiau šias tradicines veiklas: kasdienį knygų skaitymą (2021-aisiais perskaičiau apie 150 knygų), rytinę mankštą (40 minučių kasryt), pasivaikščiojimą po parką arba išvyką dviračiu (apie 2 valandas), kartais – išvykas automobiliu į netolimą užsienio šalį arba Lietuvoje.
Vakarais – koncertų arba spektaklių lankymas. Taip pat mėgstu nuolat stebėti paukščius.
Tai darau namuose, vykstu į Žuvinto biosferos rezervatą arba Ventės ragą paukščių migravimo metu.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Žinoma. Anksčiau, kai intensyviai vykdžiau mokslinius tyrimus, dažniausiai savaitgaliais dirbdavau. Rašydavau mokslinius straipsnius, knygas. Vien vadovėlių vienas arba su bendradarbiais esu parašęs keliolika. Straipsnių – per tūkstantį. Tam paaukota nemažai laisvų dienų. Dabar, nors kartais ir pagalvoju apie darbą, taip nebedirbu – nematau prasmės ir būtinybės.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Penktadieniais vakare tikrai nedirbu. Dažniausiai skaitau knygas.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Iš anksto susiplanuoju, ką veiksiu savaitgaliais ir kitomis dienomis. Pastaraisiais metais daug dėmesio skyriau savo genealogijos tyrinėjimams. Pasirodo, mano protėviai pamažu kraustėsi iš pietų į šiaurę, tai yra iš Punsko ir Gardino apylinkių, per Krosną, Simną į Marijampolės apylinkes.
Save laikau sūduviu. Todėl ir domiuosi Sūduvos ir savo šeimos istorija. Beje, 2022 metais sukanka 600 metų, kai Sūduva pagal Melno sutartį (1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero) prisijungė prie Lietuvos. Todėl šie metai yra paskelbti Sūduvos metais. Štai kodėl lankau tas vietas, iš kurių kilę mano tėvai ir protėviai.
Išvykas mėgstu planuoti. Jei planuoju aplankyti koncertą ar spektaklį Vilniuje, Milane, Paryžiuje, Niujorke, bilietus įsigyju gerokai iš anksto. Kitaip niekur nepateksi.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Apranga priklauso nuo to, ką veikiu: jeigu keliauju, renkuosi kelioninius drabužius, jeigu lankausi svarbiame renginyje, rengiuosi pagal aprangos kodą „black tie“.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Šeštadienį, jeigu kur nors nevykstame, rytą pradedame nuo radijo laidos „Gamta – visų namai“. Vėliau – smulkūs namų ir aplinkos tvarkymo darbai. Žiemą valome sniegą, vasarą pjauname žolę. Po pietų žiūrime kokį filmą ar skaitome knygas.
Sekmadienio rytas prasideda mankšta. Ankstesniais metais nubėgdavome keletą kilometrų, vėliau eidavome paplaukioti į Lazdynų baseiną. Kai Lietuvoje atsirado sporto klubai, pradėjome ir juose lankytis. Žiemą mėgdavome išvykti slidinėti į kalnus.
Apie 1990 metus – Liepkalnyje Vilniuje, Ignalinos žiemos sporto centre, prie Molėtų astronomijos observatorijos Želvos ežero link, Anykščių sporto centre „Kalita“, kitur. Jei orai tinkami, miname dviračiais iki Verkių rūmų apžvalgos aikštelės, jei nelabai tinkami – vaikštinėjame po Verkių parką, daugiausia Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu.
Jeigu būname išvykę į Druskininkus, mėgstame pasivažinėti dviračių takais. Kai kurie iš jų yra tinkamai sutvarkyti, tačiau tolimesnio maršruto takai, kaip į Švendubrę, Raigardo slėnį, Grūto parką, dar laukia savo eilės. Reikia laikytis įsikibus į rankenas, kad nenukristum nuo dviračio.
Būdamas Druskininkuose galiu pasidairyti po Pietryčių Lietuvą: aplankyti Musteiką, Kabelius, Čepkelių gamtinį rezervatą, Marcinkonis.
Arba patraukti į vakarus: aplankyti Seinus, Punską, jotvingiams svarbią vietą Šiurpilų pilies kalną, Vižainius, Suvalkus, Griunvaldą, Marienburgą arba Augustavą, Kužnicą.
