Gal ir dabar Daivos pasiekimai neatrodys itin dideli, tačiau ji jaučiasi patenkinta tuo, ką turi, taip pat žino, ko dar nori iš gyvenimo, ir stengiasi to siekti.
Moteris dirba tarptautinėje gamykloje, viena augina sūnų, kuriam dabar keturiolika, ir džiaugiasi pagerėjusiais tarpusavio santykiais, o prieš kurį laiką labai išgyveno dėl to, kad yra vieniša mama, ir pavydžiai žiūrėdavo į tėvus, kurie vaikus į renginius mokykloje atlydi abu kartu.
Ji pati ir sukūrė šeimą, ir išsiskyrė, gyvendama Airijoje. Kai baigė vidurinę mokyklą, mokėsi kolegijoje žemėtvarkos specialybės, nors ir negali tiksliai paaiškinti, kodėl pasirinko būtent ją. Diplomas pasirodė nieko vertas. Kurį laiką padirbėjo pardavėja Lietuvoje, bet uždirbdavo nedaug, tad pasidavė draugės įkalbinėjimams ir 2003 m. išvyko dirbti į Airiją.
Draugė ten išvykusi buvo seniau ir sakė, kad viskas klostosi puikiai, bet Daivai taip nepasirodė: darbas pievagrybių šiltnamiuose buvo nelengvas, oras, kuriuo ten kvėpuodavo – nešvarus, o atlyginimas menkas – oficialiai jis turėjo sekti apie 300 Eur per savaitę, tačiau vadovybė naujokams išmokėdavo tik po 150 Eur.
Jau po kelių mėnesių Daiva sukaupė drąsą ir iš šiltnamių spruko į gretimą miestelį, kuriame susirado darbą kavinėje.
Kai Airijoje buvo praleidusi vos 2 savaites, ji sutiko savo būsimą vyrą, latvį, kuris taip pat neseniai buvo ten atvykęs. Su juo susipažino per bendrus draugus, kai vieną savaitgalį nuvyko paiškylauti prie ežero. Du naujokai greitai rado bendrą kalbą.
Netrukus prasidėjo gražus gyvenimo etapas – pradžioje pagyvenusi taupiai lietuvaitė pradėjo uždirbti daugiau, na, o daugiausia džiaugsmo suteikdavo buvimas su mylimuoju.
Po trejų metų pora susituokė, netrukus susilaukė sūnaus. Vertėsi gerai (vyras dirbo žemės ūkio technikos gamykloje), tačiau vaikui kiek paaugus santykiai šeimoje pradėjo šalti. Sutuoktiniai išgyveno sunkų etapą ir dėl to, kad užklupo netektys – mirė jos mama, netrukus – ir močiutė, nusižudė vyro brolis.
„Dabar man atrodo, kad mūsų santykiai atšalo ir nesutarimai prasidėjo todėl, kad mes nesikalbėdavome apie tai, kaip jaučiamės, ką išgyvename, ypač vyras viską buvo linkęs laikyti savyje. Abu jautėmės prislėgti, o galiausiai taip nutolome, kad gyvenimo kartu jau nebemačiau. Ryžausi pasiimti vaiką ir grįžti į Lietuvą“, – atsiminė pašnekovė.
Čia ji grįžo lygiai po dešimtmečio, praleisto svetur, 2013 m., kai sūnui buvo penkeri. Įsivaizdavo, kad čia turi būti viskas gerai, visgi čia jos gimtinė, tačiau gerai nebuvo.
Apsigyveno pas savo tėvą, šiaip taip rado darbą siuvykloje, bet šis buvo neįdomus ir prastai apmokamas (tiesa, vasarą vis mėgindavo išvykti padirbėti į Airiją, kad daugiau uždirbtų). „Vis tiek drabužius pirkdavome tik „skudurynuose“ ir tai, kad čia gyvename prasčiau nei Airijoje, mane slėgė“, – sakė pašnekovė.
