Radviliškio rajone, Rokonių kaime, už privačias lėšas per beveik dešimt metų iškilusi raudonų plytų bažnyčia su kolonomis dar laukia šventinimo. Dėl pandemijos šis įvykis vis nukeliamas.
Geru žodžiu šį ūkininką mini ir piligrimai, traukiantys „Camino Lituano“ keliu. Jiems savotiška pastoge tapo autobusų stotelė, kurią pastatė K.Masilionis. Joje galima ne tik pailsėti, bet ir išsivirti arbatos ar kavos, pasivaišinti duona, lašiniais, elnienos dešra, nes ūkininkas yra geras medžiotojas.
Rąstiniame namelyje padėtoje svečių knygoje piligrimai dėkoja ūkininkui Kazimierui ir jo žmonai Vitalijai už svetingumą.
Piligrimai laukiami ir vadinamuosiuose Pilotų namuose, kurie dar kvepia dažais. Jei ne pandemija, dviejų aukštų pastatas galėtų sulaukti padangių mėgėjų, nes ūkininko valdose yra kilimo takas, o angare stovi ne vienas lėktuvas. Ši vieta patogi ir aviacijos šventėms rengti, bet koronavirusas sujaukė šiuos planus.
Geru oru ūkininkas mielai paskraidina piligrimus, aprodo apylinkes, žymųjį Burbiškio dvarą, kuriame žydi tulpės.
Rokonių kaimas – K.Masilionio motinos tėviškė, į ją sugrįžo atkūrus nepriklausomybę. Čia jis atsikėlė iš Višakio Rūdos, kur turėjo sodybą, o įsteigęs vieną pirmųjų Lietuvoje kooperatyvą virė salyklinį alų.
K.Masilionio tėvai turėjo 8 hektarus žemės, o jis dabar valdo 800 hektarų. Darbštus vyras niekada nesibodėjo žemės darbų. Sukūręs šeimą su žmona Vitalija augino tulpes, vežė jas į Rusiją.
Persikėlus į Rokonių kaimą šeimos taip pat laukė ne pyragai. Vitalija pasakojo, kad be darbo taip pat negali būti: „Kas bus iš to žmogaus, jei jis žiūri į dangų ir neranda sau darbo? Mes niekada negyvenome tik iš algos, dar sovietiniais laikais turėjome vadinamųjų nedarbinių pajamų, todėl buvo pravardžiuojami spekuliantais.“
Kaip skaudų įvykį V.Masilionienė prisiminė, kai sovietiniais laikais įsigiję motinos vardu namą prie Birštono sulaukė iš tuometės Prienų rajono valdžios priekaištų, kodėl skirtoje kolūkio žemėje augina tulpes ir jas parduoda. Tą namą jiems teko nugriauti.
Apie šį konfliktą režisierius Aleksandras Digimas sukūrė dvi dokumentines juostas „Buvo namas ir...“ (1990 m.), „Nevagiu ir nespekuliuoju“ (1991 m.).
Vėliau teisme K.Masilioniui pavyko laimėti bylą dėl nugriauto namo, jam buvo priteista žalos kompensacija. Daug sunkumų patyręs ūkininkas tąkart pasižadėjo pastatyti bažnyčią.
„Buvo laikas, kai iš manęs visi juokėsi, kad ėmiau ūkininkauti. Dieną ardavau žemę, o naktį sėdavau grūdines kultūras, daugiausia kviečius, miežius.
Būdavo, parduodu sunkvežimį užaugintų žirnių, gaunu pinigų ir perku žemės. Pastatęs bažnyčią atidaviau Dievuliui skolą, kad man davė proto“, – tikino ūkininkas.
Vyras niekada nesigailėjo, kad įsikūrė kaime. „Dabar mano gyvenimas kaip pasaka – ką noriu, tą ir darau, o labiausiai mėgstu skraidyti“, – prisipažino K.Masilionis.
Prieš šešerius metus, jau būdamas 71-erių, jis įgijo piloto licenciją. Skraidymo mokykloje jis buvo vyriausias mokinys. Skraidymo abėcėlės vyras mokėsi kartu su anūku Juliumi Barysių aerodrome Joniškio rajone. 28 metų anūką Kazimieras pralenkė, nes gavo licenciją dviem savaitėmis anksčiau.
Dėl užgaidos skraidyti Vitalija nepeikė savo vyro, tik padovanojo jam knygą „Pasaulio katastrofos“.
Tačiau knyga neatbaidė ūkininko nuo aistringo pomėgio. Jis įsitikinęs – nuo likimo nepabėgsi.
Ūkininko žmona nemėgsta skraidyti. Moteris juokavo, kad taip elgiasi iš atsargumo, – jei skrisdami lėktuvu abu žūtų, nebūtų kam padalinti turto.
Iš tikrųjų ūkininkai testamentą jau surašė, kad paveldėtojams nereikėtų kreiptis pagalbos į kokią nors televiziją, kuriančią skandalingas laidas.
Dvi dukras užauginę sutuoktiniai turi tris suaugusius anūkus ir vieną proanūkę. Viena dukra su šeima gyvena Lietuvoje, o kita – Vankuveryje, Kanadoje, bet žada grįžti į Lietuvą.
Nors Masilioniai jau galėtų gyventi kur kas ramiau, dažniau ilsėtis prie jūros, jų tai netraukia. Jeigu kokią nors dieną Kazimieras pabūna pajūryje, kitą rytą jau ragina žmoną: „Gal važiuokime namo.“
Ji puikiai žino, kad jos vyras geriau pailsi sėdėdamas prie traktoriaus vairo, kasdamas žemę ekskavatoriumi ar medžiodamas apylinkėse lapes, kurios įsibrauna į vištides.
