Tačiau nors ir turi tokį didelį ir kiek neįprastą atžalų skaičių ir, atrodytų, laiko net pusryčiams nebelieka, Vytautas drauge su žmona Jurgita randa vieną kitą valandėlę savo gyvenimiška patirtimi bei išmoktomis pamokomis pasidalinti įvairių savanorysčių metu.
„Salinukų“ kolektyvas ne kartą šmėžavo žiniasklaidoje, o šeimos galva Vytautas neliko nepastebėtas ir Prezidentūros – dar šių metų birželį, Tėvo dienos proga, buvo apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvai. Plačiau apie tai, tikėjimo vaidmenį šeimoje ir kylančius sunkumus su Vytautu kalbėjomės šiame interviu.
– Ką per apdovanojimą gavote Prezidentūroje ir kaip jautėtės tuo metu?
– Aš dabar net neatsimenu, ar pirmiausiai sulaukiau skambučio, ar gavau laišką, jog esu kviečiamas į apdovanojimus. Iš pradžių kažkaip keistai nuskambėjo tas kvietimas, tad man pirma mintis šovė, jog čia greičiausiai kursiokai išsidirbinėja, šaiposi iš manęs (juokiasi).
Tačiau gana greitai susiorientavau, jog čia tikrai iš Prezidentūros skambina, ir man, akivaizdu, buvo labai netikėta tai, bet tuo pačiu ir labai pradžiugino. O apdovanotas medaliu buvau už nuopelnus Lietuvai.
– O kokie tie nuopelnai, jeigu ne paslaptis?
– Tikriausiai užbėgsiu įvykiams už akių, bet kai buvau pakviestas į apdovanojimus, tai man pirmiausia kilo klausimas, o prie ko čia aš (juokiasi)? Girdint kitų tėčių istorijas tas klausimas tik stiprėjo, nes tikrai nesijaučiau taip, jog darau kažką tokio, dėl ko man turėtų medalį kabinti.
Na taip, turiu gal ne visai įprastą skaičių vaikų, bet vien tai nėra kažkoks nuopelnas. Taip, su žmona randam laiko ne tik namams, bet dar ir įvairioms savanorystėms, pavyzdžiui – Kauno Arkivyskupijos šeimos centre kartu rengiame sužadėtinius santuokai, taip pat esame Šeimų universiteto moderatoriai, dirbame prie katalikiškos pažinčių svetainės projekto ir dar daugiau tų veiklų turime. Tikriausiai šie nuopelnai – kad nepaisant to, jog turime tiek vaikų, vis tiek dalinamės laiku, džiaugsmu bei savais atradimais su kitais – ir buvo pastebėti.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad šis laikas, dovanojamas kitiems, nors ir atima kažkiek laiko iš mūsų šeimos, visų pirma, yra dovana mums kaip porai – tomis akimirkomis mes turime galimybę ir prabangą pabūti tik dviese, be vaikų ir buities.
– Kaip suprantu, jūsų gyvenime labai daug vietos užima šeima ir tikėjimas. Kur slypi šių dviejų vertybių šaknys – galbūt jūsų paties šeima perdavė jas?
– Taip, mano tėvai visą gyvenimą išgyveno santuokoje, tai visada turėjau labai gražų šeimos pavyzdį – kaip jie rūpinosi vienas kitu, kaip jie džiaugėsi vienas kitu, kaip jie eidavo pasivaikščioti arba gulėdavo kartu prie ežero, primindavo vienas kitam išgerti tabletes...
Kalbant apie tikėjimą, tai šeimoje aš jo praktiškai negavau ir tik brandus būdamas, maždaug trisdešimties, atsiverčiau į tikėjimą.
– Kas paskatino atsiversti į tikėjimą?
– Paprasčiausiai buvo laikotarpis, kaip pradėjau kelti sau egzistencinius klausimus – ką aš čia veikiu, kodėl aš čia esu ir koks mano tikslas čia, Žemėje, ir ką norėčiau nuveikti.
Mano žmona Jurgita atėjusi iš labai katalikiškos šeimos, mums susipažinus ji jau turėjo labai tvirtus tikėjimo pagrindus ir jai net nekildavo toks klausimas, ar sekmadieniais reikia eiti į bažnyčią. Kadangi aš išgyvenau tik kelionės pradžią, man tokie klausimai dar kildavo – galbūt galima kaip nors kitaip apeiti visą sistemą, gal užtenka nuvažiuoti į mišką ir apsikabinti medį (juokiasi)? Kad ir atsivertęs buvau, tai vis tiek kvestionuodavau visas tas tikėjimo tiesas.