Žinoma, vykstame ir šiaurės vakarų kryptimi – tai Rudamina su įspūdingu piliakalniu, Aštriosios Kirsnos dvaras, Vištytis, Ožkabaliai – Jono Basanavičiaus tėviškė, Paežerių dvaras, Vinco Kudirkos klėtelė, Kudirkos Naumiestis, Rambyno kalnas.
Galėčiau vardyti šimtus vietų, kurias aplankėme su žmona. Kiekviena jų savita ir įdomi. Žinoma, išvykas turi planuoti, nes Lietuvoje dažnai mažesniuose miesteliuose nėra kur pavalgyti.
Tarkim, atvykstame į Vištytį, restorane klausiame, ar galime papietauti, o jie mums atsako, kad gerai pavalgyti galėsime po dviejų savaičių, kai čia vyks šventė. Kita ryški problema Lietuvoje – viešieji tualetai. Jų vis dar trūksta arba, švelniai tariant, yra nelabai tinkami naudoti.
– Mėgstate ilsėtis vieni, su šeima ar draugų būryje?
– Dažniausiai keliaujame dviese, bet kartais prisijungia ir jaunimas. Kartais lankome giminaičius arba jie suplanuoja tam tikrus renginius, pavyzdžiui, praėjusiais metais sūnėnai Dabintos slėnyje suorganizavo mano ąžuoliuko sodinimą. Buvo labai smagus susitikimas ypač gražioje vietoje tarp Aukštadvario ir Semeliškių.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodami, tvarkydamiesi, skaitydami, žiūrėdami televizorių?
– Mėgstu įvairovę, todėl poilsiavimo būdus nuolat keičiame.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Nors pandemijos laikais sunku aktyviai judėti, mėgstame lankytis simfoninių, kamerinių orkestrų klasikinės muzikos koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Elbės filharmonijoje Hamburge, Niujorko filharmonijoje (Manhatane), koncertų salėse Vienoje, taip pat Operos ir baleto teatruose Vilniuje, Rygoje, operos teatruose „La Scala“ Milane, „Garnier“ Paryžiuje, Niujorko „Metropolitan Opera“. Dažniausiai lankomės operose, rečiau – baletuose.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Planingai lankome meno muziejus įvairiuose miestuose. Išvykstame ir į ilgesnes keliones. Mums labai patiko pastarosios dvi: kelionė į Andalūziją (Malaga, Granada (Alhambros maurų valdovų rūmų ansamblis), Kordoba, Sevilija) bei kelionė per Norvegiją – nuo Trumsės pro Lufuteno salas, Trondheimą, Bergeną, per kalnus į Oslą. Skridome lėktuvais, plaukėme kruiziniu laivu, važiavome autobusais, traukiniais.
– Jeigu mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai pasilepinate?
– Virtuvėje sukinėtis tikrai nemėgstu, bet nemėgstu ir greitojo maisto.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Sekmadienį reikia švęsti – tai ir darome.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Neturime nei sodo, nei sodybos. Visko atsisakėme, nes tai tapo niekada nesibaigiančiu darbu.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Kartais su kolegomis kartu lankome reikšmingus Lietuvos istorijai renginius arba einame į koncertus. Dabar žmonės darbe dirba intensyviai ir nelabai aptarinėja pašalinius reikalus, bent jau mano aplinkoje. Man labai nepatinka, kai žmonės taip elgiasi: būna, tenka laukti, kol kokia nors panelė baigs pokalbį su drauge ar draugu, arba pliurpia telefonu. Bet ką padarysi, tokie dabar, telefoniniai, laikai.
– Kaip jūs apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Nežinau, kas yra tobulas poilsis. Manau, labai priklauso nuo to, ką žmogus veikia, kiek uždirba, kokie jo poreikiai.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Kai būna palankūs orai, važinėjame dviračiais, tačiau mėgstame ir pasivaikščioti.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudami?
– Tokios sąskaitos neturiu.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Idealus – labai santykinis dalykas.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Manau, būtų neblogai savaitgaliais paskraidyti privačiu lėktuvu, kaip daro nemažai tautiečių. Abejoju, ar tai įgyvendinama.
Pirma, neturiu lėktuvo, antra, neturiu piloto licencijos.
Tikėtina, kad jau nenusipirksiu lėktuvo ir man nebus suteikta teisė jį pilotuoti. Tad teks tenkintis tuo, ką turiu.
