Pirmąją Lietuvoje merginų roko grupę „Bitės“ įkūrusi J.Dineikaitė su ja septynerius metus grojo „Erfurto“ restorane.
Grupę sudarė šešios atlikėjos, kurių įvaizdis tuo metu atrodė revoliucingas – ilgi tiesūs plaukai, be jokių garbanų ar cheminės šukuosenos, scenoje jos mūvėjo kelnes, o ne trumpas šilkines sukneles.
Dėl šios priežasties sykį į „Erfurtą“ patekę gruzinai netgi jautėsi apgauti – jie norėjo išvysti scenoje moteris, o roko merginos jiems atrodė kaip vyrukai.
Tuo metu J.Dineikaitė augino du vaikus, sukosi tarp puodų, nežinojo, kas yra poilsis, bet vakare iki vidurnakčio grodavo roką ir buvo laiminga.
Sulaukusi garbingo amžiaus moteris irgi dar nesiskundžia, o jos atsiminimai sugulė į knygą „Žaliasis tiltas, grupė „Bitės“ ir senatvė“.
Tai tarsi epochos dokumentas apie XX amžiaus 6–7 dešimtmetyje Lietuvoje grojusias „Bites“ ir apie tai, kaip sunkiai rokas skynėsi kelią.
Iki šiol J.Dineikaitė nemoka nuobodžiauti. Už gerą figūrą moteris dėkinga mažai pensijai.
Ji nesidažo plaukų, nes aktorių atrankos agentūroms kartais reikia žilų ir susiraukšlėjusių veidų.
Nutarusi šiek tiek prisidurti prie pensijos vilnietė kartą pravėrė tokios agentūros duris ir nesigailėjo.
J.Dineikaitė įsiamžino ne viename filme, pavyzdžiui, kino juostose „Tai buvo Saša“, „Trys milijonai“, tik šiemet nusilpus regėjimui jai teko atsisakyti filmavimo malonumo.
Prieš keletą metų ji drąsiai lipo į M.A.M.A. muzikos apdovanojimų sceną sukeldama audringus plojimus.
Netgi į senėjimą moteris žiūri kitaip nei daugelis jos bendraamžių. Ji ne kartą įsitikino, kad tobulo regėjimo gali ir nebūti, svarbu, kad veiktų liežuvis, o pasakoti ji gali ištisas valandas.
Jos butas – tai lobis lietuviškos muzikos tyrinėtojams. Jame yra tūkstančiai nuotraukų, daug kanceliarinių knygų, kuriose – vertingi užrašai, dainų natos ir tekstai, laikraščių iškarpos, afišos. Tik dalis sukauptos medžiagos buvo panaudota rašant knygą.
Merginų roko grupės pavadinimas atsirado žaibiškai – „Bitės“ J.Dineikaitei siejosi su beprotiškai jos mėgta legendine grupe „The Beatles“. Sovietmečiu bitlų įtaka buvo jaučiama visoje Rytų Europoje, atsidūrusioje už geležinės uždangos.
Kadangi žodžiai „bitės“ ir „The Beatles“ panašiai skamba, būta ir tam tikrų nesusipratimų. Įsimintiniausias įvykis J.Dineikaitei buvo kelionė iš Vilniaus į Rusnę Šilutės rajone, kur buvo suplanuotas didelis koncertas, nors jame merginų grupė turėjo atlikti vos kelias dainas. Kadangi kiti atlikėjai susirgo, į Rusnę jos išvažiavo vienos.
Rusnėje atsitiko taip, kad už koncertą atsakingas žmogus susipainiojo, jam buvo pasakyta, kad atvyksta koncertuoti „Bitės“, o jis užrašė ant afišos: „Koncertuos „Bitlai“. Roko merginoms teko afišas skubiai nuplėšti ir pačioms lipti į sceną.
Legenda yra virtęs pasakojimas, kaip J.Dineikaitė išgelbėjo Vytauto Kernagio (1951–2008) dainos „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ juodraštį.
Dainuojamosios poezijos pradininkas V.Kernagis buvo gerokai jaunesnis už J.Dineikaitę, bet jo tėvas dažnai užsukdavo pasisvečiuoti pas Jūratės tėvus.
„Atsimenu, kai gimė Vytautas, mano tėvas sakė – visai kaip Jūratė, nes mes abu gegužiniai. Mums buvo ta pati bėda dėl vienos akies, tik mane gydė vienaip, o Vytautą – kitaip“, – prisiminė J.Dineikaitė.