Trūko tėčio ir gyvenimo džiaugsmo
Grįžusi į gimtinę moteris ypač išgyveno dėl to, kad jautėsi bloga mama – atrodė, kad visi tėvai rūpinasi vaikais kartu, tik jai nepavyko. Airijoje likęs tėtis nė nerodė noro su sūnumi bendrauti, tik retkarčiais pašnekėdavo telefonu (pinigus vaiko išlaikymui mokėjo tvarkingai). Buvo akivaizdu, kad berniukui trūksta tėčio.
Be to, vaikas anglų kalbą mokėjo geriau nei lietuvių, būtent ja norėjo bendrauti, dėl to pradėjęs lankyti lietuvišką mokyklą jautėsi prastai – būdavo, susinervinęs nušveisdavo vadovėlį šalin ir sakydavo, kad lietuvių kalbos nesimokys.
„Labiausiai mane grįžus į Lietuvą įskaudino tai, kad mano sūnaus pradinių klasių mokytoja mums pasakė: „Gal važiuokit jūs atgal į tą Airiją, ten jums tikrai bus lengviau.“ Tai buvo labai skausminga, juk grįžusi į savo kraštą visa širdim troškau, kad mano vaikas gerai kalbėtų mano gimtąja kalba ir gerai jaustųsi, o mokytoja, rodos, sakė, kad mes čia nebereikalingi ir sugrįžom be reikalo“, – atsiminė Daiva.
Pagalbą rado internete
Būtent tuo gyvenimo etapu pašnekovė dažnai graudindavosi, sėdėdama ant sofutės, ir galvodavo, kad jos gyvenimas niekam tikęs. Kai dabar pagalvoja, tuo metu tikriausiai sirgo depresija.
Visgi maždaug po keturių liūdnų gyvenimo metų Daiva atrado priemonių, kurios padėjo jai atsigauti. Tos priemonės atrodo visai paprastos – ji internete perskaitė apie „Carito“ organizuojamus tėvystės įgūdžių ugdymo mokymus ir nusprendė juos lankyti. Tai – tie patys kursai, kuriuos Vaiko teisių apsaugos specialistai rekomenduoja lankyti sunkumus patiriančioms šeimoms, ir neretai tos šeimos skundžiasi, kad nieko gero juose neišgirdo.
O Daiva sako priešingai – jai tie kursai suteikė įkvėpimo, padėjo geriau suprasti save ir savo vaiką, be to, ji sutiko daugiau vienišų mamų ir nebesijautė vienintele, nuskriausta likimo.
Po to ji prisijungė prie „Šeimų klubo“, kur bendraudavo su kitomis sunkumų patyrusiomis moterimis, lankė psichologo konsultacijas.
„Tada aš įsisąmoninau, kad savo gyvenimą kiekvienas renkasi pats. Jei nusiteiksiu, kad man telieka gulėti ir liūdėti – taip ir bus, bet juk galima suimti situaciją į rankas ir nemažai pasiekti“, – sakė Daiva.
Ji vis sulaukdavo kvietimų ir į kitus „Carito“ rengiamus kursus, renginius, kad ir dailės terapiją, visur mielai dalyvaudavo ir pasisemdavo įkvėpimo, o galiausiai pradėjo „Carite“ savanoriauti.
Dar prieš kurį laiką ji pradėjo lankyti jogą, kuri taip pat padėjo jai aprimti, nesiblaškyti ir lengviau koncentruotis į tą veiklą, kurios imasi.
Pridūrė, kad dabar ji kiekvieną savaitgalį eina į baseiną, ir kartais iš draugių išgirsta: „Kaip tau gerai...“ Bet kai pasiūlo draugei prisijungti, išgirsta pasiteisinimą, kad ši neturi laiko, yra per stora ar pan., nors panorėjusi tikrai galėtų ne ieškoti pasiteisinimų, o imtis veiklos, ir galbūt pasijustų geriau.
„Į senatvę“ grįžo prie mokslų
Gal ir sutapimas, bet tuo metu, kai pradėjo tobulintis, Daiva pakeitė ją labai slėgusį darbą siuvykloje į smagesnį ir geriau apmokamą darbą gamykloje. Tiesa, ir šis jos labai nežavi, tad ji nusiteikusi vėl kibti į studijas ir galiausiai dirbti tai, ką iš tikrųjų nori.