Kai statė bažnyčią, K.Masilionis nesėdėjo sudėjęs rankų, įsigijo ekskavatorių ir pats kasė pamatus, įlipęs į krano bokštelį kėlė statybines medžiagas, suvirino metalinį kryžių ir pastatė kaime.
Jo domėjimąsi technika išduoda ir kaime pastatytos saulės baterijos, aprūpinančios bažnyčią elektros energija.
Šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys, gimęs Kazimieras neabejoja, kad paveldėjo darbštumo genus.
Ypač daug vargo jam teko patirti po karo, kai prasidėjus trėmimams į Sibirą jo tėvai slapstėsi, todėl kurį laiką vaikai buvo palikti vieni namuose. Tuo metu kaip tyčia sugriuvo krosnis, sušalo bulvės, bet jų niekas neišmetė, nes nebuvo ko valgyti.
Galbūt dėl šios priežasties ūkininkas daug energijos ir lėšų skiria labdarai ir stengiasi, kad Rokonių kaime nieko netrūktų.
Pastatęs naują bažnyčią ūkininkas nenurimo. Lėktuvų angarą ir kilimo taką su vienu pagalbininku įrengė per žiemą. Ūkininkas sumontavo ir angaro durų kėlimo konstrukciją – jos mechanizmą pats sugalvojo, o 2014-aisiais įsigijo pirmą lėktuvą.
„Nuo vaikystės svajojau išmokti pilotuoti, netgi norėjau sukonstruoti lėktuvą, bet vis pritrūkdavo laiko, todėl senatvėje nusipirkau ne vieną, o kelis ultralengvuosius lėktuvus“, – prisipažino vyras.
Savo dešiniąja ranka Kazimieras vadino žmoną Vitaliją. Kazimieras ir Vitalija Masilioniai jau atšventė auksines vestuves – jie susituokė prieš 54 metus.
Apie šeimos laimės receptą prabilusi Vitalija tikino, kad yra viena auksinė taisyklė, kurią išgirdo iš JAV gyvenusio lietuvių verslininko Juozo Kazicko, garsėjusio labdara, lūpų.
„Vienoje televizijos laidoje paklaustas apie svetimus sijonus J.Kazickas atsakė – jei norite būti milijonieriumi, tvirtai laikykitės savo žmonos sijono“, – prisiminė V.Masilionienė.
Kaip prisijaukinti aitvarą, nešantį turtus į namus, gerą patarimą, perimtą iš senelio, turi ir Kazimieras: jei kas nors nori būti turtingas, turi dešimtąją dalį lėšų paaukoti labdarai, bendruomenei ar bažnyčiai.
Laikydamasi šios taisyklės Masilionių šeima sunkiau gyvenantiems kaimo žmonėms yra padovanojusi ne vieną karvę, netgi namą Šeduvoje, įvairių automobilių, parėmę moksleivius, siekiančius aukštojo mokslo. Todėl jauniems žmonėms Kazimieras dažnai linki dirbti, netingėti ir nekeikti valdžios.
Ūkininkas su žmona sulaukia ir daug svečių. 2010 metais jo sodyboje yra viešėjęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma. Tąsyk prezidentas apėjo bažnyčios pamatus ir palinkėjo geros statybos. Šį vizitą primena prie Masilionių namo kabanti atminimo lenta. Kasmet prieš Kalėdas prezidentas atsiunčia jiems sveikinimą.
Technikos muziejumi po atviru dangumi galėtų būti ir ūkininkų kiemas.
Į renginius, kurie vykdavo iki pandemijos, Kazimieras dažnai važiuodavo 3,6 tonos sveriančiu geltonu amerikietišku visureigiu „Chevrolet Suburban“, kuris iki šiol yra vienintelis toks Lietuvoje, arba visureigiu „Hummer“, o kartais „Harley-Davidson“ motociklu.
Nagingam ūkininkui daug kas gali pavydėti energijos. Atskleisdamas jaunatviškumo paslaptį jis tikino, kad nepripažįsta jokių dietų, o jėgų semiasi valgydamas lašinius ir grodamas armonika.
„Aš dažniausiai valgau lašinius ir sudžiūvusią juodą duoną. Valgau ir geriu viską, išskyrus žarijas ir vinis.
Dar daug dirbu, todėl nėra kada senti“, – tikino Šeduvos garbės pilietis K.Masilionis.
Altoriaus vietoje – masyvus kryžius
Rokonių bažnyčia iškilo už privačias lėšas, jos fundatorius – Šeduvos garbės pilietis ūkininkas K.Masilionis. Bažnyčia yra stačiakampės formos, priekiniame fasade imituojamas portikas su keturiomis kolonomis.
Rokonių bažnyčia pastatyta iš raudonų plytų, kurias gamina viena Latvijos įmonė. Šios įmonės plytas perka ir Maskvos restauratoriai norėdami išsaugoti Kremliaus statinius.
Bažnyčios interjerą puošia Tryškiuose gyvenančio tautodailininko Prano Dužinsko ąžuolinės skulptūros, viena jų vaizduoja Šv.Kazimierą – dangiškąjį Lietuvos globėją. Altoriaus vietoje – įspūdingas kryžius, sveriantis 1000 kilogramų, todėl jį buvo sudėtinga pritvirtinti.
Bažnyčioje yra 100 sėdimųjų vietų, įrengti mediniai suolai. Virš pagrindinio įėjimo įrengtas vargonų choras. Varpinėje kabo Lenkijoje nulietas varpas su fundatoriaus vardu ir Vyčiu.