Tačiau gimus mūsų pirmai dukrai reikėjo nuspręsti, kaip šeimai, tai kokią vietą mūsų gyvenime užima Bažnyčia, tikėjimas. Mes tada labai ramiai pasikalbėjome ir nusprendėme, kad mums tai yra svarbu ir norime tikėjimą, kaip vertybę, perduoti savo vaikams.
– O kaip dabar, kai auga vaikai, ar nebūna, kad ožiuojasi ir rodo ragus dėl šito tikėjimo klausimo?
– (juokiasi) Čia yra nuolatinė kova, nes kaip tik sekmadienis, tai garantuotai kuris nors arba keli rėkia, kodėl jiems reikia eiti kur nors ir kam išvis jiems to reikia.
– Ar leidžiat neiti, jeigu nenori?
– Ne, neleidžiam. Iš tikrųjų, būna, suranda galybę visokių pasiteisinimų, bet mes visada labai ramiai primenam, kad tokia yra mūsų šeimos tvarka. Mes sėdam kartu prie stalo valgyti, kartu keliaujame, mes kartu turime dar kokių kitų džiaugsmų, tai lygiai taip pat sekmadieniais visi kartu važiuojame susitikti su Jėzumi.
Ir, aišku, atrodytų, kad vieną kartą išsiaiškiname, ir viskas turėtų toliau būti tvarkoje, bet ne... Nieko panašaus! Tas klausimas visą laiką kyla ir visą laiką reikia apie tai šnekėti.
Būna, kad sekmadienis tampa ne tokia jau džiaugsmo diena, o iš pat ryto susipyksti, nes reikia važiuoti, jau žiūri į laikrodį, kad laikas jau visai spaudžia, o čia kuris nors dar vos ne nuogas laksto (juokiasi). Visą laiką šioje vietoje įsijungia kūryba, nes turi kažkaip susitarti, kad vaikas priimtų tą tikėjimą, kad įsitrauktų į jį.
– Buvimas tokio didelio kolektyvo tėvais išmokė jus su žmona kūrybiškumo?
– Jie daugybės dalykų mus moko – ir priėjimo formų paieškos, ir kantrybės, nors kartais atrodo, kad ji visiškai jau išeikvota, bet kitais atvejais, žiūrėk, net ir beviltiškoje situacijoje sugebi rasti sprendimą. Tai tų pamokų gauni visą laiką ir nemokamai. Na – mokamai, ta kaina nėra maža (juokiasi).
Kol būna maži, tos pamokos būna vienokios, dabar, kai jau turime paauglių, prasideda visai kiti dalykai – pasirinkimų laikas, pirmos meilės... Kartais su žmona pagalvojame, kad, Dieve, kaip buvo gera, kai jie buvo visai mažiukai, nes tie rūpesčiai buvo juokingi, pagalvojus – neišsimiegi ar ten rėkia vis kas nors.
– Kaip tuomet su žmona atrandate tos stiprybės, kantrybės, galų gale, fizinių jėgų išauginti septynis – ir, kaip jau suprantu, aštuntas beldžiasi – vaikučius?
– Jau aštuntam kokia savaitė, gal truputį daugiau liko, jis jau visai šalia. Jeigu jie visi iš karto atkeliautų, tai, turbūt, būtų siaubas, nežinau, kaip reiktų išgyventi. Bet vis tiek kadangi jie visi atkeliauja palaipsniui ir dabar jau tie mūsų vyresnieji keičiasi, bręsta, tai gera sinergija išeina.
– Žmonės sako, kad sunku jau vieną arba du vaikus išauginti, o jūs laukiat aštuntojo!
– Ir aš su jais sutinku, nes žmonės save ypač nuskriaudžia, kai jie apsisprendžia tik vieną vaiką turėti – su vienu yra sunkiausia. Jis vienas susirenka visą dėmesį, jis viską vienas gauna ir prasideda kitokie iššūkiai.
Kai pirmas vaikas, tai tu nemoki visko, natūralu, kad ir klaidų pridarai, ir pasitaisyti jau daug sudėtingiau, nes tik vieną teturi (juokiasi). Tai mes pasijuokiam, kad, na, su vienu čia truputį prašovėm, tai su kitu galime pasistengti šioje vietoje. Aišku, tai juokai, bet tiesos kažkiek irgi yra.
– Prieš tai užsiminėte apie dėmesį – ar turite kokią nors gudrybę, kuri jums padeda visiems skirti vienodai dėmesio ir meilės?
– Siekiamybė yra (juokiasi). Visada galvojam apie tai, kaip vienaip ar kitaip suteikti to dėmesio kiekvienam. Vaikai yra labai skirtingi – vienam pakanka, kad tu jam nupirktum ką nors, ir jis patenkintas, laimingas ir jį tėvai myli, jam daugiau nieko nereikia. Kitam nuperki, minutę pasidžiaugia, numeta, ir galiausiai jam tas nieko nereiškia. Jam reikia pabuvimo kartu arba kad paprasčiausiai pasėdėtum šalia, knygą paskaitytum.