„Taip jau nutiko, kad aš tik „į senatvę“, jau būdama keturiasdešimties, suvokiau, kuo iš tikrųjų noriu užsiimti gyvenime. Bet turiu vyresnio amžiaus bičiulių, ir jos mane ramina, kad gerai, jog nors dabar tą supratau – juk būna žmonių, kurie iki pensijos dirba darbą, kuris jiems nemielas“, – nusišypsojo Daiva.
Jos svajonių specialybė visai paprasta – ji nori tapti socialine darbuotoja, nes jų darbas atrodo prasmingas. Ji jau kurį laiką savanoriauja „Carite“, kur susiduria ir su sunkiai besiverčiančiais, ir su iš kalėjimų išėjusiais žmonėmis, ir yra įsitikinusi, kad su jais dirbdama jaustųsi daranti tai, kas tikrai reikalinga.
Neseniai Daiva prisidėjo prie „Carito“ iniciatyvos ir savo darbovietėje rinko labdarą, šiltus drabužius bei avalynę, skirtą Lietuvoje esantiems pabėgėliams. Net nustebo, kiek atsirado gerų kolegų, panorusių prisidėti (tiesa, buvo ir tokių, kurie apie pabėgėlius reiškė neigiamą nuomonę).
Tam, kad galėtų studijuoti socialinio darbo specialybę, moteriai pirmiau reikia išlaikyti istorijos valstybinį egzaminą, kurio po mokyklos nelaikė. Tad dabar ji kartojasi mokyklinį istorijos kursą ir sako, kad mokytis jai labai patinka, be to, dabar tai daro daug rimčiau, nei tada, kai buvo 18-os.
Tėtis pasirodė po 8 metų
Taip pat Daiva džiaugiasi, kad dabar jos santykiai su sūnumi, nors šis ir paauglys, geri, jie pakankamai artimi ir nemažai kalbasi tarpusavyje. Lietuvių kalbos pamokose sūnui dabar sekasi gerai, be to, mokykloje jai sakė, kad vaikas mandagus ir gerai išauklėtas, tad ji jaučiasi pakankamai šauni mama.
Neseniai sūnus buvo susitikęs su savo tėvu. „Kai jis pasakė, kad į mūsų kiemą Marijampolėje atvažiuos tėtis ir jie susitiks, maniau, kad tai prasimanymas... Bet jie išties susitiko. Pasirodo, buvęs vyras susirado gyvenimo draugę latvę, kuri turi panašaus amžiaus dukrą, tad gal ji jį ir paragino. Po 8 metų pertraukos pamatęs sūnų tėtis pirmiausia pasakė: „Oho, koks didelis“. Kiek žinau, susitikimu visi liko patenkinti“, – sakė Daiva.
Neseniai ji iš savo draugės išgirdo komplimentą, kad ji, tokia veikli, daug kur dalyvaujanti ir viskuo besidominti, yra puikus pavyzdys savo sūnui, ir pasijuto labai pamaloninta.
Ką Daiva patartų žmonėms, kurie išgyvena niūrų gyvenimo etapą, ir, kaip ji seniau, tenori susigraudinę gulėti ant sofutės? „Patarčiau mėginti kažką daryti – ieškoti pagalbos ar tiesiog smagios veiklos – nes jei sėdėsi ir verksi, tai tikrai niekas nesikeis. Verta bent pamėginti kažką pakeisti! Patarčiau nebijoti ir kreiptis į psichologą (beje, paieškojus galima rasti nemokamų konsultacijų, finansuojamų įvairių projektų lėšomis). Psichologų konsultacijos tikrai veiksmingos, nors Lietuvoje dar yra nemažai galvojančiųjų, kad į juos kreipiasi tik kvailiai, tiesa, atsiranda ir tokių, kuriems tai – mados reikalas“, – sakė marjampolietė.