Kernagiai, kaip ir Jūratės tėvai, mėgdavo vasaroti Kunigiškiuose, netoli Palangos. Vytautas pasitikėjo Jūrate. Gavusi dainos natas moteris norėjo ją pritaikyti roko grupei.
Vėliau aplinkybės taip susiklostė, kad daina buvo uždrausta.
V.Kernagis buvo nusivylęs, nes neabejojo, kad saugumo darbuotojai atliks jo bute kratą ir sunaikins visas natas.
Bet atsitiko taip, kad KGB apsilankė ne Vytauto, o Jūratės bute. Čia jie išvydo kūrybinę netvarką – daug natų lapų buvo ne tiktai ant pianino, ant stalo ar po stalu.
J.Dineikaitė buvo nutarusi, kad saugiausia būtų paslėpti V.Kernagio rankraštį po sofa, tarp pagalvių.
Po kratos paaiškėjo, kad paslėptas rankraštis buvo padėtas kitoje sofos pusėje, vadinasi, jis buvo surastas, bet nebuvo konfiskuotas.
Kratą dariusius žmones Jūratė vadino purtytojais.
„Nesupratau jų veiksmų, juk tais laikais užteko menko popiergalio, kad atsidurtum už grotų, o čia buvo paslėptas po sofa rankraštis ir jo niekas nelietė“, – svarstė moteris.
Jūratė ne kartą gyvenime pasielgė ryžtingai. Būdama profesionali smuikininkė ji įteikė pareiškimą, kad išeina iš Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro.
„Norėjau groti gitara, norėjau būti roko muzikantė, o tais laikais daug kam tai atrodė kažkas baisaus“, – pasakojo muzikantė.
Nuo 1966 iki 1979 metų veikęs ansamblis „Bitės“ moteriai suteikė daug laimės. Susilaukusi dviejų vaikų moteris jautė ir sutuoktinio smuikininko Ričardo Bagdono paramą.
Rytais jis grodavo tuometiniame Lietuvos televizijos ir radijo orkestre, o tais laikais visos laidos būdavo įrašomos iš anksto, niekas vakare neleisdavo „gyvai groti į eterį“.
Vakarais vyras būdavo laisvas, todėl galėdavo išleisti žmoną Jūratę groti į „Erfurto“ restoraną.
Būdavo ir tokių dienų, kai grupės vadovė turėjo sukti galvą, kuo pakeisti nėščią muzikantę.
Ypač sunku būdavo gauti gerą būgnininkę ar gitaristę, kuri sutiktų groti vakarais.
Groti „Erfurte“ – nedaug kam nusišypsojo tokia laimė. Daug kas pavydėjo roko atlikėjoms, nes čia buvo nupirkta gera muzikinė aparatūra, nuolat užsukdavo užsienio turistų.
Restoranas „Erfurtas“ garsėjo kaip vienas geriausių Vilniuje, turėjo išskirtinį interjerą, lazerinį apšvietimą, padavėjas netgi pridegdavo lankytojams cigaretę, čia vyko pirmosios Vilniuje varjetė programos, buvo šoktas švelnus striptizas, veikė naktinis baras. Tai buvo retas dalykas.
Apie moterų roko grupę greitai pasklido gandas, jos buvo kviečiamos koncertuoti JAV, Vakarų Vokietijoje, Lenkijoje. Bet išvykti grupei nebuvo leista, priežastis – vadovės nepatikimumas.
1979-aisiais J.Dineikaitei teko pasitraukti, o roko grupė „Bitės“ iširo.
Atsiminimų knygos viršelyje yra svarbus ne tik roko grupės pavadinimas „Bitės“, bet ir žodžiai „Žaliasis tiltas“, taip pat „senatvė“.
Lietuvos roko močiute vadinama J.Dineikaitė gimė Kaune, bet nuo 1949-ųjų gyvena Vilniuje, todėl Žaliasis tiltas simbolizuoja tai, kad menininkams yra pavojingas valdžios pasikeitimas.
Knygoje jai buvo svarbu užsiminti ir apie senatvę. Iki šiol vilnietė viena verčiasi ir nesiskundžia. Užauginusi sūnų ir dukterį, ji turi anūkų, proanūkių, jos artimieji yra pasklidę po pasaulį, bet dėl to ji nekeikia likimo ir nenori niekam įkyrėti.