Visada esame paieškose, ko mūsų vaikams tuo metu reikia, kaip labiau tai atliepti – aš dažniau gal su berniukais pabūnu, Jurgita su mergaitėmis į prekybos centrą nuvažiuoja ar kavos išgeria. Bandom visą laiką graibyti akimirkas, kartu išvažiuoti, pasidaryti sau pramogų, kad turėtumėm to laiko vieni su kitais, kad gyvenime nebūtų tik kažkokie rutininiai reikalai, bet turėtumėm ir pasidžiaugimo mūsų šeimos bendryste, ir buvimu kartu.
– Kad jau prakalbote apie bendras veiklas, koks yra jūsų šeimos mėgstamiausias laiko praleidimo būdas?
– Dabar, vasarą, tai vienareikšmiškai nugalėtų maudynės. Pirmas klausimas, kurį išgirstu grįžęs namo – tėti, kada nusiveši mus išsimaudyti? O šiaip tai patys paprasčiausi dalykai, kaip išėjimas kartu į miestą, slėpynių žaidimas kieme, lakstymas su draugais dviračiais ir panašios veiklos.
Vakarais turime tokį ritualą, žinoma, jis vasaromis būna pabyrėjęs, bet įprastai vakarais visą laiką ateinu berniukams ką nors paskaityti. Merginos jau nebenori, skaito savas knygas, bet su berniukais tai jau tapę rutina – jei kurį vakarą nepaskaitai, tai būna kaip bausmė jiems!
– Žmonės, kurie augina vieną ar du vaikus, būna, išgyvena, klausia savęs, ar pavyks užauginti padorų vaiką, ar pavyks jį išleisti į gyvenimą, suteikti kuo geresnes sąlygas, mokslą ir pan. Ar jums pačiam nebūna baisu dėl savosios grupelės?
– Kitą kartą, būna, kalbam su kitais tėvais, ir žmonės dažnai įvardija, kad neatsakinga daug vaikų turėti, kad negalėsi aprūpinti jų visų. Aš tada paprastai užduodu klausimą – ką reiškia aprūpinti vaikus? Kaip mes įsivaizduojame, kaip tas vaikas turi būti aprūpintas? Ar tai reiškia, kad mes būtinai turime jį leisti į geriausią mokamą darželį, tada mokyklą, apmokėti studijas Harvarde, pastatyti tam vaikui namą, nupirkti naują automobilį ir panašiai? Ar tikrai čia yra tėvų reikalai? Ko mes siekiame – ar norime viską už vaiką padaryti, ar norime pasidžiaugti, kad jis daro ir siekia kažko pats?
Mes su Jurgita sau labai aiškiai įsivardinom, kad tikrai kreipiam dėmesį į tai, į kokį darželį ar mokyklą leisim vaikus – norisi duoti tą pagrindą, nuo kurio vaikas turėtų atsispyrimą. Mums svarbu suteikti jiems įrankį, kurį statydami savo gyvenimus jie galėtų panaudoti.
Visada labai liūdna matyti, kai tėvai savo vaikui paduoda viską ant lėkštutės, nes tai nėra dovana vaikui, tai yra bausmė – kai tu pats kažką atrandi, kai tu pats pasieki ko nors gyvenime, tai tikrai daug labiau vertini ir džiaugiesi kur kas labiau.
– Kas jums yra sunkiausia būnant tėčiu?
– Čia toks sunkus klausimas. Sunkiausia būna tada, kai matai, kad tikrai prašovei, kad įskaudinai vaiką, kad susipyksti ir paskui nebegali susikalbėti, matai, kad to santykio nebeturi. Bet po to, kai randi būdą, kaip susitaikyti, kaip ir vėl apsikabinti, tai tada tuos sunkumus išsilygini.
– Man klausantis jūsų pasakojimų visą laiką kyla šypsena, nes atrodo, kad jūs turite labai stiprų ir gražų ryšį išvystęs su savo vaikais. Tad man toks paskutinis klausimas kyla, kaip sukurti tokį ryšį?
– Nežinau, ar mes tikrai jau tokį ryšį turime su visais vaikais – jeigu jie turėtų dabar progą pasisakyti, tai kaip tik išgirstumėm visai priešingų dalykų (juokiasi). Tačiau stengiamės su jais kalbėtis, juos išgirsti, taip pat turėti bent mažus ritualus, kurie mus suburtų į vieną vietą.
Pavyzdžiui, stengiamės kartu valgyti – vakarienes visada. Be galo smagus tas bendravimas prie to stalo, nes gali išgirsti, kaip kas nors gyvena, ką išgyvena, galų gale turi progą vienas ant kito pabambėti.
